Senų žaizdų priminimas
Šviesa iš dangaus
Jis ir Džonas paėjo trisdešimt metrų atgal nuo minios, kur Džeisonas vis dar galėjo juos matyti. Jis prisimena, kad Deividas buvo apsivilkęs ryškius raudonus marškinius ir lengva buvo jį stebėti.
Po išgelbėjimo maldos aš, kaip įprastai, kreipiausi į ligonius. Paprašiau padėti savo rankas ant tų kūno vietų, kurioms reikėjo išgydymo ir pradėjau melstis.
Džeisonas vėliau pasakojo, ką jis matė, kaip Deividas uždėjo rankas ant pakaušio ir tuoj pat nukrito, kaip būtų kas jį pakirtęs.
Deividas iš tiesų išgyveno tai, ką matė Džeisonas, bet visai kitaip. Jis liudijo, jog padėjo ranką ant pakaušio ir pajautė stiprios šviesos šilumą, kuri švietė į jį iš viršaus. Jis manė, kad tai lauko apšvietimas. Kažkas jam pašnibždėjo pažiūrėti į šviesos šaltinį. Kai jis pažvelgė į viršų, šviesa iššovė žemyn į jį. Ji buvo tokia galinga, jog nuskandino jį savyje. Iš šito šviesos blyksnio jis pasižiūrėjo į savo brolį Džoną. Džonas akivaizdžiai nematė šviesos, jis žiūrėjo į sceną kaip įprastai. Deividas pabandė paimti jį už rankovės, kad jis pažiūrėtų į šviesą, bet jis negalėjo išeiti iš šviesos. Jis paėmė bloknotą, kad parašytų Džonui raštelį, bet jo rankos buvo per daug silpnos, kad parašytų nors vieną raidę. Jis jautėsi atskirtas nuo realybės.
Jis pasižiūrėjo į žmones aplink save. Rodosi, niekas daugiau nepastebi šviesos. Jis buvo vienišas šitame pergyvenime, bet vargu ar jis jautė savo vienatvę. Jis buvo vienas su Dievu ir jautė gilų jaudulį dėl Jo meilės. Šituo šviesos spinduliu nusileido ranka ir palietė jo pakaušį. Ji kažką pašalino. Ir Deividas tuojau pat pajautė išlaisvinimą nuo sunkios naštos.
Šviesa pradėjo blėsti ir jis suprato, kad guli ant žemės. Kaip jis ten atsirado? Jis buvo suglumęs ir norėjo žinoti, ar iš tiesų išgyveno šitą šviesą ar tai buvo sapnas. Kai jis atsigavo, tai pagalvojo, kad galbūt buvo išsekęs dėl kraujo praradimo, ar nepakankamai miegojo, ar dėl keleto dienų pasninko – ar dėl visko kartu.
Džonas padėjo jam atsikleti. „Kas tau atsitiko?“ – paklausė jis.
Deividas nieko neatsakė. Jis netgi neketino panaudoti bloknoto. Džonas pradėjo kalbėti, bet Deividas negalėjo susitelkti. Jis vis dar buvo apstulbęs dėl šviesos ir rankos, kuri pašalino kažką iš jo galvos.
Čia Džeisonas Betleris pamatė, kad Deividas vėl prisilietė prie pakaušio ir nugriuvo ant žemės kaip pakirstas. Tai vėl įvyko.
Ir vėl Deividas išgyveno tą patį, ką matė Džeisonas, bet kitaip. Jis sakė, kad šviesa staiga sugrįžo. Šį kartą ji buvo dar stipresnė. Jis vėl pažiūrėjo į savo pusbrolį Džoną ir Džonas vėl jos nematė. Ranka sugrįžo liesdama jo pakaušį. Ir ji vėl kažką pašalino ir Deividui pasidarė lengviau. Šį kartą vis dėlto jis išgyveno kitokį pojūtį, - jis žinojo, kad kažką gavo iš Dievo. Šviesa dingo ir jis suprato, kad guli ant žemės.
Džonas padėjo jam atsikelti. Jis buvo sutrikęs ir truputį sudirgęs. Minia jaudinosi aplink juos. Žmonės susikaupę meldėsi su pakeltomis rankomis. „Kas tave pastūmė, Deividai? – paklausė jis. – Kas tai padarė?“
Deividas pasižiūrėjo į Džoną ir pirmą kartą per aštuonerius metus žodis jo galvoje sugebėjo priversti jo burną paklusti.
- Jėzus, - pragargaliavo jis.
Džonui nukaro žandikaulis. Jis atidžiai pažiūrėjo į Deividą.
- Ką tu pasakei?!
- Jėzus, - pakartojo Deividas. Jis tarsi jautė švytėjimą aplink save. Jam į širdį neatėjo joks kitas žodis, kaip brangaus Dievo Sūnaus vardas.
- Jėzus, - pragargaliavo Džonas.
- Deividai, aš girdžiu tave.
- Jėzus, Jėzus, Jėzus, - kartojo Deividas. Jis pradėjo vaikščioti aplinkui, tai sakydamas. Jis leido gargaliuojantį šnabždesį, bet tai buvo stebuklas. Jis sustojo ir pasižiūrėjo į Džoną vėl, paimdamas jį už pečių.
- Ačiū, Džonai, - tarė jis.
Džonas stvėrė jį ir apkabino kaip lokys.
- Dievas išgydė mano brolį! – šaukė jis žmonėms, kurie buvo aplink jį. – Dievas jį išgydė! Jis gali kalbėti pirmą kartą po aštuonerių metų!
Tuo metu aš prašiau tų, kurie gavo išgydymą ateiti ant scenos. Norėjau pasidalinti su šita didele minia tuo, ką Dievas padarė šį vakarą. Džonas ir Deividas metėsi atgal į tą vietą, kur stovėjo Džeisonas Betleris. Džonas jam pasakė, jog Deividas negalėjo kalbėti aštuonerius metus po savo nelaimingo atsitikimo, dabar kalba.
- Jėzus, - pakartojo Deividas su ašaromis akyse.
Džeisonas nusivedė jį su Džonu laipteliais į viršų, kad atvestų į sceną. Ten Džonas dar kartą papasakojo apie Deivido istorijos ištakas.
Aš tariau per mikrofoną:
- Šis žmogus, Deividas Atta, negalėjo kalbėti aštuonerius metus.
Minioje prasidėjo judėjimas. Aš nežinojau, kad Deividas buvo gerai žinomas Makurdyje. Kai kurie jį atpažino. Aš pastačiau prieš jį mikrofoną.
- Paklausykime, kaip Deividas daro tai, ko jis negalėjo daryti aštuonerius metus, - pasakiau aš. –Paskaičiuok su manimi, Deividai. Sakyk „vienas“.
- Vienas, - pragargaliavo Deividas.
- Du.
- Du, - pakartojo jis.
- Trys.
- Trys.
- Keturi.
- Keturi.
Staiga Deividas griuvo ant kelių ir verkė iš dėkingumo. Jis buvo tiesiog nugalėtas Dievo meilės jėga ir neįsivaizdavo, kaip dėkoti Dievui už Jo didelę išgydymo dovaną jam.
Praėjus keliems mėnesiams mes sugrįžome į kitą miestą Nigerijoje, kad pravestume ten tarnavimą. Deividas atvažiavo pamatyti mus. Jis švytėjo plačia šypsena ir laisvai kalbėjo. Aš pakviečiau jį papasakoti nuo scenos savo istoriją. Jis su džiaugsmu tai padarė. Vėliau jis mums kalbėjo, kad jo balso jėga po truputį grįžo. Jis vis grįždavo prie šnabždesio, kai balsas pavargdavo.
Seną gyvenimą į liepsnas
Po keleto mėnesių mes vėl grįžome į kitą miestą. Deividas vėl atvažiavo ir šį kartą niekas negalėjo jo nutildyti. Jo veidas švietė nauja šviesa. Jis mums pristatė gražią moterį, vardu Rita, kaip savo sužadėtinę. Pamatę ją, mes nesistebėjome jo džiaugsmu.
Aš paprašiau mūsų komandos narių nuvesti juos į šalį ir smulkiai užrašyti jų istoriją. Tada aš sužinojau, kad po išgydymo Rita pristatė Deividą savo tėvams. Kai jie atvažiavo, Ritos motina sutiko juos prie durų. Ji gerai žinojo Deividą ir nebuvo patenkinta jį matydama.
- Sveika, mama, - tarė jis jai su nuostabia šypsena.
Jai net akys suapvalėjo.
- Deividas? Tu kalbi?
- Jėzus išgydė mane, - pasakė jis. – Dievas geras!
Rita paprašė nustebusią mamą pakviesti Deividą į vidų. Jos mama linktelėjo. Tiek daug emocijų slėpėsi už jos bejausmio žvilgsnio – šokas, pyktis, nusivylimas, pasipiktinimas, nustebimas ir šie jausmai stiprino kaltės jausmą už tai, kad jie taip elgėsi su Deividu – tam, kurį Dievas taip mylėjo.
Rita žinojo, ką daryti toliau.
Ji nusivedė Deividą už rankos į savo miegamąjį. Ten buvo jos knygų spinta. Ji buvo pilna užrašytų pokalbių, kurie buvo surinkti per aštuonerius metus. Iki šio laiko jie buvo jos brangenybe. Ji pradėjo dėti bloknotus į jo ištiestas rankas. Motinos rankas taip pat užkrovė. Kada spinta buvo tuščia, ji nusivedė juos per užpakalines duris į lauką, kur stovėjo statinė laužui. Ji paėmė bloknotus ir pradėjo mėtyti juos vieną po kito į statinę. Tada ji užpylė juos benzinu ir uždegė degtuką.
Kai knygos užsidegė iš jos sielos išsiliejo visa srovė ašarų. Ji stvėrė Deividą į savo glėbį.
- Aš noriu klausytis kaip tu kalbi, - pasakė Rita.
- Aš kalbu, - tarė jis.
- Niekada nesustok. Niekada nenustok kalbėtis su manimi, Deividai. Pažadėk man.
- Aš pažadu, - pasakė jis.
Dievo meilės stebuklas
Šiandien ponas ir ponia Atai lanko biblijos koledžą ir ruošiasi tarnavimui. Deivido išgydymas tapo plačiai žinomas medicinoje, daugelyje bažnyčių tame Afrikos regione. Deividas ir Rita keliauja kartu ir niekada nepraleidžia progos papasakoti, ką Dievas padarė dėl jų.
Tai apie ką gi ši istorija? Tai Deivido išgydymo ir Ritos pažado istorija ir dar daugiau, ši istorija Dievo meilės. Jo meilė leidžia mums liudyti apie Jo išgelbėjimo malonę, o tai pat apie jo išgydymo jėgą. Visa šlovė Dievui.
Aš buvau priblokštas, išgirdęs, kad Rita niekada nematė stebuklo prieš tai, kai Deividas buvo išgydytas. Bet su šiuo teiginiu aš nesutinku. Aštuonerius metus ji buvo Dievo meilės atvaizdu. Tai taip pat buvo stebuklas.
Pradžios knyga nustato sėjos ir pjūties dėsnį.
Ši istorija primena mums, kad
kai kada juos skiria ilgas ilgas laiko tarpas.
Kada sėkla krenta į žemę ir miršta, mes
tikime, netgi abejodami tikime, pasitikėdami, jog
Jo žodžio sėkla nepatirs nesėkmės ir atneš dosnų derlių.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą