Rusija: Krikščionys susiduria su augančiu persekiojimu

Eric Mataxas

Mes visi žinome apie baisias aplinkybes, su kuriomis susiduria krikščionys islamiškame pasaulyje. Netgi baltieji rūmai galų gale krikščionių persekiojimą Irake ir Sirijoje pavadino genocidu.

Tačiau yra dar viena vieta pasaulyje, kur religinė laisvė atsidūrė pavojuje – Rusija.

Tai yra iš dalies netikėta. Galų gale po sovietinė Rusija didžiuojasi savo krikščioniškuoju paveldu. Jos prezidentas, Vladimiras Putinas, save pristatė kaip Rusijos ortodoksijos čempioną. Jo pozicija ginanti tradicinę santuoką ir oponuojanti homoseksualiems aktyvistams pelnė gausią pagarbą ir palaikymą iš daugelio krikščionių.

Tačiau paklauskime Donaldo Ossewaarde’o, ar jis mano, kad Putinas ir Putino Rusija yra religijos laisvės čempionai. Ossewaarde’as – baptistų misionierius iš JAV, buvo vienas iš pirmųjų, kuriems teko palikti šalį dėl neseniai priimto „Yarovaya“ įstatymo

„Yarovaya“ įstatymas (rus. Закон Яровой), kuris neva turėtu būti antiteroristinis ir užtikrinantis viešąjį saugumą, draudžia „religinius susirinkimus neregistruotose vietose“, draudžia skelbti religinius įsitikinimus internetu ir suteikia daugiau teisių Rusijos pareigūnams apriboti atvykimą ir net išvykimą iš šalies.

Kadangi naujasis įstatymas sukuria rimų apribojimų evangelizacijai (arba kaip Rusijos valdžia vadina - „prozelityzavimui“), nėra sunku nutuokti, kaip baptistų misionierius galėtu „prisivirti sau košės“.

Naujasis įstatymas „misionierišką darbą“ apibūdina kaip „religinės asociacijos veiklą, skirtą skleisti informaciją apie jos tikėjimą tarp žmonių, kurie nėra tos religinės asociacijos dalyviai (nariai, sekėjai), su tikslu tuos žmones padaryti dalyviais (nariais, sekėjais).

Veikla, patenkanti po šiuo apibrėžimu gali būti „atliekama „be kliūčių“ [paskirtose] bažnyčiose ir kitose religinėse vietose… [ir tai yra] aiškiai draudžiama vykdyti misionierišką veiklą privačiose patalpose.“

Ossewaarde’as buvo areštuotas už tai, kad rengė Biblijos studijas savo namuose ir paviešino informaciją apie jas. Jam už tai buvo skirta 40 000 rublių, arba 625 JAV dolerių bauda. Dar daugiau – Rusijos teismo paskirtas advokatas įspėjo jį sutikti su baudos skyrimu ir palikti Maskvą. Tačiau Ossewaare’as šį sprendimą apskundė.

Kitos grupės, kaip septintosios dienos adventistai, mormonai ir ypač sekmininkai yra teisėtai susirūpinę dėl to kas bus toliau. Rusijos sekmininkų sąjungos lyderis krikščionių teisių grupės Forum 18, esančios Osle, pasakė, kad „vietinės policijos pareigūnas atėjo į namus, kur grupė sekmininkų susitinka kiekvieną sekmadienį … [ir] su pasitenkinimu išrėžė: „dabar jie įgyvendina įstatymą ir aš išvysiu jus visus lauk iš čia.“

Taip naujasis įstatymas gresia tapti dar vienu skyriumi jau ir taip visą amžių besitęsiančioje Rusijos sekmininkų persekiojimo istorijoje.

Yra visiškai aišku, kad naujasis įstatymas turi labai mažai ką bendro (jei iš vis turi) su krikščionybės gynimu ir turi daug bendro su rusiškuoju nacionalizmu. Deividas Aikmanas sakė žurnalui „Christianity Today“ - „Rusijos ortodoksų bažnyčia yra rusiškojo nacionalizmo tvirtovės, pastatytos Vladimiro Putino dalis… Viskas, kas nesutampa su šia kryptimi yra reali grėsmė, ar tai būtu evangelikų sekmininkų misionieriai ar bet kas kitas.“

Esmė yra tame, kad islamistai ir hindu nacionalistai taip pat žiūri į nebendradarbiaujančius krikščionis kaip į grėsmę jų pačių „gerosios visuomenės“ sampratai. Ir kol [ačiū Dievui] Rusija nenaudoja smurto – bent jau kol kas ne – religinės laisvės apribojimas yra realus kaip niekad.

Taigi, savo susirūpinimą ir nepasitenkinimą mes turim padaryti aiškų valstybės departamentui, baltiesiems rūmams ir mūsų išrinktiems atstovams. Ir jei mes negalim priversti savęs to padaryti, mes mažų mažiausiai turim turėt padorumo nustoti garbinti Vladimirą Putiną.

Versta iš BreakPoint

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis (epilogas)

Šventosios Dvasios siurprizas
 

Po to atėjo laikas, kai aš turėjau pristatyti savo matymą. Nuėjau ant scenos ir vėl mano širdis buvo perpildyta. Padėkojau mano svečiams už tai, kad jie atėjo. Man buvo didelė garbė sužinoti, jog jie parodė susidomėjimą ir atsiliepė į mūsų kvietimą. Po to aš pristačiau Dievišką planą, kaip padidinti mūsų manevringumą. Atėjo laikas paprašyti jų prisijungti prie mūsų kaip maldos partneriai.
Staiga Dvasia man sušnibždėjo į mano širdį: „Pakviesk juos atgailai“.
Aš nutilau, stovėdamas ant podiumo. Galima buvo neabejoti, kad aš išgirdau neteisingai. Tai nebuvo nusidėjėlių susirinkimas. Jie buvo krikščionių lyderiai galėjo įsižeisti, jeigu aš pakviesiu atgailai. O jeigu kas nors iš dalyvaujančių buvo dar iki šiol neišgelbėtas, tai tas žmogus bus demaskuotas kaip veidmainis, atsakydamas į kvietimą viešajame susirinkime.“
„Pakviesk atgailai“.
Šį kartą aiškiai išgirdau raštą. Klaidos negalėjo būti.
- Mano draugai, - tariau, - Šventoji Dvasia pasakė, kad aš turiu pakviesti atgailai. Tokiame susirinkime kaip šis, turiu prisipažinti, aš neplanavau šito daryti, bet aš tiesiog busiu paklusnus Viešpačiui. Ar negalėtumėte nuleisti galvas maldai tiesiog dabar.?
Girdėjosi, kaip daugelis salėje kosčiojo. Galima buvo išgirsti kėdžių girgždesį ir drabužių čežėjimą, kada tikintys lėtai nulenkė savo galvas. Dabar jie laukė tyloje.
- Aš norėčiau jūsų paprašyti, kad kiekvienas šį rytą ištirtų savo širdį. Jeigu jūsų gyvenimas turi šiandien pasibaigti, ar žinote jūs, kur praleisite amžinybę? Ar pas jus yra tas pasitikėjimas? Jeigu jūs priėmėte Jėzų kaip savo Gelbėtoją, žinoma, jūs būsite su Dievu. Bet jeigu jūs nepriėmėte Jėzaus kaip savo Gelbėtojo, tada jūs ignoravote išgelbėjimo dovaną, kurią pats Dievas jums davė. Kaip jūs galite išsigelbėti, jeigu nepriimate tokios didelės dovanos? Norėčiau paprašyti tų, kurie yra šioje salėje ir kurie norėtų priimti Jėzų kaip savo Gelbėtoją, tiesiog dabar pakelkite ranką.
Kiekvieno kvietimo atgailai metu yra momentas, kada klausantieji nulenkia galvas maldai, o po to girdi, kaip pastorius arba evangelistas sako: „Taip, aš matau jūsų ranką.“ Šie žodžiai reiškia, kad grupėje kažkas neišgelbėtas ir šis žmogus duoda suprasti tai pakeldamas ranką. Jis savo paslaptingą būseną padaro visiems žinoma. Galima teisingai pripažinti, jog krikščionių lyderiams kiekvienam aukščiausiu laipsniu buvo smalsu, ar kas nors pakels iš jų ranką. Žinoma, jie būtų buvę šokiruoti, jeigu nors viena ranka pakiltų. Ir, tiesą sakant, aš taip pat. Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kada aš paprašiau pakelti rankas.
- Taip, aš matau tą ranką, - pasakiau aš. – Ir jus, ir jus, ir jus, ir jus, ir dar, ir dar. Taip, taip, taip, taip, taip...Aš matau tą ranką.
Ir vis dėlto jų buvo dar daugiau.
Atmosferoje jautėsi tarsi elektriniai svyravimai. Bet niekas iš mano krikščionių draugų nežinojo, jog tuo metu man atsivėrė Dieviškos meilės ir malonės didelis apreiškimas. Ir jis atėjo man taip, kaip niekada negalėjau aš ir įsivaizduoti.
Kiekvienas susirinkimo narys, neabejotinai, klausė savęs, kaip galėjo tiek daug krikščionių lyderių nežinoti Kristaus kaip savo Gelbėtojo? Kai kurie salėje netgi pradėjo keisti savo maldos pozas, kad pamatytų, kas pakėlė ranką.

- Tai šventas momentas, - tariau aš, - aš noriu, jog mes ir toliau melstumėmės. Šioje vietoje šį rytą Dvasia kreipiasi į daugelį širdžių. Mes nenorime praleisti tai, ką Jis daro.
Po akimirksnio aš pasakiau:
- Dabar norėčiau paprašyti tų, kurie pakėlė ranką, išeiti į priekį ir atsistoti prieš mane. Nedelskite. Jeigu jums būtina priimti Kristų šį rytą, eikite dabar.
Aš niekada to neužmiršiu. Septyniolika žmonių išėjo į priekį, kai kurie net bėgo. Jie greitai susirinko į liniją priešais sceną, kai kurie verkė, kiti drebėjo – visi buvo paliesti Šventosios Dvasios, kad priimtų Kristų kaip savo Gelbėtoją.
Tada aš tariau susirinkimui:
- Dabar jūs galite pakelti akis ir pasižiūrėti, ką padarė Dievas.
Visi pakėlė galvas. Dabar kiekvienas priėmė apreiškimą, kuris atėjo man. Kiekvienas iš septyniolikos žmonių, stovinčių prieš mane, buvo su viešbučio „Karltonas“ uniforma. Tai buvo žmonės, kuriuos mes praleidome savo maldos partnerių paieškose. Tai buvo tarnautojai, oficiantai, į kuriuos mes nekreipėme dėmesio, kol mėgavomės pusryčiais. Septyniolika oficiantų norėjo pažinti Jėzų.
Aš pažiūrėjau į savo draugus krikščionis ir tariau:
- Ar tai ne tai, dėl ko mes čia atėjome? Šiandien mes visi turime grįžti į namus su dideliu džiaugsmu. Ateidami pusryčiauti su „Kristus visoms tautoms“ mes šiuos septyniolika susitikimų padarėme įmanomais.
Visame kambaryje pradėjo šmėkščioti nosinės. Įsiviešpatavo šventa tyla. Aš negalėjau nieko padaryti ar pasakyti, kad geriau pademonstruoti mūsų pašaukimo esmę būti Gerosios Naujienos liudytojais ir skelbėjais.
Vienas jaunas pastorius tą rytą buvo visiškai pakeistas. Jis davė pažadą, kad nuo šios dienos niekada nesikreips nė į vieną grupę, niekur nė dėl bet kokios priežasties, kol neatliks atgailos. Tokia ištikimybė visada atneš vaisių. Jo atveju, dėl šio sprendimo jo bažnyčia išaugo iki 40 000 žmonių.
Aš vedžiau septyniolika oficiantų jų atgailos maldoje. Po to juos pasveikinau, vienam paskui kitą spausdamas rankas ir sakydamas, jog tai - ne jų santykių su Viešpačiu pabaiga, o tik pradžia.
Aš susilyginau su paskutiniu oficiantu linijoje, jaunu žmogumi. Paėmiau jį už rankos.
- Koks jūsų vardas? – paklausiau aš.
- Natanas.
- Natanai, - tariau aš, - sveikas atvykęs į Dievo šeimą.
Jis linktelėjo ir nusišypsojo man pro ašaras. Jis laikė savo ranką manosiose ir ilgą laiką paprasčiausiai ją spaudė nepaleisdamas. Mačiau, jog jis buvo giliai sujaudintas. Aš neturėjau laiko su juo pasikalbėti, bet aš žinojau, kad šio sprendimo pamate padėta labai ilga ir svarbi istorija.
Tokia pati istorija yra po kiekvienu iš milijono sprendimų Kristaus naudai, kuriuos mes registruojame. Nejaugi nenuostabu bus Danguje? Mes turėsime užtektinai laiko, kad išgirstume visas istorijas nuo pradžios iki šlovingos pabaigos.

Mes esme ne tik visagalybės atstovai, mes – visažinystės atstovai.
Mes visko nežinome, bet Dievas žino.
Pasitikėkite Jo tobulu žinojimu.
Jeigu mes prisiderinsime prie Jo balso ir busime Jam paklusnūs,
Jis pasirūpins tuo, kad mes būtume panaudoti Jo didžiam tikslui, -
sugniuždyti pragarą ir pripildyti Dangų.

 

Ankstesnė knygos dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis (tęsinys)

Gyvenimo griuvėsių dugne
  

Kai aš pradėjau judėti šita kryptimi, nežinojau, kad tuo metu Natano gyvenimas taip pat buvo ant seklumos, bet visiškai kitaip. Jo svajonės tapti vadovu ir gerbiamu šeimos žmogumi buvo sugriautos. Visos jo pastangos nugalėti savo gėdą patyrė nesėkmę. Jį paliko šeima ir draugai. Jo gyvenimas prarado prasmę.
   Aš nemačiau, kaip jis paėmė iš virtuvinės spintelės mėsinį peilį. Diena iš dienos jis galvojo apie tai, kaip užbaigti savo gyvenimą. Jis perskaitė knygą, kurioje buvo aprašoma, kaip kiti persipjovė rankų venas ant plaštakų ir... amžiams. Jam tai rodėsi paprasčiausiai išėjimą iš sugriauto gyvenimo.
   Aš negirdėjau Natano, kada jis verkė visiškoje vienatvėje savo miegamajame, prisidėjęs šitą peilį prie savo riešo. Aš girdėjau tik variklio garsus mašinos skyriuje didžiulio karinio laivo ir savo balsą, kuris kartojo: „Visa Afrika turi būti išgelbėta“.

Konferencija rėmėjams
   Buvau susijaudinęs, kai pajutau, jog laivas vėl iš naujo juda ta kontinentine upe. Mano darbas buvo atvesti misiją „Kristus visoms tautoms“ prie krauju nuplautos Afrikos. Aš negirdėjau Natano verksmo, bet Šventoji Dvasia girdėjo. Ir Ji rūpinosi juo, jo kentėjimuose taip pat, kaip Ji rūpinosi praplėtimu mano upės.
   Kažkaip mane pakvietė pusryčių. Šį susitikimą rėmė kitas evangelistas. Tai, ką aš pamačiau ten, atvėrė man akis. Tas Dievo vyras pakvietė žmones ypatingiems pusryčiams, per kuriuos jis pristatė savo matymą ir pakvietė svečius tapti maldos partneriais. Šventoji Dvasia man pasakė, kad aš turiu padaryti taip pat.
   Pats geriausias viešbutis Johanesburge buvo „Karltonas“. Aš norėjau paties geriausio savo partneriams ir mes apsistojome jame pusryčiams. Aš nusiunčiau pakvietimus geriausiems krikščionių vadovams visoje Pietų Afrikoje. Norėjau, jog jie atvažiuotų pusryčiams su misija „Kristus visoms tautoms“, kur Dievas praplės mano upę.
   Ir jie atvažiavo! Kai aš sėdėjau už pagrindinio stalo, mano širdis prisipildė dėkingumo. Nė prie vieno iš stalų didelėje salėje nebuvo nė vienos laisvos vietos. Aš pasižiūrėjau į nuostabius krikščionių lyderių veidus visų denominacijų ir tarnavimų regione. Ten buvo kai kurie iš mano buvusių kritikų - žmonių, kurie anksčiau kalbėjo apie mane blogai, bet dabar norėjo palaikyti mūsų tarnavimą. Aš mačiau krikščionis verslininkus, politikus, pastorius, draugus ir tarnavimo vadovus. Organizacija “Kristus visoms tautoms“, be abejo , tapo svarbiu instrumentu skelbiant Evangeliją, pagalvojau aš, jeigu ji gali naudotis visos palaimintos minios palankumu.
   Pagaliau visiems svečiams buvo serviruojami pusryčiai ir mes pradėjome šiltą bendravimą. Aš vis dar girdžiu nuostabų prislopintą pokalbių toje salėje triukšmą, susimaišiusį su stiklinių ir stalo įrankių skambėjimu. Mane sujaudino suvokimas to, kad visi šie veiksmai vedė prie to, kad galbūt milijonai sielų bus išgelbėtos per mūsų organizaciją ateinančiais metais.

Kai Šventoji Dvasia kviečia atgailai krikščionis
   Po to atėjo laikas, kai aš turėjau pristatyti savo matymą. Nuėjau ant scenos ir vėl mano širdis buvo perpildyta. Padėkojau mano svečiams už tai, kad jie atėjo. Man buvo didelė garbė sužinoti, jog jie parodė susidomėjimą ir atsiliepė į mūsų kvietimą. Po to aš pristačiau Dievišką planą, kaip padidinti mūsų manevringumą. Atėjo laikas paprašyti jų prisijungti prie mūsų kaip maldos partneriai.
   Staiga Dvasia man sušnibždėjo į mano širdį: „Pakviesk juos atgailai“. (skaityti toliau)

Ankstesnė XII dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis

Pusryčiai „Bismarke“

 

Aš jį vadinsiu Natanu, bet jis galėtų būti Nataša, Joganas ar Kirstenas. Jis - vienas iš milijono vyrų ir moterų, kurie išėjo į priekį, kad priimtų Viešpatį atsakydamas į kvietimą atgailai. Kai skaičiai tampa labai dideli, jie praranda savo prasmę. Aš manau, kad mes kai kada turime kalbėti tik apie vieną žmogų – vieną iš milijono. Ir aš kalbu apie Nataną.

Nesąžiningumo kaina
   Jis norėjo gauti vadybininko pareigas gimtajame mieste. Neseniai miręs jo tėvas laikė tas pareigas jam. Jis dievino savo tėvą. Ir jis žinojo, jeigu jis užims tą vietą, tai galės sau leisti vesti savo nuo vaikystės mylimą merginą. Jis taip stipriai norėjo gauti šias pareigas, kad apgaudinėjo kvalifikaciniuose testuose ir jį sugavo. Jo negarbė greitai tapo žinoma, jo reputacija sugriuvo, darbas – prarastas. Sužadėtuvės su viso gyvenimo meile buvo nutrauktos.
   Natanas ieškojo būdų siekdamas laimėjimų po savo kritimo, bet apie jo gėdą žinojo visi. Niekas nebuvo pasiruošęs duoti jam antro šanso. Jo gyvenimas užsimazgė jo savivalės pasekmėse ir už tai jam nebuvo ko kaltinti, išskyrus patį save. Tai banali ir gerai žinoma nuodėmės istorija.
   Bet aš nieko apie tai nežinojau, tai kaip aš galėjau pasirūpinti Natanu? Mane giliai jaudina, kad Šventoji Dvasia nesuvaržyta taip kaip aš. Ji žinojo kiekvieną Natano gyvenimo smulkmeną ir Ji rūpinosi juo. Ji rūpinasi visais „natanais“ mūsų pasaulyje. Niekas nepaliktas. Mes privalome tuo tikėti visa savo širdimi, jeigu mes tikri Evangelijos skelbėjai.
   Kada ši istorija prasidėjo, mano ankstesnieji metai Lesote buvo jau praeityje. Niekas daugiau nematė Reichardo Bonkės kaip misionieriaus. Aš buvau žinomas visų pirma kaip evangelistas. Aš organizavau „Kristus visoms tautoms“ tarnavimą Johanesburge. Ši organizacija tapo nuplautos krauju Afrikos laimėjimo instrumentu. Bet mano dvasia nenusiramino.
   Mes matėme stulbinančius rezultatus. Matėme dešimtis tūkstančių priimančių Kristų visoje Pietų Afrikoje. Rinkosi ištisi stadionai. Mes turėjome didelę palapinę, kuri galėjo sutalpinti 10 000 žmonių po viena danga. Bet dar daugiau žmonių rinkosi aplink palapinę, kad išgirstų Evangeliją. Ir vis dėlto neramus jausmas kankino mane iš vidaus. Ką tai galėjo reikšti?

Sapnas
  Kartą naktį mačiau sapną. Šitame sapne aš buvau su kapitono uniforma. Stovėjau ant tiltelio dideliame laive ir laikiau šturvalą. Laikydamas ratą rankose jaučiau mašinos skyriaus galingas vibracijas. Šis judantis gigantas perkėlinėjo tonas vandens. Laivas buvo ištisas plaukiojantis miestas. Jis buvo toks pat didelis kaip liūdnai žinomas „Bismarkas“ – Antro pasaulinio karo laikų vokiečių karinis laivas.
   Tuo tarpu aš pastebėjau, kad laivas buvo ne jūroje, kaip galima buvo tikėtis. Mano sapne plukdžiau laivą į viršų pagal srovę vingiuota afrikietiška upe naktį. Įsižiūrėdamas rūke į priekį aš mačiau lauką. Pasižiūrėjęs į abi puses, pastebėjau, kad krantai vis siaurėjo, tuo metu, kai aš kilau į viršų palei srovę. Aš suvokiau, kad mano didelis laivas pasmerktas. Jis niekada nepraplauks. Mes buvome pavojingose vandenyse.
   Aš žvilgterėjau, ar galiu apsisukti, kad išvengčiau katastrofos, bet kanalas buvo per daug siauras. Kelio atgal nebuvo.
   Man net plaukai pasišiaušė, kai aš suvokiau, kad į priekį kelio taip pat nebuvo. Kokia kebli padėtis!
   Mane apėmė šiurpas. Laivas buvo dideliame pavojuje ir viskas įvyko taip netikėtai. Man drebėjo rankos, kai aš žiūrėjau, kai didžiulis laivas artinasi vis arčiau ir arčiau prie neišvengiamos katastrofos. Iš beviltiškumo aš išjungiau variklius. Jie užtilo, bet aš tai padariau per vėlai. Galingos inercijos dėka laivas toliau judėjo į priekį.
   Staiga išgirdau šiurpų girgždesį nuo geležies prisilietimo su akmenuotu krantu. Ant denio atsirado atviros skylės. Didelis karinis laivas pasviro, kai siauri krantai sustabdė jį afrikietiškoje naktyje. Aš stovėjau tamsoje prikaustytas prie tos vietos ir gėriau siūbuojančių bangų garsą bei lauko vabzdžių triukšmą.
   Atsibudau išpiltas šalto prakaito. Puikiai supratau, kad ką tik mačiau sapną iš Dievo. Bet ką jis reiškė?
 - Viešpatie, - maldavau aš, - pasakyk, kas tai?
 - Laivas, - tarė Viešpats, - tai tavo organizacijos „Kristus visoms tautoms“ įvaizdis.
 - Viešpatie, mes užstrigsime? – paklausiau aš.
 - Ne.
   Aš pajaučiau didžiulį palengvėjimą, tai išgirdęs. Ir vis dėlto žinojau, jog mes buvome pavojinguose vandenyse. Turėjau atidžiai klausytis, ką Viešpats pasakys man, kaip išvengti laivo sudužimo.
 - Dideliam kariniam laivui reikia daug daugiau, nei tik karinė jėga, - išgirdau Jo balsą, kuris kalbėjo mano širdyje. – Jam reikalingas manevringumas.
 - Taip – taip, - sutikau aš.
 Aš vis dar prisimenu baisų momentą, kai supratau, kad neįmanoma pasukti laivo, jog išvengčiau aklavietės. Visas laivas su visa jo nuostabia jėga buvo suspaustas nejudančioje padėtyje dvejų paprastų upės krantų.
 - Tavo pamatas labai siauras ir mažas, - pasakė Viešpats. – Su kariniu laivu viskas tvarkoje, bet praplėsiu upę dėl tavęs, kad galėtumei pereiti. Pridėsiu maldos partnerių misijos „Kristus visoms tautoms“. Kiekvienas maldos partneris praplės upę dviem centimetrais.
   Dabar supratau, kodėl mano dvasia nerimavo. Dievas perspėjo mane dėl problemos, apie kurią aš nežinojau. Dėl Savo didelės meilės ir išminties Jis davė man Savo planą, kaip išvengti nelaimės. Visa mano energija buvo sukaupta į Jį. Aš nusprendžiau, kad būsiu paklusnus Dievui ir rasiu būdą surinkti naujus maldos partnerius, kad praplėstų upę. (Skaityti toliau)

XI knygos dalis

Skaityti daugiau

TD Jakes: 4 atleidimo tipai

Niekas nėra tobulas. Mes darome klaidų kasdien, pradedant nuo menkaverčių užgauliojimų iki tokių neteisybių, kurios keičia gyvenimus. Kitą vertus, kiekvienos klaidos kita medalio pusė – galimybė praplėsti atlaidumą arba gauti atleidimą. Atleidimas yra visų dalykų paleidimas iš savo kontrolės ir keturių atleidimo tipų žinojimas padės jums tai padaryti.

1.    Žmonės, kurie siekia atleidimo
Tie, kurie siekia atleidimo nori būti išteisinti tų, kuriuos įskaudino. Paskutiniai tyrimai parodė, kad būti negatyviai kitų vertinamam yra skaudžiau nei patirti fizinę traumą. Galiausiai šie žmonės siekia atleidimo, kad būtu išlaisvinti iš šio skausmo.

2.    Žmonės, kurie atleidžia
Atleidime yra jėga. Tas kuris atleidžia turi peržengti natūralų norą laikytis pagiežos ir „teisingumo“, trukdančių pasirinkti moraliai teisingą sprendimą – atleisti kitam. Pasiduoti troškimui pasilaikyti atleidimą yra tas pats, kaip išgerti nuodų tikintis, kad kitas asmuo nukentės. Tie kurie atleidžia, tai daro ne tik kito žmogaus bet ir savo naudai, išgelbėdami save nuo skausmingo nuodo.

3.    Žmonės, kurie atleidžia sau
Atleisti sau gali būti sunkiausia todėl, kad mes patys esamo savo griežčiausi kritikai ir nuodugniausi analitikai. Yra lengviau atleisti kitiems, nes mes nekeliam jiems tokių aukštų standartų, kokius keliame sau ir nepriimam taip giliai kitų klaidų, kaip savųjų. Žmonės, kurie negali atleisti sau tampa prikaustytais prie kartėlio ir pykčio tuo pačiu gadindami savo protinę ir fizinę sveikatą. Tačiau tie, kurie gali sau atleisti, pripažįsta savo klaidas, renkasi augti ir eiti pirmyn, parodydami sau gailestingumą.

4.    Žmonės, kurie dvejoja ar Dievas jiems atleidžia
Kaltė gali sukelti dvejonių audrą. Jei kiti tau atleido ir tu atleidai pats sau, tau vis tiek gali trūkti Dieviškojo atleidimo – tokio, kuris nuplauna visas liekamąsias savivertės dvejones. Kol mes gauname tiesioginį atsaką iš žmonių, su kuriais pasielgėm negerai, Dievo žodis gali būti dar sunkiau išklausomas. Tačiau būtent iš Dievo mes žinome, kad atleidimas yra prieinamas tiems, kurie gailisi ir nori pasikeisti.

Atleidimas yra dovana. Prašyk jo su saiku, atiduok ji laisvai ir vertink jo galią.

Versta iš http://www.tdjakes.com/posts/the-4-types-of-forgiveness

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonkke - Aukščiau už viską XI dalis (epilogas)

Senų žaizdų priminimas
  

Tai sugrąžino Deividą į viso jo gyvenimo emocinius rėmus. Senasis vienatvės skausmas sugrįžo į jo širdį. Kai Džeisonas atsisakydavo išgirsti jo prašymą, Deividas jautė, kad Dievas atsisakydavo duoti jam priėjimą prie Savo išgydymo jėgos. Bet šitą vakarą, galvojo Deividas, kažkas šituose įprastuose rėmuose turi pasikeisti. Pasidavimas šitam susitelkusiame į save jausmui atnešdavo dar daugiau kentėjimų. Jis jau pakankamai kentėjo. Atėjo laikas pradėti naują kelią. Jis stos prieš šį jausmą ir padarys tikėjimo žingsnį, tikėdamas, jog Dievas rūpinasi juo, nors jis ir jautė save atstumtu.

Šviesa iš dangaus
   Jis ir Džonas paėjo trisdešimt metrų atgal nuo minios, kur Džeisonas vis dar galėjo juos matyti. Jis prisimena, kad Deividas buvo apsivilkęs ryškius raudonus marškinius ir lengva buvo jį stebėti.
   Po išgelbėjimo maldos aš, kaip įprastai, kreipiausi į ligonius. Paprašiau padėti savo rankas ant tų kūno vietų, kurioms reikėjo išgydymo ir pradėjau melstis.
   Džeisonas vėliau pasakojo, ką jis matė, kaip Deividas uždėjo rankas ant pakaušio ir tuoj pat nukrito, kaip būtų kas jį pakirtęs.
   Deividas iš tiesų išgyveno tai, ką matė Džeisonas, bet visai kitaip. Jis liudijo, jog padėjo ranką ant pakaušio ir pajautė stiprios šviesos šilumą, kuri švietė į jį iš viršaus. Jis manė, kad tai lauko apšvietimas. Kažkas jam pašnibždėjo pažiūrėti į šviesos šaltinį. Kai jis pažvelgė į viršų, šviesa iššovė žemyn į jį. Ji buvo tokia galinga, jog nuskandino jį savyje. Iš šito šviesos blyksnio jis pasižiūrėjo į savo brolį Džoną. Džonas akivaizdžiai nematė šviesos, jis žiūrėjo į sceną kaip įprastai. Deividas pabandė paimti jį už rankovės, kad jis pažiūrėtų į šviesą, bet jis negalėjo išeiti iš šviesos. Jis paėmė bloknotą, kad parašytų Džonui raštelį, bet jo rankos buvo per daug silpnos, kad parašytų nors vieną raidę. Jis jautėsi atskirtas nuo realybės.
   Jis pasižiūrėjo į žmones aplink save. Rodosi, niekas daugiau nepastebi šviesos. Jis buvo vienišas šitame pergyvenime, bet vargu ar jis jautė savo vienatvę. Jis buvo vienas su Dievu ir jautė gilų jaudulį dėl Jo meilės. Šituo šviesos spinduliu nusileido ranka ir palietė jo pakaušį. Ji kažką pašalino. Ir Deividas tuojau pat pajautė išlaisvinimą nuo sunkios naštos.
   Šviesa pradėjo blėsti ir jis suprato, kad guli ant žemės. Kaip jis ten atsirado? Jis buvo suglumęs ir norėjo žinoti, ar iš tiesų išgyveno šitą šviesą ar tai buvo sapnas. Kai jis atsigavo, tai pagalvojo, kad galbūt buvo išsekęs dėl kraujo praradimo, ar nepakankamai miegojo, ar dėl keleto dienų pasninko – ar dėl visko kartu.
   Džonas padėjo jam atsikleti. „Kas tau atsitiko?“ – paklausė jis.
   Deividas nieko neatsakė. Jis netgi neketino panaudoti bloknoto. Džonas pradėjo kalbėti, bet Deividas negalėjo susitelkti. Jis vis dar buvo apstulbęs dėl šviesos ir rankos, kuri pašalino kažką iš jo galvos.
    Čia Džeisonas Betleris pamatė, kad Deividas vėl prisilietė prie pakaušio ir nugriuvo ant žemės kaip pakirstas. Tai vėl įvyko.
   Ir vėl Deividas išgyveno tą patį, ką matė Džeisonas, bet kitaip. Jis sakė, kad šviesa staiga sugrįžo. Šį kartą ji buvo dar stipresnė. Jis vėl pažiūrėjo į savo pusbrolį Džoną ir Džonas vėl jos nematė. Ranka sugrįžo liesdama jo pakaušį. Ir ji vėl kažką pašalino ir Deividui pasidarė lengviau. Šį kartą vis dėlto jis išgyveno kitokį pojūtį, - jis žinojo, kad kažką gavo iš Dievo. Šviesa dingo ir jis suprato, kad guli ant žemės.
   Džonas padėjo jam atsikelti. Jis buvo sutrikęs ir truputį sudirgęs. Minia jaudinosi aplink juos. Žmonės susikaupę meldėsi su pakeltomis rankomis. „Kas tave pastūmė, Deividai? – paklausė jis. – Kas tai padarė?“
   Deividas pasižiūrėjo į Džoną ir pirmą kartą per aštuonerius metus žodis jo galvoje sugebėjo priversti jo burną paklusti.
 - Jėzus, - pragargaliavo jis.
   Džonui nukaro žandikaulis. Jis atidžiai pažiūrėjo į Deividą.
 - Ką tu pasakei?!
 - Jėzus, - pakartojo Deividas. Jis tarsi jautė švytėjimą aplink save. Jam į širdį neatėjo joks kitas žodis, kaip brangaus Dievo Sūnaus vardas.
 - Jėzus, - pragargaliavo Džonas. 
 - Deividai, aš girdžiu tave.
 - Jėzus, Jėzus, Jėzus, - kartojo Deividas. Jis pradėjo vaikščioti aplinkui, tai sakydamas. Jis leido gargaliuojantį šnabždesį, bet tai buvo stebuklas. Jis sustojo ir pasižiūrėjo į Džoną vėl, paimdamas jį už pečių.
 - Ačiū, Džonai, - tarė jis.
   Džonas stvėrė jį ir apkabino kaip lokys.
 - Dievas išgydė mano brolį! – šaukė jis žmonėms, kurie buvo aplink jį. – Dievas jį išgydė! Jis gali kalbėti pirmą kartą po aštuonerių metų!
   Tuo metu aš prašiau tų, kurie gavo išgydymą ateiti ant scenos. Norėjau pasidalinti su šita didele minia tuo, ką Dievas padarė šį vakarą. Džonas ir Deividas metėsi atgal į tą vietą, kur stovėjo Džeisonas Betleris. Džonas jam pasakė, jog Deividas negalėjo kalbėti aštuonerius metus po savo nelaimingo atsitikimo, dabar kalba.
 - Jėzus, - pakartojo Deividas su ašaromis akyse.
   Džeisonas nusivedė jį su Džonu laipteliais į viršų, kad atvestų į sceną. Ten Džonas dar kartą papasakojo apie Deivido istorijos ištakas.
   Aš tariau per mikrofoną:
 - Šis žmogus, Deividas Atta, negalėjo kalbėti aštuonerius metus.
   Minioje prasidėjo judėjimas. Aš nežinojau, kad Deividas buvo gerai žinomas Makurdyje. Kai kurie jį atpažino. Aš pastačiau prieš jį mikrofoną.
 - Paklausykime, kaip Deividas daro tai, ko jis negalėjo daryti aštuonerius metus, - pasakiau aš. –Paskaičiuok su manimi, Deividai. Sakyk „vienas“.
 - Vienas, - pragargaliavo Deividas.
 - Du.
 - Du, - pakartojo jis.
 - Trys.
 - Trys.
 - Keturi.
 - Keturi.
   Staiga Deividas griuvo ant kelių ir verkė iš dėkingumo. Jis buvo tiesiog nugalėtas Dievo meilės jėga ir neįsivaizdavo, kaip dėkoti Dievui už Jo didelę išgydymo dovaną jam.
   Praėjus keliems mėnesiams mes sugrįžome į kitą miestą Nigerijoje, kad pravestume ten tarnavimą. Deividas atvažiavo pamatyti mus. Jis švytėjo plačia šypsena ir laisvai kalbėjo. Aš pakviečiau jį papasakoti nuo scenos savo istoriją. Jis su džiaugsmu tai padarė. Vėliau jis mums kalbėjo, kad jo balso jėga po truputį grįžo. Jis vis grįždavo prie šnabždesio, kai balsas pavargdavo.

Seną gyvenimą į liepsnas
   Po keleto mėnesių mes vėl grįžome į kitą miestą. Deividas vėl atvažiavo ir šį kartą niekas negalėjo jo nutildyti. Jo veidas švietė nauja šviesa. Jis mums pristatė gražią moterį, vardu Rita, kaip savo sužadėtinę. Pamatę ją, mes nesistebėjome jo džiaugsmu.
   Aš paprašiau mūsų komandos narių nuvesti juos į šalį ir smulkiai užrašyti jų istoriją. Tada aš sužinojau, kad po išgydymo Rita pristatė Deividą savo tėvams. Kai jie atvažiavo, Ritos motina sutiko juos prie durų. Ji gerai žinojo Deividą ir nebuvo patenkinta jį matydama.
 - Sveika, mama, - tarė jis jai su nuostabia šypsena.
Jai net akys suapvalėjo.
 - Deividas? Tu kalbi?
 - Jėzus išgydė mane, - pasakė jis. – Dievas geras!
   Rita paprašė nustebusią mamą pakviesti Deividą į vidų. Jos mama linktelėjo. Tiek daug emocijų slėpėsi už jos bejausmio žvilgsnio – šokas, pyktis, nusivylimas, pasipiktinimas, nustebimas ir šie jausmai stiprino kaltės jausmą už tai, kad jie taip elgėsi su Deividu – tam, kurį Dievas taip mylėjo.
   Rita žinojo, ką daryti toliau.
   Ji nusivedė Deividą už rankos į savo miegamąjį. Ten buvo jos knygų spinta. Ji buvo pilna užrašytų pokalbių, kurie buvo surinkti per aštuonerius metus. Iki šio laiko jie buvo jos brangenybe. Ji pradėjo dėti bloknotus į jo ištiestas rankas. Motinos rankas taip pat užkrovė. Kada spinta buvo tuščia, ji nusivedė juos per užpakalines duris į lauką, kur stovėjo statinė laužui. Ji paėmė bloknotus ir pradėjo mėtyti juos vieną po kito į statinę. Tada ji užpylė juos benzinu ir uždegė degtuką.
   Kai knygos užsidegė iš jos sielos išsiliejo visa srovė ašarų. Ji stvėrė Deividą į savo glėbį.
 - Aš noriu klausytis kaip tu kalbi, - pasakė Rita.
 - Aš kalbu, - tarė jis.
 - Niekada nesustok. Niekada nenustok kalbėtis su manimi, Deividai. Pažadėk man.
 - Aš pažadu, - pasakė jis.

Dievo meilės stebuklas
   Šiandien ponas ir ponia Atai lanko biblijos koledžą ir ruošiasi tarnavimui. Deivido išgydymas tapo plačiai žinomas medicinoje, daugelyje bažnyčių tame Afrikos regione. Deividas ir Rita keliauja kartu ir niekada nepraleidžia progos papasakoti, ką Dievas padarė dėl jų.
   Tai apie ką gi ši istorija? Tai Deivido išgydymo ir Ritos pažado istorija ir dar daugiau, ši istorija Dievo meilės. Jo meilė leidžia mums liudyti apie Jo išgelbėjimo malonę, o tai pat apie jo išgydymo jėgą. Visa šlovė Dievui.
   Aš buvau priblokštas, išgirdęs, kad Rita niekada nematė stebuklo prieš tai, kai Deividas buvo išgydytas. Bet su šiuo teiginiu aš nesutinku. Aštuonerius metus ji buvo Dievo meilės atvaizdu. Tai taip pat buvo stebuklas.


Pradžios knyga nustato sėjos ir pjūties dėsnį.
Ši istorija primena mums, kad
kai kada juos skiria ilgas ilgas laiko tarpas.
Kada sėkla krenta į žemę ir miršta, mes
tikime, netgi abejodami tikime, pasitikėdami, jog
Jo žodžio sėkla nepatirs nesėkmės ir atneš dosnų derlių.

Ankstesnė knygos XI dalis

XII knygos dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XI dalis (tęsinys)

Testamentas
  

Jis turi priimti savo likimą, taip galvojo. Dievas nesirūpino, jog jį išgydytų ir jis niekada netaps pakankami geru, kad užsitarnautų tai. Bonkė turėjo tikėjimą dėl išgydymų, o jis ne. Ir Dievas neleis jam pakankamai arti prasibrauti, kad Bonkė galėtų uždėti ant jo rankas. Jis grįžo namo ir atsisėdo tamsoje ant savo lovos. Laikrodis ant stalo nušvietė laiką – 11 valanda vakaro.
   Jis pajautė šilto kraujo srovelę, kuri tekėjo iš šnervių. Jis pakilo ir paėmė rankšluostį, kad sustabdytų srovę. Bet kraujas nesustojo. Tai truko valandą, po to kitą. Jam pasibaigė skudurai ir nebuvo kuo sustabdyti kraujavimo. Kai po trijų valandų kraujavimas nesiliovė, jis suprato, kad miršta. Galbūt tai buvo vaistų veikimo, skystinančių kraują, padarinys.
   Jis jautė, kad turėjo tik vieną šansą, paskutinį šansą pasiųsti pranešimą. Jis neturėjo telefono, todėl, kad nebuvo poreikio. Kambario kampe buvo paskutinis aplankas, kurį Rita apruošė jam užrašams. Jis surado savo bloknotą ir rašiklį ir pradėjo rašyti savo paskutinę valią ir testamentą, kuriame palieka savo mažą turtą Ritai. Jis išreiškė savo meilę jai ir didelį dėkingumą už jos draugystę.
   Dabar ji bus laisva nuo savo pažado būti jam draugu, rašė jis, ir galės rasti dievobaimingą vyrą, kuris taps jos vyru. Jis parašė, kad Dievas būtinai pasirūpins tokiu ištikimu žmogumi, kaip ji. Rašė, kad jis taip pat bus laisvas ir kad jis pasiruošęs tam, jog jo žiaurus išbandymas baigsis. Su ašaromis ir krauju, kurie krito ant lapų, jis atsisveikino, pasirašė ir padėjo datą – 2003 metų vasario 3 diena.
   Jis paliko atviras duris į savo kambarį, kad rastų ryte jo kūną. Po to jis atsigulė mirti.

Kai nesiseka numirti
   Praėjo dar viena valanda. Kraujavimas tęsėsi, nesilpnėjo. Keista, bet Deividas jautėsi gerai. Kodėl jis nenusilpo, praradęs tiek daug kraujo? Jis pakilo ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo 4 valanda ryto. Iš jo nosies kaip ir anksčiau tekėjo pastovi kraujo srovė.
   Jis paėmė savo bloknotą ir išėjo. Miestas skendėjo tamsoje. Žvaigždės užpildė naktinį dangų virš jo. Jos žiūrėjo žemyn su šaltu abejingumu. Jeigu nors jis ir niekada negyventų, šios žvaigždės ir toliau spindėtų. Jeigu jis nustotų kvėpuoti, joms būtų vis vien. Jos atrodė labai panašios į Dievą, Kuris jas sukūrė.
   Jis ėjo. Staiga jis pradėjo kūkčioti, jo pečiai be garso sudrebėjo. Jis niekada nesijautė toks vienišas. Jeigu kada nors jam buvo reikalingas jo balsas, tai dabar. Jis šūkteltų į žvaigždes: „Kodėl Tu palikai mane? Kodėl?!“ Jis priėjo prie parko suolelio ir atsisėdo; tuo metu rytuose pradėjo aušti. Jis vis dar negalėjo kontroliuoti savo verksmo, kaip ir savo kraujavimo.
   Apie penktą valandą ryte jį rado žmogus, kuris ėjo į darbą. Jo balsas buvo pilnas nerimo: „Kas jums atsitiko, pone?“
   Deividas prisiminė, kad jo baltiniai persunkti krauju, o jo veidas išsitepęs. Šis žmogus gali paskambinti į policiją. Deividas parodė į savo burną ir palingavo galva, kad duoti suprasti, jog jis negali kalbėti. Po to jis greitai užrašė savo bloknote: „Tai paprasčiausiai nosies kraujavimas. Man viskas tvarkoje.“
- Tai kodėl jūs verkiate?
   Deividas nusprendė papasakoti teisybę šitam nepažįstamajam. Jis parašė: „Atrodo, Dievas paliko mane. Kodėl Viešpats paliko mane? Jam vis vien?“
 - Kaip jūs galite žinoti, kad Dievas jus palieka? – paklausė nepažįstamasis.
   Staiga Deividas pamatė save iš šalies. Jis dabar sėdėjo ant to parko suolelio, nes Dievas saugojo jį, o ne todėl, kad Jis jį paliko. Kraujavimas tęsėsi šešias valandas ir jis vis dar gerai jautėsi. Tuo tarpu jis jau turėjo būti be sąmonės arba net miręs, bet jis vis dar galėjo stovėti ant kojų ir vaikščioti. Jis vis dar turėjo jėgų. Jis beveik galėjo girdėti Ritos balsą, kuris sakė: „Dievas myli tave, Deividai“. Šie žodžiai buvo tokie galingi, nes ji įkūnijo juos daugiau nei kas kitas jo gyvenime. Jam nebuvo kur pasislėpti nuo Dieviško rūpesčio.
   Jis pasilenkė ir vėl parašė: „Ne, aš neteisus. Dievas manęs nepaliko. Jis buvo man geras. Aš tikiu, kad Jis padarys kažką man dar didesnio. Aš turiu atnaujinti savo tikėjimą.
   Jis grįžo namo ir pastebėjo, jog kraujavimas sustojo. Jis nusiprausė ir nuėjo į darbą. Deividas karštai troško pasikalbėti su Rita apie savo keistą išbandymą. Ji buvo jo geriausias draugas. Bet jis pakeitė sprendimą. Gana jai viso šito. Jis baigs tai be jos.

Pusbrolis Džonas
   Jis paprašė viršininko paskambinti jo pusbroliui Džonui, kuris buvo krikščionis. Neseniai jis pervažiavo į Makurdį ir žinojo apie Deivido būklę. Džonas sutiko atvažiuoti į vaistinę. Deividas paprašė, kad jis eitų su juo vakare į evangelizacinį tarnavimą. Jis pasakė Džonui, jog minia buvo labai susispaudusi ir todėl jam prireikė pagalbos, kad prieitų prie scenos. Jis nusprendė prasibrauti prie Bonkės. Jis paprašys, kad uždėtų ant jo rankas ir pasimelstų už išgydymo stebuklą. Džonas nusprendė padėti.
   Po to Deividas parašė prašymą Bonkei dėl maldos. Tam, kad patvirtintų savo istoriją, jis pasiėmė medicininius dokumentus ir valstybinę licenziją, kuri leido jam prašyti išmaldos, kuri buvo duodama jam dėl jo būklės. Ši informacija būtinai palies Bonkę ir jis paprašys Dievo padaryti ką nors dėl Deivido.

Užsispyręs tikėjimas
   Septintą valandą vakaro jie atvažiavo į vietą, kur vyks tarnavimas. Deividas rankose laikė savo Bibliją ir bloknotą. Kai kurie ten laukė visą dieną. Deividas ir Džonas kartu stūmėsi sau kelią prie scenos. Tai buvo ilga ir sunki kova. Bet kol aš pamokslavau tą vakarą, jie praėjo kelią iki pat scenos. Laiptelių apačioje stovėjo Džeisonas Betleris, mūsų komandos narys. Deividas stuktelėjo jam į šoną, kad atkreiptų į save dėmesį. Jis užrašė savo bloknote ir parodė jam: „Aš negaliu kalbėti dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko prieš aštuonerius metus. Noriu asmeniškai susitikti su Reichardu Bonke. Noriu, kad jis pasimelstų, kad aš galėčiau kalbėti.“
   Džeisonas matė, kad Deividas buvo nusivylęs. Jis užjautė jį visa širdimi. „Man labai gaila, - tarė jis, - bet čia labai daug žmonių, norinčių matyti Reichardą. Mes negalime paskirti asmeniško susitikimo jums. Bet jeigu jūs pasiliksite, Reichardas pasimels už visus ligonius tarnavimo pabaigoje.“
   Deividas šito nenorėjo. Jis vėl parašė, jog norėtų, kad Bonkė pasimelstų už jį asmeniškai. Jo supratimu jis kovojo su likimu. Jis pažvelgė į žmones minioje, kurie pasidavė likimui. Masinės maldos metu Richardas melsis už visus ir Dievas išgydys tik tuos, kuriuos Jis Pats išsirinks išgydymui. Deividas norėjo didesnio užtikrintumo. Jis norėjo šturmuoti dangiškus vartus ir prašyti, netgi reikalauti išgydymo iš Dievo. Jo vaizduotėje, jei Reichardas, tikėjimo vyras, pasimels už jį, tai taip ir įvyks. Tokiu būdu, jis galvojo, jog jam pavyks nutraukti likimo gniaužtus. Bet kol kas jis toliau įtikinėjo Džeisoną paskirti susitikimą, tas ir vėl atsakydavo.
   Šitai sugrąžino Deividą į viso jo gyvenimo emocinius rėmus. Senasis vienatvės skausmas sugrįžo į jo širdį. (Skaityti toliau)

Ankstesnė knygos dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XI dalis (tęsinys)

Išsikraustymas iš ligoninės
   Tačiau ten ji pamatė, jog ligoninė jį gadino. Ji įtikinėjo jį pradėti gyventi pačiam. Jis nenorėjo išvažiuoti, sakydamas, kad jam nėra kur daugiau eiti. Bet ji ir toliau primygtinai reikalavo, kol jis nerado būdo tai įgyvendinti. Jis gavo darbą vaistinėje, kas jį aprūpindavo vaistais kreditan. Savininkas paskyrė jam kambarį, kur jis galėjo gyventi nemokamai. Dabar jis galėjo pradėti mokėti už save ir užsimokėti nors kažkokią dalį savo skolos.
   Rita ir toliau jį lankė. Ji atnešdavo jam maisto ir palaikė jo tikėjimą Viešpačiu. Namuose Ritą pradėjo lankyti vienas geras krikščionis. Jos tėvai buvo patenkinti juo kaip potencialiu jų dukters vyru. Bet ji suprato, kas jo galvoje, ir ji nutraukė santykius. Ji pasakė jam, kad jis neturi jokių šansų, jog ji bus jo žmona. Ji lieka ištikima pažadui rūpintis Deividu.

Svarbus klausimas ir nauja viltis
   Deividas sužinojo apie tai ir jį užplūdo emocijos. Jis negalėjo nieko jai pasiūlyti, bet kartą parašė: „Rita, ar tekėsi už manęs?“
  Ji suabejojo. „Dievas aiškiai duos suprasti, jeigu mes turime susituokti., - atsakė ji. – Visų pirmiausia, mano tėvai man neleis. Jie dievobaimingi tėvai. Jie tėvai, kuriuos man davė Dievas ir aš tikiu, kad turiu gauti jų sutikimą ir palaiminimą.“ Ji labai susimąstė. „Deividai, aš manau, kai tu vėl prakalbėsi, viskas pasikeis. Tikiu, kad kartą tu prakalbėsi“
   Deivido širdis apmirė. Jam norėjosi tikėti, jog jis vėl prakalbės, bet paprasčiausiai negalėjo. Pačiu geriausiu laiku Jo viltis į Dievą buvo trapi. Dabar ji buvo sudaužyta į šipulius. Jis vaikščiojo savo mintyse pirmyn ir atgal tarp mylinčio Dievo atvaizdo ir likimo Dievo. Labai dažnai jis užmiršdavo apie savo palaiminimus. Ir  retai užmiršdavo apie savo prakeikimus. Jis tapo žmogumi, kurį sunku mylėti.

Teisinė sistema ir teisingumas
   Tai buvo patys ilgiausi išbandymų metai jo gyvenime. Jo sužalojimas ribojo ir sąlygojo jo gyvenimą. Be darbo vaistinėje didesnę dalį jo energijos buvo eikvojama tam, kad gauti išmoką 1 000 000 nairų iš moters, kuri jį partrenkė. Visos jos atidėliojamos apeliacijos galų gale buvo išsemtos. Išmoką palaikė teismas. Viskas, kas liko, tai tik gauti pinigus. Bet jis nieko negavo.
   Jis parašė teismą įsikišti ir priversti jos darbdavį areštuoti jos užmokestį. Kai atėjo pranešimas apie areštą, ji buvo atleista. Ji paslapčiomis susirado kitą darbą. Kada Deividas sužinojo apie tai, jis vėl pabandė pradėti procesą, bet ji taip pačiai elgėsi. Tokiu būdu, niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai ji jį partrenkė. Ji kaip ir anksčiau vengė atsakomybės. Jis ir toliau kentė pralaimėjimą. Kaip Dievas galėjo tai leisti? Kaip Jis galėjo pavilioti jį vienu milijonu nairų – taip arti ir vis dėl to taip toli?
   Moteris buvo paskelbta bankrutavusi. Jeigu Deividas būtų parodęs šiurkštumą ir privertęs policiją pasodinti ją į kalėjimą, visos viltys gauti kažką iš jos būtų buvusios sunaikintos. Jis buvo išvargintas persekiojimo per teisingumą. Visos jo pastangas priversti dirbti sistemą sau buvo dar sudėtingesnės dėl jo invalidumo. Labai nedaugelis žmonių, jeigu tokie apskritai atsirasdavo, buvo kantrūs su juo dėl jo nesugebėjimo kalbėti. Galų gale kaip paskutinis įžeidimas, kurį jis patyrė - vyriausybė leido jam prašyti išmaldos. Jie taip pat pasidavė.

Principingoji Rita
   Tuo tarpu Rita toliau stebėjo jo būklę, retkarčiais atnešdavo maisto, atlikdavo jo užduotis. Ji  įkvėpdavo jį jo dvasiniame gyvenime. Ji dažnai su juo melsdavosi, o taip pat vesdavosi jį į bažnyčią, į evangelizacinius tarnavimus Makurdyje. Ji atvedė jį pas krikščionių konsultantus. Bet ir toliau kentėjo patirdamas pralaimėjimą savo tikėjime ir savo emocijose.
   Praėjo ilgi aštuoneri metai. Dabar visi Deivido pažįstami žinojo, kad jo afazija buvo tikra problema.
   Taip pat Deividas tuo metu žinojo, kad Rita buvo jo džiaugsmas ir kad jis visiškai buvo jos nevertas. Jos ramaus tikėjimo pavyzdys lyginant su jo jaudinančiu tikėjimu kartais tapdavo nepakenčiamas. Jis jausdavo palengvėjimą, kai būdavo kartu.

Koferencija Makurdyje
   Aš nežinojau Ritos ir Deivido istorijos, kai mūsų kompanija atvyko į miestą. 2003 metų vasarį organizacija “Kristus visoms tautoms“ vedė evangelizacinę kompaniją Makurdyje. Mūsų apšvietimui ir garso įrenginiams buvo parūpintas didelis laukas. Mes rengėmės priimti 200 000 žmonių.
   Kai Rita išgirdo apie šitą susirinkimą, pakvietė Deividą ir išsireikalavo, kad jis eitų. Ji jam pasakė, kad savo krikščioniškame gyvenime niekada dar nematė stebuklo, bet girdėjo, kad mūsų evangelizaciniuose tarnavimuose įvykdavo daug stebuklų. Mūsų reklaminiai plakatai skelbė, kad aš melsiuosi už ligonius, kaip tai darau visada. Ji nėjo į susirinkimą su Deividu. Jautė, jog tai padaryti turi jis pats. Kitiems nepastebint ji buvo arti nusivylimo, nes pagerėjimo nebuvo.
   Deividas taip pat buvo nusivylęs. Jis vos galėjo išlaikyti Ritai duotą pažadą ir tai žinojo. Mintys apie savižudybę vėl jį kamavo. Kažkas turėjo pasikeisti. Jis labai pavargo. Paskutinį kartą jis lauks išgydymo iš Dievo. Šį kartą jis nepasitikės nei gydytojais, nei medicina. Jis neieškos pagalbos valstybiniuose teismuose. Jis pasninkaus, melsis ir prašys Dievo išgydyti jį per tarnavimą. Jeigu tai nepavyks, jis ras būdą išlaisvinti Ritą nuo jos pažado.
   Kompanijos atidarymo vakare lauke Makurdyje susirinko 180 000 žmonių. Tūkstantis sergančių žmonių priėjo prie scenos. Deividas stovėjo pakraštyje. Jis paskaičiavo, kad jo šansai, kad Reichardas Bonkė už jį pasimelstų buvo lygus nuliui. Pamokslo pabaigoje, kai aš pasimeldžiau bendra malda už ligonius, jis pasisuko ir nuėjo šalin.
   Jis turi priimti savo likimą, taip galvojo. Dievas nesirūpino, jog jį išgydytų ir jis niekada netaps pakankami geru, kad užsitarnautų tai. Bonkė turėjo tikėjimą dėl išgydymų, o jis ne. Ir Dievas neleis jam pakankamai arti prasibrauti, kad Bonkė galėtų uždėti ant jo rankas. Jis grįžo namo ir atsisėdo tamsoje ant savo lovos. Laikrodis ant stalo nušvietė laiką – 11 valanda vakaro.
   Jis pajautė šilto kraujo srovelę, kuri tekėjo iš šnervių. Jis pakilo ir paėmė rankšluostį, kad sustabdytų srovę. Bet kraujas nesustojo... (Skaityti toliau)

Ankstesnė knygos XI dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XI dalis (tęsinys)

Dievo padiktuotas sandoris
   Kai Rita tai skaitė, ji išgirdo balsą, kuris kalbėjo jos širdyje: „Jeigu tu nori, kad jis pažadėtų gyventi, tu turi jam pažadėti būti drauge“.
   Rita kalbėjo lėtai ir pasverdama.
 - Dievas labai rūpinasi tavimi, Deividai. Jis atsiuntė mane šiandien pas tave. Jeigu tu man pažadėsi, kad niekada nepasiimsi savo gyvybės, aš pažadėsiu tau kažką taip pat. Taip bus sąžininga.
   Deividas negalėjo patikėti, kad ji taip kalba. Jis niekada negirdėjo, jog kažkas darytų absoliučiai nepažįstamam tokį giliai asmeninį pasiūlymą. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Kaip tu man gali kažką žadėti? Tu juk nepažįsti manęs“.
 - Tu manęs taip pat nepažįsti. Jeigu tu man pažadėsi, kad nepasiimsi savo gyvybės, - tarė ji, - tada aš pažadėsiu palaikyti tave, kas benutiktų. Aš būsiu tavo drauge“.
   „Niekas negali to žadėti“, - parašė jis.
 - Tai ne pažadas tau, Deividai. Tą pažadą aš duodu Dievui savo širdyje. Jis padės man jį įvykdyti. Bet aš neduodu jokių pažadų tiems, kas ruošiasi nužudyti save. Tu supranti mane?
   Jos žodžiuose Deividas išgirdo tai, ko labiausiai troško išgirsti – priesaiką besąlygiškos ištikimybės. Bet jis negalėjo patikėti, kad ši puiki mergina, kaip ir kas kitas, galėjo gyventi sutinkamai su tokiu pažadu. Be to, Rita buvo vedyboms tinkamame amžiuje ir daugelis vaikinų norėtų paimti ją į žmonas. Jeigu ji ištekės, jos vyras niekada neleistų, kad ji vykdytų pažadą palaikyti kitą vyrą.
 - Pažadėk man, - pasakė ji.
   Jam visiškai nebuvo ko prarasti. Ar galėjo taip būti, kad Dievas pasiuntė šią merginą, jog išlaisvintų jį iš nebylaus kalėjimo? Jis nusprendė duoti jai tą pažadą. Paėmęs savo bloknotą, jis parašė: „Aš pažadu tau, Rita, neatimti savo gyvenimo“.
 - Pasirašyk savo vardą, - tarė ji.
Jis pasirašė.
 - Užrašyk datą.
Jis užrašė ir datą.
Ji pasilenkė ir paėmė popierių iš jo rankos. Pakėlusi jį, dar kartą perskaitė. Ji kruopščiai jį sulankstė ir padėjo į savo rankinę. Po to paėmė priešmirtinį raštelį iš atverstos Biblijos.
 - Aš pažadu Dievui ir tau, Deividai, - kalbėjo ji, kol plėšė raštelį į skutelius - kad aš nuo šios dienos būsiu tikra tavo draugė.

Naujoji draugė ir teisminiai procesai
   Kitą dieną Rita atėjo į ligoninės palatą su paruoštu maistu. Nuo to laiko ji ateidavo kiekvieną dieną. Buvo jo pasiuntinėliu. Ji jam skalbdavo. Jie ilgas valandas praleisdavo pokalbiuose - ji kalbėjo, o jis rašė savo atsakymus. Ji rūpestingai saugojo jo užrašus.
   Ligoninėje pacientai ir darbuotojai pradėjo šaipytis iš Deivido: „Štai eina tavo žmona“, - kalbėjo jie, kai Rita artėdavo. Deividui tai glostė širdį. Vargu ar jis buvo vertas tokios žmonos.
   Jo skolos dar labiau išaugo. Deividas nusprendė paduoti į teismą moterį, kuri nutrenkė jį su mašina. Rita padėjo jam teismo procese, kuris truko ilgus mėnesius. Galų gale geranoriški prisiekusieji priteisė jam 1 000 000 nairų už padarytą žalą. Jis buvo laimingas nuo minties, kad galės pagaliau apmokėti ligoninės sąskaitas ir dar liks pinigų vaistams. Vis dėl to greitai tapo aišku, kad kalta moteris turėjo daug galimybių išvengti baudos apmokėjimo. Daugybė teisminių apeliacijų, užprotestavimas nuosprendžio sulėtino ir atmetė išmokėjimą. Juridinės kovos metu emocinė Deivido būklė buvo svyruojanti.

Neribotos Ritos galimybės ir didelė auka
   Tuo metu Rita buvo priimta į medicinos seselių mokyklą Enguru šimtas kilometrų nuo Makurdi. Ji pažadėjo, jog nepaliks Deivido ir grįš į Makurdį. Tuo metu ji surado vietinę misiją, kuri tarnavo našlėms ir našlaičiais. Jie sutiko globoti Deividą, kol jos nebus. Mokydamasi Unguru mieste Rita tęsė pokalbius su juo laiškais, siųsdama juos kiekvieną dieną.
   Pagaliau ji pabaigė mokymus. Jos šeima buvo laiminga ir sujaudinta. Jie norėjo, kad ji rastų darbą Lagose arba kitoje patrauklioje Nigerijos vietovėje. Ją priimtų į bet kurią vietą, kokią ji beišsirinktų. Tai, kad ji mokėjo anglų kalbą, užtikrino, kad ji galėjo rasti darbą net Amerikoje. Bet ji atsisakė net peržiūrėti darbo pasiūlymus ne Makurdi. „Aš daviau pažadą Dievui būti Deivido drauge, - kalbėjo ji. Ir aš ketinu jį ištesėti.“
   Jos šeimos nariai nebuvo tuo patenkinti. Jie su panieka žiūrėjo į Deividą. Jie ją įtikinėjo, kad ji jau daugiau nei įvykdė savo pažadą. Ji galėtų draugystę palaikyti per atstumą iš bet kurio miesto, kur yra paštas. Rita jų klausėsi, bet jautė, jog neturi palikti Deivido. Pažadas, kurį ji davė Dievui ir Deividui, neleistų jai gyventi savo gyvenimo. Ji atvažiavo dirbti į pagrindinę Makurdi ligoninę, kur gyveno Deividas.

Išsikraustymas iš ligoninės
   Tačiau ten ji pamatė, jog ligoninė jį gadino. Ji įtikinėjo jį pradėti gyventi pačiam. (Skaityti toliau)

knygos XI ankstesnė dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XI dalis (Tęsinys)

Draugus nelaimėje pažinsi
   Tuo metu jo kurso draugai baigė universitetą ir užsiėmė naujo gyvenimo paieškomis ir karjera. Pirmomis dienomis po nelaimingo atsitikimo jį lankė Jona ir kiti studentai. Bet po keleto valandų, praleistų prie jo lovos, jie prarasdavo kantrybę. Deividas, kurį jie pažinojo, buvo sąmojingas ir gabus palaikyti įdomų pokalbį. Dabar visus jo atsakymus reikėjo užrašyti ir jis, rodos, prarado gebėjimą bendrauti. Kalbėjimas tapo sunkiu darbu. Iš bejėgiškumo prieš tokią nelaimę Jona širdyje apkaltino jį simuliavimu. „Kodėl tau paprasčiausiai su šituo nesusidoroti?“ – pasakė jis ir palikęs kambarį daugiau nebegrįžo.
   Deividas nusprendė parduoti savo turtą, kad užsimokėtų sąskaitas už vaistus. Jis kažko paprašė surinkti jo daiktus iš namo, kuriuo jis dalinosi su kurso draugais, bet kai tas ten nuėjo, kambarys buvo tuščias. Tikriausiai, jo seni draugai viską pavogė. Galimai, jie pardavė visus jo daiktus, kad sumokėti jo pradelstą nuomą. Kaip ten bebūtų, jie nesijaudino dėl to, kad pasidalintų su juo savo planais. Jis daugiau niekada nebematė savo draugų iš universiteto.
   Jam tai buvo didelis smūgis. Naujas gyvenimas draugų apsuptyje, kurį jis pradėjo Makurdyje, pasirodė miražu. Galiausiai galbūt jis buvo pasmerktas vienatvei ir iš tikrųjų tai niekada nesikeitė. Iš tikrųjų sena nepraėjo ir netapo nauja. Jis pradėjo grimzti į gilią depresiją.

Naujasis ligoninės tarybos „pirmininkas“
   Neturėdamas vietos kur eiti, nei šeimos, kuri galėjo jį priglausti, Deividas liko ligoninėje. Savaitės virto mėnesiais. Kartą televizijos komanda iš nacionalinio kanalo atvažiavo ir nufilmavo siužetą apie jį. Vietos neurochirurgas aprašė įvykį. Laida buvo parodyta visoje šalyje ir Deivido veidą pamatė visoje Nigerijoje. Jo išgarsėjimą panaudojo tam, kad surinkti pinigų sumokėti ligoninės sąskaitoms. Po šito jį pradėjo švelniai vadinti ligoninės direktorių tarybos „pirmininku“. Darbuotojai ir pacientai juokaudami kreipdavosi į jį taip, tarsi ligoninė priklausytų jam.
   Bet jis neturėjo iliuzijų - ligoninei priklausė jis ir visi pinigai, kuriuos jis galės uždirbti iki savo gyvenimo pabaigos. Be to, kartą jis jau pasimėgavo tokiu pačiu meilikavimu daugelio savo draugų iš universiteto. Jis žinojo, kad tie, kurie įtikinėja savo ištikimybe šiandien, gali rytoj įstumti į bėdą.

Naujos vilties sudužimas
   Kartą neurochirurgas paskyrė Deividui galvos skanavimo magnetinį rezonansą. Rezultatai parodė, kad galima daryti operaciją, kad pašalinti rumbą užpakalinėje jo galvos dalyje, kuris ir spaudė jo smegenis. Gydytojas pasakė, kad ši subtili operacija gali duoti teigiamą rezultatą. Negalėjo būti jokių pažadų, bet pats šansas, kad kalba gali grįžti, nepaprastai pradžiugino Deividą. Dėl šito jis buvo pasiruošęs rizikuoti bet kuo. Jis sutiko operacijai. Bet politinėje Nigerijos situacijoje įvyko netikėtas posūkis. Gydytojas su savo šeima išvyko iš šalies. Visi Deivido planai sugriauti.

Sprendimas pasitraukti iš gyvenimo
   Viso šito buvo jau užtektinai ir Deividas nusprendė skausmui padaryti galą. Jis pasinaudojo laisvu priėjimu prie vaistų ir pavogė nuodų atsargas. Jis sau paruošė mirtiną dozę. Jeigu Dievas paskyrė jam vienatvę, skolas, nebylumą, jis norėjo rasti išeitį. Jis ruošėsi susitikti su šituo Dievu veidas į veidą ir paprašyti Jo perduoti šitą užduotį kam nors kitam.
   Jis atsisėdo ir parašė laišką. Jis padėkojo ligoninės darbuotojams už jų darbą. Jis paaiškino, kad ši mirtis buvo savižudybė. Laiške jis aiškino priežastis, dėl kurių jis norėjo save užmušti. „Gyvenimas nevertas to, kad gyventum, - parašė jis. - Aš visada būsiu vienas. Niekas neturi reikšmės“.
   Jis įdėjo laišką į Bibliją ir ją padėjo ant spintelės. Po to prigulė. Jis norėjo sulaukti, kada visi palatoje užmigs, tada jis priims nuodus. Niekas neras šito, kol nebus per vėlu.
   Priėmęs sprendimą, jis atrado ramybę savo sieloje. Pastovus sąmyšis, kuriame būdavo jo protas dieną ir naktį, paprasčiausiai dingo. Vėliau jis suprato, kad mirties autorius - jo sielos priešas - padeda tiems, kas padeda šitam blogiui įvykti.

Netikėtas susitikimas
   Kol jis ten gulėjo ir galvojo apie savo sprendimą baigti gyvenimą savižudybe, Kažkas turėjo didelius (ir geresnius) planus jam. Graži mergina su didelėmis gėrio pilnomis akimis įėjo į jo kambarį. Pradžioje Deividas pamanė, kad jam sapnuojasi. Tai buvo ne medicinos seselė. Jis kiekvieną žinojo Makurdi ligoninėje ir jis būtų įsiminęs tokią mielą būtybę.
- Ar galiu su tavimi pakalbėti? – paklausė ji.
   Jos balsas buvo minkštas ir šiltas. Ji kalbėjo ramiu tonu, kuris, rodos, ėjo iš pačios žemės po ja. Jam pasidarė įdomu: gal tai angelas? Jis stebėjo ją.
- Aš žinau, kad tu negali kalbėti, tarė ji. - Bet sako, jog tu labai gerai rašai.
Jis atsisėdo ir linktelėjo. Paėmė bloknotą ir parašė: „Kas tu?“
Ji priėjo arčiau ir pasilenkė, kad perskaityti jo užrašą. Jis pajautė lengvą jos kvepalų kvapą. Nuo šito jo galvoje atsirado mintis, kad nebuvo priežasčių jam gyventi dėl savęs, jis galėtų gyventi dėl kažko tai dar.
 - Mano vardas Rita. Aš mokausi medicinos seselės specialybės, - pasakė ji.
 - „Tai tave atsiuntė ant manęs praktikuotis?“ – parašė jis.
 - Ne, man smalsu. Aš mačiau tave per televizorių ir panorėjau pamatyti. Kalbėjausi su darbuotojais. Jie man pasakė, kad tu palaužtas, - ji ištiesė ranką ir paėmė Deivido Bibliją. – Tu krikščionis?
   Jis linktelėjo.
 - Aš žinojau! – sušuko ji. – Aš taip pat. Jos šypsena buvo plati ir miela. Ji atvertė jo Bibliją ir pamatė raštelį, kurį jis ką tik parašė.
„Galiu aš tai perskaityti?“
   Deividas viduje atšalo. Jis nežinojo, kodėl jam norėjosi leisti jai perskaityti savo priešmirtinį raštelį, bet sielos gilumoje jis to norėjo. Jis linktelėjo. Po to jis sekė jos veido išraišką, kuri darėsi vis neramesnė.
   Ji pasižiūrėjo į jį, jos antakiai nepritariamai susiraukė.
 - Tu niekada, niekada neturi to daryti! –tarė ji. – Aš noriu, kad tu man pažadėtum, jog niekada neįvykdysi šio baisaus poelgio.
   Deividas nusuko žvilgsnį. Jis negalėjo jai šito pažadėti. Jis net sau negalėjo pažadėti. Jis palingavo galva.
   Ji buvo užgauta ir aštriai tarė:
 - Tu iš tiesų tiki Dievu, Deividai?
   Jis linktelėjo.
 - Dievas tau davė gyvenimą?
Deividas pagalvojo apie Alachą ir krikščionių Dievą. Bet kuriuo atveju atsakymas buvo „taip“. Jis linktelėjo.
 - Tada Jis tau neatleis, jeigu tu pasiimsi šią brangią dovaną savo paties ranka, - ji vaikščiojo į priekį ir atgal, varstydama jį žvilgsniu. – Tai ne tavo gyvybė, kad ją pasiimtum. Ji priklauso Jam. Tu eisi į pragarą, jeigu save nužudysi. O aš nenoriu, kad tu eitum į pragarą.
Deividas pagalvojo, ar buvo pragare taip vieniša, kaip jo gyvenime. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Aš neturiu šeimos. Mano draugai mane išdavė. Aš viską praradau, ką turėjau. Mano išsilavinimas dabar nieko nevertas. Aš negaliu užmokėti savo skolų. Aš vienas ir netgi Dievui vis tiek.“

Dievo padiktuotas sandoris
   Kai Rita tai skaitė, ji išgirdo balsą, kuris kalbėjo jos širdyje: „Jeigu tu nori, kad jis pažadėtų gyventi, tu turi jam pažadėti būti drauge“... (Skaityti toliau)

XI knygos dalis

XI dalies tęsinys 

Skaityti daugiau

Nesutarus dėl Biblinių tiesų pastorius nušovė pastorių

Čikagoje (JAV) 67 metų buvęs pastorius nušovė savo kolegą buvusį pastorių, kai abu susiginčijo dėl Biblinių tiesų senelių namuose, kur abu gyveno.
Remiantis ChristianToday.com informacija, po ginčo dėl Biblinių tiesų, 67 metų prie invalido vežimėlio prikaustytas Ted‘as Merchant‘as paleido du šūvius į galvą 80 metų Allen‘ui Smith‘ui, kuris mirė vietoje.
Senelių namų, kuriuose gyveno abu pastoriai gyventojai nurodė, kad buvę pastoriai nuolat ginčydavosi dėl Biblijos vidiniame kieme.
„Jie visą laiką būdavo ten“, sakė Doroty Hull, senelių namų gyventoja. „Jie kalbėdavo apie Biblijos eilutes ir dalijosi mintimis apie Dievą. Jie visuomet turėjo nežymių nesutarimų dėl šių dalykų.“
Nupylęs savo kolegą, buvęs pastorius spruko iš įvykio vietos motorizuotu invalido vežimėliu, tačiau buvo sučiuptas už trijų kvartalų ir apkaltintas pirmojo laipsnio žmogžudyste.

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XI dalis

Nebylus šauksmas

Šitoje nuostabioje meilės istorijoje aš vaidinu nereikšmingą auklėjamąjį vaidmenį. Ir taip, aš pasitrauksiu į šalį ir papasakosiu ją taip, kaip pasakoja ją Deividas ir Rita.

Deivido vaikystė

Deividas Atta išaugo musulmonų šeimoje Nigerijoje. Jis buvo vidutinio ūgio, gero kūno sudėjimo ir jis turėjo švelnų malonų veidą. Jis nešiojo akinius dėl trumparegystės ir stengėsi sudaryti įspūdį žmogaus su išlavintu protu. Vis dėlto jis buvo moraliai sužeistas. Jis buvo vienintelis vaikas. Motina jo mirė, kai jis buvo dar mažas berniukas. Jo griežtas tėvas niekada jo nesigailėjo. Draugų turėjo nedaug. Ir kartą nusprendė išsivaduoti iš vienatvės. Jis pervažiavo į Makurdį, apsigyveno name, kuriame be jo dar gyveno grupelė studentų ir įstojo į Nigerijos valstybinio universiteto vietos skyrių, kad galėtų studijuoti komunikacijas. Jis turėjo šypseną ir šiltą pasveikinimą kiekvienam, kurį sutikdavo. Ir greitai jis pasiekė savo tikslą, - jis buvo apsuptas draugų, išlaisvintas iš vienatvės.

Praėjo beveik ketveri metai uolaus mokymosi. Jo praeities skausmas buvo palaidotas ir jis gėrėjosi bendryste, kurios taip troško. Kai jo draugai turėjo problemų, jis visada būdavo šalia, kad galėtų išklausyti ir pasirūpinti jais. Kai jie turėjo finansinius sunkumus, jis skolindavo. Dalis paskolintų pinigų jam taip ir negrįždavo. Ir tada jis paversdavo tai į dovaną. Deividui patiko būti „gelbėtoju“. Nenuostabu, kad su tokiomis savybėmis jis tapo populiarus. Studentai, dėstytojai, net techninio aptarnavimo komanda – visi mylėjo Deividą Attą.

Alahas ir tikrasis Dievas

Kartą į miestą atvažiavo evangelistas. Deividas ir jo draugai iš Jonos vardo universiteto aplankė susirinkimą. Jona visada tikėjo Dievu. Bet Deividui buvo didelis klausimas: „Koks Jis, Dievas?“. Jo musulmonų šeima mokė jį, kad Alachas aukščiau visko, kad jis planavo viską, prieš tai, kai tai įvyks. Tai yra geriausia, ką gali padaryti, tai priimti savo likimą, nes „Alachas to nori“. Bet jei taip, tai Deividas buvo pasmerktas vienatvei ir jis atstūmė tokį likimą. Jis buvo pasiruošęs priimti krikščionių Dievą, kuris kalbėjo: „Tu turi gimti iš naujo“. Jam patiko krikščionių kalba apie naują gimimą, naują pradžią ir naujas galimybes.

Evangelizaciniame tarnavime pamokslas pristatė jam meilės Dievą, Kuris mirė už pasaulio nuodėmes. Visi griežti musulmonų įsitikinimai, rodosi, prilygo jo žemiško tėvo asmenybei: nemylintis, šiurkštus, nesirūpinantis. Jėzus - atvirkščiai, rodė Dangiškojo Tėvo meilę, Kuris pasiuntė Savo sūnų numirti už pasaulį. Pasirinkimas buvo aiškus. Jis pakėlė ranką ir pakartojo nusidėjėlio maldą, priimdamas Kristų kaip savo Gelbėtoją. Dabar jo gyvenimas draugų ir brolių apsuptyje tęsis visą gyvenimą.

Iš po automobilio ratų

Bet netikėtai viskas pasikeitė. Kada jis ėjo į mokyklą, netoli universiteto, sankryžoje jį partrenkė mašina. Atvažiavo policija. Moteris, kuri buvo už vairo, buvo areštuota už vairavimą išgėrusi. Deividas viso to nežinojo, nes buvo be sąmonės. Jam patyrė rimtas galvos traumas, daugybę lūžių ir tikėtina prasidėjo vidinis kraujavimas. Jį nuvežė greitoji pagalba.

Kai jis atmerkė akis, tai pastebėjo, jog guli ligoninės palatoje. Jis išgirdo pažįstamą balsą, kuris kalbėjo: „Tu buvai dvi dienas be sąmonės“. Miglotu žvilgsniu jis pamatė, kad jo rankos ir kojos buvo gipse. Jo pulsuojanti nuo skausmo galva buvo subintuota. Jis iš visų jėgų stengėsi prisiminti, kas su juo nutiko.

Jis ėjo į klasę. Staiga visi metėsi į šalis nuo lekiančios mašinos, bet kažkas jam užblokavo kelią. Jis prisiminė, kaip jam atrodo, kad jis atsidūrė tarsi ne kūne, begarsiame siaubingame vakuume. Jis matė, kaip jo akiniai išlėkė į dangų, kaip jo kūnas apsivertė tarsi sulėtintame filmavime ir jis išgirdo šiurpų kurtinantį garsą, kai mašina nutrenkė jį. Jis pametė orientaciją laike. Jo sąmonėje tai, kas turėjo įvykti anksčiau, atsitiko vėliau; o kas turėjo įvykti vėliau, atsitiko anksčiau. Buvo šviesos blyksnis, o po to viskas nugrimzdo į tamsą, kuri truko keturiasdešimt aštuonias valandas.

Ligoninės palatoje

Dabar jis gulėjo ligoninės palatoje ir įžiūrėjo Jonos figūrą savo palatoje. Tai buvo jo balsas, kurį jis išgirdo kada nubudo. Jie buvo kambario kaimynai ir turėjo kartu baigti universitetą. Baigiamieji egzaminai turėjo prasidėti po kelių savaičių. Visiškai suvokęs savo sužeidimų laipsnį, Deividas suprato, jog nesuspės pasveikti, kad galėtų baigti universitetą laiku. Jo svajonė pradėti karjerą komunikacijų srityje patyrė didelę nesėkmę. Kaip Dievas galėjo išrinkti šį laiką, kad nutiktų tokia nelaimė? Galu gale galimas daiktas, jog Alachas iš tiesų buvo Dievas.

Jis užmerkė akis. Kiekvienas jo širdies dūžis pranešdavo pulsuojantį skausmą per jo vokus. Rodėsi, ant jo krūtinės krito geležinis priekalas. Kiekvienas įkvėpimas būdavo sunkus, su skausmu krūtinės ląstoje. Jis norėjo vieno – miegoti. Bet sau tarė, kad turi būti budrus trečią valandą nakties, kad pasimelstų. Tai buvo stebuklų valanda. Jis blankiai pamena tikėjimo mokymą iš savo vaikystės: „Mes tikime į tai, kad Jo Pasiuntinys mums pasakė, jog Jis nusileidžia į artimesnį dangų paskutinę trečios nakties dalį ir sako: „Kas man meldžiasi ir aš atsakysiu į jo maldas? Kas prašo ir aš jam duosiu?“. Kai jo sudaužytas kūnas atsiduodavo miegui, Deividas galvodavo, kodėl Alachas užduoda klausimus trečią nakties. Kodėl jis neduoda atsakymų?

Kai jis vėl pabudo, saulė jau buvo aukštai. Jis praleido savo šansą pasimelsti. Medicinos seselė patikrino pagrindinius jo organizmo būklės parodymus. Jis nusprendė jos paklausti apie savo sužeidimus. Bet kai pabandė žodžiams suteikti formą, nė jokio judesio ir garso jo burna neištarė. Tai jį sutrikdė. Jis išsiugdė gebėjimą reikšti gerumą ir dėkingumą aplinkiniams, kas tuo tarpu juos vertė stengtis padėti jam. Bet dabar žodžiai jo galvoje negalėjo priversti jo liežuvį judėti. Ryšys nutrūko.

Jis manė, kad galbūt tvarstis ant galvos buvo pernelyg tankus ir stipriai spaudė jo žandikaulius ir jis neleido jam kalbėti. Bet jo rankas laikė gipsas, todėl jis šitai negalėjo patikrinti. Jis vėl pabandė pakalbėti su medicinos sesele. Netgi nekalbėti – jis bandė išleisti garsą, dejuoti, bet nieko neįvyko. Medicinos seselė pasižiūrėjo į jį su gailesčiu ir paliko kambarį. Jis pasijautė visiškai izoliuotas. Baimė, kaip miško gaisras, apėmė jo protą.

Biblijos Dievas, kuris atsako į maldas

Ant lentynos prie lovos jis pamatė Bibliją. Jona tikriausiai paliko knygą jam. Jos išvaizda priminė jam, kad skirtingai nuo Alacho, Biblijos Dievas visada pasiruošęs klausyti maldų. Nereikia iki trijų valandų nakties budėti, kad padarytum Jam įspūdį savo išsipasakojimu. Galbūt jam reikėjo pasimelsti savo Dangiškam Tėvui nežiūrint į nieką, pasimelsti Jėzaus vardu. Bet apie ką jam melstis? Ar melstis jam dėl apsaugojimo nuo blogio ar nuo nelaimingų atsitikimų? Dėl šito jau buvo šiek tiek per vėlu. Melstis už išgydymą? Jis nusprendė, kad apie maldą pagalvos vėliau. Tą akimirksnį jo tikėjimas buvo sudaužytas kaip ir jo kūnas.

Kalbą atimanti galvos trauma

Prasidėjo sunkus atstatymo periodas. Neurochirurgas iš pagrindinės Makurdi ligoninės patikrino Deivido kalbą. Jis pastebėjo, kad kaip ir anksčiau turėjo puikius kalbinius įgūdžius ir gebėjo rašyti. Bet Deividas pilnai prarado gebėjimą priversti savo burną išleisti arba prašnibždėti nors vieną garsą. Gydytojas kreipėsi patarimo į medicinos žurnalus. Jis papasakojo Deividui, jog tai buvo gerai ištirtas sutrikimas, kuris atsitinka dėl galvos sužeidimų. Jis vadinosi afazija. Yra daug skirtingų afazijos formų, bet ta forma, kuri buvo Deividui, buvo gerai aprašyta literatūroje.

Nerealūs gydytojų pažadai ir realios gydymo kainos

Sekančių savaičių eigoje Deividas įgijo gebėjimą naudotis dešine ranka. Jis savo mintis perduodavo užrašytas. Gydytojai ir ligoninės darbuotojai pamilo savo protingą ir jausmingą pacientą. Jie stengėsi jį padrąsinti. Jie jam kalbėjo, kad vieną sykį jo gebėjimas kalbėti gali sugrįžti taip pat paslaptingai, kaip jis ir dingo. Bet Deividui buvo sunku palaikyti savyje tokią įsivaizduojamą viltį. Jam atrodė, kad tai prasimanymas. Jis norėjo aiškios diagnozės ir tikro medicininio gydymo. Kitu atveju jis nenorėjo klausytis panašaus globėjiško melo.

Kaip ten bebūtų, ligoninės sąskaitos buvo realios. Ir jos augo be jokio saiko. Makurdi ligoninėje nieko nebuvo nemokamai. Nuskausminamieji preparatai ir kraujo skiediklis „suėsdavo“ iki 250 nairų per dieną. Ir tai neskaičiuojant kambario išlaidų, maitinimo ir medicininių tyrimų. Po keleto savaičių pasibaigė pinigai. Jis skendo skolose.

Ligoninė įpareigojo pacientus mokėti už maitinimą. Deividas daugiau negalėjo šito sau leisti. Kad sulėtintų nenumaldomą skolų augimą, jis pradėjo prašyti palatos draugų valgio likučių. Jis žmonėms keldavo tokias simpatijas, kad jie patys atiduodavo jam savo maistą. Kažkurį laiką jam pavyko išsilaikyti šioje savotiškoje labdaroje.

Tuo metu jo kurso draugai baigė universitetą ir užsiėmė naujo gyvenimo paieškomis ir karjera... (Skaityti toliau)

X knygos dalis

XI knygos dalies tęsinys

Skaityti daugiau

Filmas PRICELESS - Neįkainojama

Kino teatruose (tikėkimės ir Lietuvos) nuo šių metų spalio 14 d. pradedamas rodyti Priceless (liet. Neįkainojama) – yra stipri James‘o Stevens‘o istorija – gero vyro, turinčio gerą gyvenimą, tačiau tai praeitis, o dabartis tokia, kokia yra. Po tragiškos žmonos mirties ir praradus teisę globoti savo dukrą, James‘as yra tamsiausioje gyvenimo kryžkelėje. Piktas, desperatiškas ir nesugebantis išlaikyti pastovios darbo vietos, jis sutinka už pinigus nuvairuoti sunkvežimį su nežinomu krovinių per šalį ir nieko neklausinėti. Tačiau atsitiktinai jam sužinojus ką jis gabena, nusprendžia išgelbėti dvi gražias ir išsigandusias seseris, kurios nė nenutuokia kokie pavojai jų tyko. Ar gali meilė, stiprybė ir tikėjimas iš naujo apibrėžti James‘o praeitį ir pakeisti jo ateities kryptį? Šis keistokas herojus surizikuoja viskuo, kad išgelbėtu tas moteris, konfrontuotu oponuojančias jėgas ir galiausiai atrastų tą gyvenimą, kurį jis turėjo gyventi.

Kviečiame pažiūrėti video anonsą:

Skaityti daugiau