Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis (epilogas)

Šventosios Dvasios siurprizas
 

Po to atėjo laikas, kai aš turėjau pristatyti savo matymą. Nuėjau ant scenos ir vėl mano širdis buvo perpildyta. Padėkojau mano svečiams už tai, kad jie atėjo. Man buvo didelė garbė sužinoti, jog jie parodė susidomėjimą ir atsiliepė į mūsų kvietimą. Po to aš pristačiau Dievišką planą, kaip padidinti mūsų manevringumą. Atėjo laikas paprašyti jų prisijungti prie mūsų kaip maldos partneriai.
Staiga Dvasia man sušnibždėjo į mano širdį: „Pakviesk juos atgailai“.
Aš nutilau, stovėdamas ant podiumo. Galima buvo neabejoti, kad aš išgirdau neteisingai. Tai nebuvo nusidėjėlių susirinkimas. Jie buvo krikščionių lyderiai galėjo įsižeisti, jeigu aš pakviesiu atgailai. O jeigu kas nors iš dalyvaujančių buvo dar iki šiol neišgelbėtas, tai tas žmogus bus demaskuotas kaip veidmainis, atsakydamas į kvietimą viešajame susirinkime.“
„Pakviesk atgailai“.
Šį kartą aiškiai išgirdau raštą. Klaidos negalėjo būti.
- Mano draugai, - tariau, - Šventoji Dvasia pasakė, kad aš turiu pakviesti atgailai. Tokiame susirinkime kaip šis, turiu prisipažinti, aš neplanavau šito daryti, bet aš tiesiog busiu paklusnus Viešpačiui. Ar negalėtumėte nuleisti galvas maldai tiesiog dabar.?
Girdėjosi, kaip daugelis salėje kosčiojo. Galima buvo išgirsti kėdžių girgždesį ir drabužių čežėjimą, kada tikintys lėtai nulenkė savo galvas. Dabar jie laukė tyloje.
- Aš norėčiau jūsų paprašyti, kad kiekvienas šį rytą ištirtų savo širdį. Jeigu jūsų gyvenimas turi šiandien pasibaigti, ar žinote jūs, kur praleisite amžinybę? Ar pas jus yra tas pasitikėjimas? Jeigu jūs priėmėte Jėzų kaip savo Gelbėtoją, žinoma, jūs būsite su Dievu. Bet jeigu jūs nepriėmėte Jėzaus kaip savo Gelbėtojo, tada jūs ignoravote išgelbėjimo dovaną, kurią pats Dievas jums davė. Kaip jūs galite išsigelbėti, jeigu nepriimate tokios didelės dovanos? Norėčiau paprašyti tų, kurie yra šioje salėje ir kurie norėtų priimti Jėzų kaip savo Gelbėtoją, tiesiog dabar pakelkite ranką.
Kiekvieno kvietimo atgailai metu yra momentas, kada klausantieji nulenkia galvas maldai, o po to girdi, kaip pastorius arba evangelistas sako: „Taip, aš matau jūsų ranką.“ Šie žodžiai reiškia, kad grupėje kažkas neišgelbėtas ir šis žmogus duoda suprasti tai pakeldamas ranką. Jis savo paslaptingą būseną padaro visiems žinoma. Galima teisingai pripažinti, jog krikščionių lyderiams kiekvienam aukščiausiu laipsniu buvo smalsu, ar kas nors pakels iš jų ranką. Žinoma, jie būtų buvę šokiruoti, jeigu nors viena ranka pakiltų. Ir, tiesą sakant, aš taip pat. Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kada aš paprašiau pakelti rankas.
- Taip, aš matau tą ranką, - pasakiau aš. – Ir jus, ir jus, ir jus, ir jus, ir dar, ir dar. Taip, taip, taip, taip, taip...Aš matau tą ranką.
Ir vis dėlto jų buvo dar daugiau.
Atmosferoje jautėsi tarsi elektriniai svyravimai. Bet niekas iš mano krikščionių draugų nežinojo, jog tuo metu man atsivėrė Dieviškos meilės ir malonės didelis apreiškimas. Ir jis atėjo man taip, kaip niekada negalėjau aš ir įsivaizduoti.
Kiekvienas susirinkimo narys, neabejotinai, klausė savęs, kaip galėjo tiek daug krikščionių lyderių nežinoti Kristaus kaip savo Gelbėtojo? Kai kurie salėje netgi pradėjo keisti savo maldos pozas, kad pamatytų, kas pakėlė ranką.

- Tai šventas momentas, - tariau aš, - aš noriu, jog mes ir toliau melstumėmės. Šioje vietoje šį rytą Dvasia kreipiasi į daugelį širdžių. Mes nenorime praleisti tai, ką Jis daro.
Po akimirksnio aš pasakiau:
- Dabar norėčiau paprašyti tų, kurie pakėlė ranką, išeiti į priekį ir atsistoti prieš mane. Nedelskite. Jeigu jums būtina priimti Kristų šį rytą, eikite dabar.
Aš niekada to neužmiršiu. Septyniolika žmonių išėjo į priekį, kai kurie net bėgo. Jie greitai susirinko į liniją priešais sceną, kai kurie verkė, kiti drebėjo – visi buvo paliesti Šventosios Dvasios, kad priimtų Kristų kaip savo Gelbėtoją.
Tada aš tariau susirinkimui:
- Dabar jūs galite pakelti akis ir pasižiūrėti, ką padarė Dievas.
Visi pakėlė galvas. Dabar kiekvienas priėmė apreiškimą, kuris atėjo man. Kiekvienas iš septyniolikos žmonių, stovinčių prieš mane, buvo su viešbučio „Karltonas“ uniforma. Tai buvo žmonės, kuriuos mes praleidome savo maldos partnerių paieškose. Tai buvo tarnautojai, oficiantai, į kuriuos mes nekreipėme dėmesio, kol mėgavomės pusryčiais. Septyniolika oficiantų norėjo pažinti Jėzų.
Aš pažiūrėjau į savo draugus krikščionis ir tariau:
- Ar tai ne tai, dėl ko mes čia atėjome? Šiandien mes visi turime grįžti į namus su dideliu džiaugsmu. Ateidami pusryčiauti su „Kristus visoms tautoms“ mes šiuos septyniolika susitikimų padarėme įmanomais.
Visame kambaryje pradėjo šmėkščioti nosinės. Įsiviešpatavo šventa tyla. Aš negalėjau nieko padaryti ar pasakyti, kad geriau pademonstruoti mūsų pašaukimo esmę būti Gerosios Naujienos liudytojais ir skelbėjais.
Vienas jaunas pastorius tą rytą buvo visiškai pakeistas. Jis davė pažadą, kad nuo šios dienos niekada nesikreips nė į vieną grupę, niekur nė dėl bet kokios priežasties, kol neatliks atgailos. Tokia ištikimybė visada atneš vaisių. Jo atveju, dėl šio sprendimo jo bažnyčia išaugo iki 40 000 žmonių.
Aš vedžiau septyniolika oficiantų jų atgailos maldoje. Po to juos pasveikinau, vienam paskui kitą spausdamas rankas ir sakydamas, jog tai - ne jų santykių su Viešpačiu pabaiga, o tik pradžia.
Aš susilyginau su paskutiniu oficiantu linijoje, jaunu žmogumi. Paėmiau jį už rankos.
- Koks jūsų vardas? – paklausiau aš.
- Natanas.
- Natanai, - tariau aš, - sveikas atvykęs į Dievo šeimą.
Jis linktelėjo ir nusišypsojo man pro ašaras. Jis laikė savo ranką manosiose ir ilgą laiką paprasčiausiai ją spaudė nepaleisdamas. Mačiau, jog jis buvo giliai sujaudintas. Aš neturėjau laiko su juo pasikalbėti, bet aš žinojau, kad šio sprendimo pamate padėta labai ilga ir svarbi istorija.
Tokia pati istorija yra po kiekvienu iš milijono sprendimų Kristaus naudai, kuriuos mes registruojame. Nejaugi nenuostabu bus Danguje? Mes turėsime užtektinai laiko, kad išgirstume visas istorijas nuo pradžios iki šlovingos pabaigos.

Mes esme ne tik visagalybės atstovai, mes – visažinystės atstovai.
Mes visko nežinome, bet Dievas žino.
Pasitikėkite Jo tobulu žinojimu.
Jeigu mes prisiderinsime prie Jo balso ir busime Jam paklusnūs,
Jis pasirūpins tuo, kad mes būtume panaudoti Jo didžiam tikslui, -
sugniuždyti pragarą ir pripildyti Dangų.

 

Ankstesnė knygos dalis