Draugus nelaimėje pažinsi
Tuo metu jo kurso draugai baigė universitetą ir užsiėmė naujo gyvenimo paieškomis ir karjera. Pirmomis dienomis po nelaimingo atsitikimo jį lankė Jona ir kiti studentai. Bet po keleto valandų, praleistų prie jo lovos, jie prarasdavo kantrybę. Deividas, kurį jie pažinojo, buvo sąmojingas ir gabus palaikyti įdomų pokalbį. Dabar visus jo atsakymus reikėjo užrašyti ir jis, rodos, prarado gebėjimą bendrauti. Kalbėjimas tapo sunkiu darbu. Iš bejėgiškumo prieš tokią nelaimę Jona širdyje apkaltino jį simuliavimu. „Kodėl tau paprasčiausiai su šituo nesusidoroti?“ – pasakė jis ir palikęs kambarį daugiau nebegrįžo.
Deividas nusprendė parduoti savo turtą, kad užsimokėtų sąskaitas už vaistus. Jis kažko paprašė surinkti jo daiktus iš namo, kuriuo jis dalinosi su kurso draugais, bet kai tas ten nuėjo, kambarys buvo tuščias. Tikriausiai, jo seni draugai viską pavogė. Galimai, jie pardavė visus jo daiktus, kad sumokėti jo pradelstą nuomą. Kaip ten bebūtų, jie nesijaudino dėl to, kad pasidalintų su juo savo planais. Jis daugiau niekada nebematė savo draugų iš universiteto.
Jam tai buvo didelis smūgis. Naujas gyvenimas draugų apsuptyje, kurį jis pradėjo Makurdyje, pasirodė miražu. Galiausiai galbūt jis buvo pasmerktas vienatvei ir iš tikrųjų tai niekada nesikeitė. Iš tikrųjų sena nepraėjo ir netapo nauja. Jis pradėjo grimzti į gilią depresiją.
Naujasis ligoninės tarybos „pirmininkas“
Neturėdamas vietos kur eiti, nei šeimos, kuri galėjo jį priglausti, Deividas liko ligoninėje. Savaitės virto mėnesiais. Kartą televizijos komanda iš nacionalinio kanalo atvažiavo ir nufilmavo siužetą apie jį. Vietos neurochirurgas aprašė įvykį. Laida buvo parodyta visoje šalyje ir Deivido veidą pamatė visoje Nigerijoje. Jo išgarsėjimą panaudojo tam, kad surinkti pinigų sumokėti ligoninės sąskaitoms. Po šito jį pradėjo švelniai vadinti ligoninės direktorių tarybos „pirmininku“. Darbuotojai ir pacientai juokaudami kreipdavosi į jį taip, tarsi ligoninė priklausytų jam.
Bet jis neturėjo iliuzijų - ligoninei priklausė jis ir visi pinigai, kuriuos jis galės uždirbti iki savo gyvenimo pabaigos. Be to, kartą jis jau pasimėgavo tokiu pačiu meilikavimu daugelio savo draugų iš universiteto. Jis žinojo, kad tie, kurie įtikinėja savo ištikimybe šiandien, gali rytoj įstumti į bėdą.
Naujos vilties sudužimas
Kartą neurochirurgas paskyrė Deividui galvos skanavimo magnetinį rezonansą. Rezultatai parodė, kad galima daryti operaciją, kad pašalinti rumbą užpakalinėje jo galvos dalyje, kuris ir spaudė jo smegenis. Gydytojas pasakė, kad ši subtili operacija gali duoti teigiamą rezultatą. Negalėjo būti jokių pažadų, bet pats šansas, kad kalba gali grįžti, nepaprastai pradžiugino Deividą. Dėl šito jis buvo pasiruošęs rizikuoti bet kuo. Jis sutiko operacijai. Bet politinėje Nigerijos situacijoje įvyko netikėtas posūkis. Gydytojas su savo šeima išvyko iš šalies. Visi Deivido planai sugriauti.
Sprendimas pasitraukti iš gyvenimo
Viso šito buvo jau užtektinai ir Deividas nusprendė skausmui padaryti galą. Jis pasinaudojo laisvu priėjimu prie vaistų ir pavogė nuodų atsargas. Jis sau paruošė mirtiną dozę. Jeigu Dievas paskyrė jam vienatvę, skolas, nebylumą, jis norėjo rasti išeitį. Jis ruošėsi susitikti su šituo Dievu veidas į veidą ir paprašyti Jo perduoti šitą užduotį kam nors kitam.
Jis atsisėdo ir parašė laišką. Jis padėkojo ligoninės darbuotojams už jų darbą. Jis paaiškino, kad ši mirtis buvo savižudybė. Laiške jis aiškino priežastis, dėl kurių jis norėjo save užmušti. „Gyvenimas nevertas to, kad gyventum, - parašė jis. - Aš visada būsiu vienas. Niekas neturi reikšmės“.
Jis įdėjo laišką į Bibliją ir ją padėjo ant spintelės. Po to prigulė. Jis norėjo sulaukti, kada visi palatoje užmigs, tada jis priims nuodus. Niekas neras šito, kol nebus per vėlu.
Priėmęs sprendimą, jis atrado ramybę savo sieloje. Pastovus sąmyšis, kuriame būdavo jo protas dieną ir naktį, paprasčiausiai dingo. Vėliau jis suprato, kad mirties autorius - jo sielos priešas - padeda tiems, kas padeda šitam blogiui įvykti.
Netikėtas susitikimas
Kol jis ten gulėjo ir galvojo apie savo sprendimą baigti gyvenimą savižudybe, Kažkas turėjo didelius (ir geresnius) planus jam. Graži mergina su didelėmis gėrio pilnomis akimis įėjo į jo kambarį. Pradžioje Deividas pamanė, kad jam sapnuojasi. Tai buvo ne medicinos seselė. Jis kiekvieną žinojo Makurdi ligoninėje ir jis būtų įsiminęs tokią mielą būtybę.
- Ar galiu su tavimi pakalbėti? – paklausė ji.
Jos balsas buvo minkštas ir šiltas. Ji kalbėjo ramiu tonu, kuris, rodos, ėjo iš pačios žemės po ja. Jam pasidarė įdomu: gal tai angelas? Jis stebėjo ją.
- Aš žinau, kad tu negali kalbėti, tarė ji. - Bet sako, jog tu labai gerai rašai.
Jis atsisėdo ir linktelėjo. Paėmė bloknotą ir parašė: „Kas tu?“
Ji priėjo arčiau ir pasilenkė, kad perskaityti jo užrašą. Jis pajautė lengvą jos kvepalų kvapą. Nuo šito jo galvoje atsirado mintis, kad nebuvo priežasčių jam gyventi dėl savęs, jis galėtų gyventi dėl kažko tai dar.
- Mano vardas Rita. Aš mokausi medicinos seselės specialybės, - pasakė ji.
- „Tai tave atsiuntė ant manęs praktikuotis?“ – parašė jis.
- Ne, man smalsu. Aš mačiau tave per televizorių ir panorėjau pamatyti. Kalbėjausi su darbuotojais. Jie man pasakė, kad tu palaužtas, - ji ištiesė ranką ir paėmė Deivido Bibliją. – Tu krikščionis?
Jis linktelėjo.
- Aš žinojau! – sušuko ji. – Aš taip pat. Jos šypsena buvo plati ir miela. Ji atvertė jo Bibliją ir pamatė raštelį, kurį jis ką tik parašė.
„Galiu aš tai perskaityti?“
Deividas viduje atšalo. Jis nežinojo, kodėl jam norėjosi leisti jai perskaityti savo priešmirtinį raštelį, bet sielos gilumoje jis to norėjo. Jis linktelėjo. Po to jis sekė jos veido išraišką, kuri darėsi vis neramesnė.
Ji pasižiūrėjo į jį, jos antakiai nepritariamai susiraukė.
- Tu niekada, niekada neturi to daryti! –tarė ji. – Aš noriu, kad tu man pažadėtum, jog niekada neįvykdysi šio baisaus poelgio.
Deividas nusuko žvilgsnį. Jis negalėjo jai šito pažadėti. Jis net sau negalėjo pažadėti. Jis palingavo galva.
Ji buvo užgauta ir aštriai tarė:
- Tu iš tiesų tiki Dievu, Deividai?
Jis linktelėjo.
- Dievas tau davė gyvenimą?
Deividas pagalvojo apie Alachą ir krikščionių Dievą. Bet kuriuo atveju atsakymas buvo „taip“. Jis linktelėjo.
- Tada Jis tau neatleis, jeigu tu pasiimsi šią brangią dovaną savo paties ranka, - ji vaikščiojo į priekį ir atgal, varstydama jį žvilgsniu. – Tai ne tavo gyvybė, kad ją pasiimtum. Ji priklauso Jam. Tu eisi į pragarą, jeigu save nužudysi. O aš nenoriu, kad tu eitum į pragarą.
Deividas pagalvojo, ar buvo pragare taip vieniša, kaip jo gyvenime. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Aš neturiu šeimos. Mano draugai mane išdavė. Aš viską praradau, ką turėjau. Mano išsilavinimas dabar nieko nevertas. Aš negaliu užmokėti savo skolų. Aš vienas ir netgi Dievui vis tiek.“
Dievo padiktuotas sandoris
Kai Rita tai skaitė, ji išgirdo balsą, kuris kalbėjo jos širdyje: „Jeigu tu nori, kad jis pažadėtų gyventi, tu turi jam pažadėti būti drauge“... (Skaityti toliau)
Tuo metu jo kurso draugai baigė universitetą ir užsiėmė naujo gyvenimo paieškomis ir karjera. Pirmomis dienomis po nelaimingo atsitikimo jį lankė Jona ir kiti studentai. Bet po keleto valandų, praleistų prie jo lovos, jie prarasdavo kantrybę. Deividas, kurį jie pažinojo, buvo sąmojingas ir gabus palaikyti įdomų pokalbį. Dabar visus jo atsakymus reikėjo užrašyti ir jis, rodos, prarado gebėjimą bendrauti. Kalbėjimas tapo sunkiu darbu. Iš bejėgiškumo prieš tokią nelaimę Jona širdyje apkaltino jį simuliavimu. „Kodėl tau paprasčiausiai su šituo nesusidoroti?“ – pasakė jis ir palikęs kambarį daugiau nebegrįžo.
Deividas nusprendė parduoti savo turtą, kad užsimokėtų sąskaitas už vaistus. Jis kažko paprašė surinkti jo daiktus iš namo, kuriuo jis dalinosi su kurso draugais, bet kai tas ten nuėjo, kambarys buvo tuščias. Tikriausiai, jo seni draugai viską pavogė. Galimai, jie pardavė visus jo daiktus, kad sumokėti jo pradelstą nuomą. Kaip ten bebūtų, jie nesijaudino dėl to, kad pasidalintų su juo savo planais. Jis daugiau niekada nebematė savo draugų iš universiteto.
Jam tai buvo didelis smūgis. Naujas gyvenimas draugų apsuptyje, kurį jis pradėjo Makurdyje, pasirodė miražu. Galiausiai galbūt jis buvo pasmerktas vienatvei ir iš tikrųjų tai niekada nesikeitė. Iš tikrųjų sena nepraėjo ir netapo nauja. Jis pradėjo grimzti į gilią depresiją.
Naujasis ligoninės tarybos „pirmininkas“
Neturėdamas vietos kur eiti, nei šeimos, kuri galėjo jį priglausti, Deividas liko ligoninėje. Savaitės virto mėnesiais. Kartą televizijos komanda iš nacionalinio kanalo atvažiavo ir nufilmavo siužetą apie jį. Vietos neurochirurgas aprašė įvykį. Laida buvo parodyta visoje šalyje ir Deivido veidą pamatė visoje Nigerijoje. Jo išgarsėjimą panaudojo tam, kad surinkti pinigų sumokėti ligoninės sąskaitoms. Po šito jį pradėjo švelniai vadinti ligoninės direktorių tarybos „pirmininku“. Darbuotojai ir pacientai juokaudami kreipdavosi į jį taip, tarsi ligoninė priklausytų jam.
Bet jis neturėjo iliuzijų - ligoninei priklausė jis ir visi pinigai, kuriuos jis galės uždirbti iki savo gyvenimo pabaigos. Be to, kartą jis jau pasimėgavo tokiu pačiu meilikavimu daugelio savo draugų iš universiteto. Jis žinojo, kad tie, kurie įtikinėja savo ištikimybe šiandien, gali rytoj įstumti į bėdą.
Naujos vilties sudužimas
Kartą neurochirurgas paskyrė Deividui galvos skanavimo magnetinį rezonansą. Rezultatai parodė, kad galima daryti operaciją, kad pašalinti rumbą užpakalinėje jo galvos dalyje, kuris ir spaudė jo smegenis. Gydytojas pasakė, kad ši subtili operacija gali duoti teigiamą rezultatą. Negalėjo būti jokių pažadų, bet pats šansas, kad kalba gali grįžti, nepaprastai pradžiugino Deividą. Dėl šito jis buvo pasiruošęs rizikuoti bet kuo. Jis sutiko operacijai. Bet politinėje Nigerijos situacijoje įvyko netikėtas posūkis. Gydytojas su savo šeima išvyko iš šalies. Visi Deivido planai sugriauti.
Sprendimas pasitraukti iš gyvenimo
Viso šito buvo jau užtektinai ir Deividas nusprendė skausmui padaryti galą. Jis pasinaudojo laisvu priėjimu prie vaistų ir pavogė nuodų atsargas. Jis sau paruošė mirtiną dozę. Jeigu Dievas paskyrė jam vienatvę, skolas, nebylumą, jis norėjo rasti išeitį. Jis ruošėsi susitikti su šituo Dievu veidas į veidą ir paprašyti Jo perduoti šitą užduotį kam nors kitam.
Jis atsisėdo ir parašė laišką. Jis padėkojo ligoninės darbuotojams už jų darbą. Jis paaiškino, kad ši mirtis buvo savižudybė. Laiške jis aiškino priežastis, dėl kurių jis norėjo save užmušti. „Gyvenimas nevertas to, kad gyventum, - parašė jis. - Aš visada būsiu vienas. Niekas neturi reikšmės“.
Jis įdėjo laišką į Bibliją ir ją padėjo ant spintelės. Po to prigulė. Jis norėjo sulaukti, kada visi palatoje užmigs, tada jis priims nuodus. Niekas neras šito, kol nebus per vėlu.
Priėmęs sprendimą, jis atrado ramybę savo sieloje. Pastovus sąmyšis, kuriame būdavo jo protas dieną ir naktį, paprasčiausiai dingo. Vėliau jis suprato, kad mirties autorius - jo sielos priešas - padeda tiems, kas padeda šitam blogiui įvykti.
Netikėtas susitikimas
Kol jis ten gulėjo ir galvojo apie savo sprendimą baigti gyvenimą savižudybe, Kažkas turėjo didelius (ir geresnius) planus jam. Graži mergina su didelėmis gėrio pilnomis akimis įėjo į jo kambarį. Pradžioje Deividas pamanė, kad jam sapnuojasi. Tai buvo ne medicinos seselė. Jis kiekvieną žinojo Makurdi ligoninėje ir jis būtų įsiminęs tokią mielą būtybę.
- Ar galiu su tavimi pakalbėti? – paklausė ji.
Jos balsas buvo minkštas ir šiltas. Ji kalbėjo ramiu tonu, kuris, rodos, ėjo iš pačios žemės po ja. Jam pasidarė įdomu: gal tai angelas? Jis stebėjo ją.
- Aš žinau, kad tu negali kalbėti, tarė ji. - Bet sako, jog tu labai gerai rašai.
Jis atsisėdo ir linktelėjo. Paėmė bloknotą ir parašė: „Kas tu?“
Ji priėjo arčiau ir pasilenkė, kad perskaityti jo užrašą. Jis pajautė lengvą jos kvepalų kvapą. Nuo šito jo galvoje atsirado mintis, kad nebuvo priežasčių jam gyventi dėl savęs, jis galėtų gyventi dėl kažko tai dar.
- Mano vardas Rita. Aš mokausi medicinos seselės specialybės, - pasakė ji.
- „Tai tave atsiuntė ant manęs praktikuotis?“ – parašė jis.
- Ne, man smalsu. Aš mačiau tave per televizorių ir panorėjau pamatyti. Kalbėjausi su darbuotojais. Jie man pasakė, kad tu palaužtas, - ji ištiesė ranką ir paėmė Deivido Bibliją. – Tu krikščionis?
Jis linktelėjo.
- Aš žinojau! – sušuko ji. – Aš taip pat. Jos šypsena buvo plati ir miela. Ji atvertė jo Bibliją ir pamatė raštelį, kurį jis ką tik parašė.
„Galiu aš tai perskaityti?“
Deividas viduje atšalo. Jis nežinojo, kodėl jam norėjosi leisti jai perskaityti savo priešmirtinį raštelį, bet sielos gilumoje jis to norėjo. Jis linktelėjo. Po to jis sekė jos veido išraišką, kuri darėsi vis neramesnė.
Ji pasižiūrėjo į jį, jos antakiai nepritariamai susiraukė.
- Tu niekada, niekada neturi to daryti! –tarė ji. – Aš noriu, kad tu man pažadėtum, jog niekada neįvykdysi šio baisaus poelgio.
Deividas nusuko žvilgsnį. Jis negalėjo jai šito pažadėti. Jis net sau negalėjo pažadėti. Jis palingavo galva.
Ji buvo užgauta ir aštriai tarė:
- Tu iš tiesų tiki Dievu, Deividai?
Jis linktelėjo.
- Dievas tau davė gyvenimą?
Deividas pagalvojo apie Alachą ir krikščionių Dievą. Bet kuriuo atveju atsakymas buvo „taip“. Jis linktelėjo.
- Tada Jis tau neatleis, jeigu tu pasiimsi šią brangią dovaną savo paties ranka, - ji vaikščiojo į priekį ir atgal, varstydama jį žvilgsniu. – Tai ne tavo gyvybė, kad ją pasiimtum. Ji priklauso Jam. Tu eisi į pragarą, jeigu save nužudysi. O aš nenoriu, kad tu eitum į pragarą.
Deividas pagalvojo, ar buvo pragare taip vieniša, kaip jo gyvenime. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Aš neturiu šeimos. Mano draugai mane išdavė. Aš viską praradau, ką turėjau. Mano išsilavinimas dabar nieko nevertas. Aš negaliu užmokėti savo skolų. Aš vienas ir netgi Dievui vis tiek.“
Dievo padiktuotas sandoris
Kai Rita tai skaitė, ji išgirdo balsą, kuris kalbėjo jos širdyje: „Jeigu tu nori, kad jis pažadėtų gyventi, tu turi jam pažadėti būti drauge“... (Skaityti toliau)
Aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad galiu čia pasidalinti šiuo nuostabiu, nuostabiu ir nepaprastu liudijimu, tiesiog negaliu patikėti, kad mano buvęs žmogus yra čia su manimi, maldaujantis už visus savo blogus darbus, pasakojantis, kaip jis visą laiką jautėsi tuščias jis buvo toli, paliko mane ir mane labai įskaudino po skyrybų, įvykusių prieš kelis mėnesius. Ir visas šis stebuklas įvyko iškart po to, kai paprašiau daktaro EGWALI pagalbos, šiandien esu laimingiausia moteris pasaulyje, sakyčiau, kad vėl turėčiau šalia savo buvusįjį. Tai stebuklas man ir mano šeimai, ir amžinas malonumas bei linksmumas. Dabar esu tokia laiminga ir nežinau, kaip išreikšti savo dėkingumą ir dėkingumą daktarui EGWALI. Aš labai rekomenduoju jį, jei jums reikia skubios pagalbos, nes tai garantuota, patikėkite manimi.
AtsakytiPanaikintiSiųskite jam el. Laišką šiandien /dregwalispellhome@gmail.com arba per
„WhatsApp“: +2348122948392