Pašaukimas: 5 žingsniai į pasaulietiškumą

Taigi, keletas žingsnių į dešinę, kurie veda į „pasaulietiškumą“. Pagrindinė šio nuklydimo priežastis – pirmojo pašaukimo sekti paskui Jėzų ir pasilikti Jame padėjimas į šalį.

Pirmas žingsnis į dešinę.

Atsiranda daug gerų darbų ir veiklos, kurie suryja visą laiką. Krikščioniškos diskusijos, bendravimas, problemų aptarimas tampa pagrindiniai tikėjimo ramsčiai. Atsiranda pirmieji dvasinio nuovargio požymiai. Melstis ir bendrauti su Viešpačiu asmeniškai darosi sunkiau, todėl vis dažniau tai yra pakeičiama krikščioniška knyga, filmu ar internetu. Asmeninio bendravimo su Viešpačiu trūkumą bandoma kompensuoti veikla, bendravimu ir gerais darbais. Po truputi širdyje atsiranda nepasitenkinimas ir murmėjimas, kad niekas nesikeičia.

Antras žingsnis į dešinę.

Plyšys tarp tavęs ir asmeninio bendravimo su Viešpačiu didėja. Susitinkama aptarti krikščionių problemas ir naujienas (kaip gyvena ta denominacija, ar atsimeni tą krikščionį, kas atsitiko tam ir kitam), gerai jaustis ir pasvajoti. Vis mažiau kalbama apie patį Jėzų. Norisi būti tik su tais, su kuriais malonu bendrauti. Susitaikoma su „nominaliu“ maldos ir Jo žodžio gyvenimu. Dingsta asmeninis Viešpaties vedimas, kuris iš lėto pakeičiamas bendravimu ir darbais. Aplinkui pastebima vis daugiau problemų, kurias bandoma spręsti diskusijomis, užimtumu, logika, socialine pagalba. Nuovargis tarnavime didėja, nematoma rezultatų ir perspektyvos, piktinamasi kitais, ieškoma atgaivos ir jėgų bendravime su mielais širdžiai tikinčiaisiais. Meldžiamasi vis daugiau „iš reikalo“, bandant “atidirbti” pagal maldų sąrašą.

Trečias žingsnis į dešinę.

Jėzus tampa gražiu prisiminimu iš „senų gerų laikų“, ši istorija dar jungia, bet vis daugiau atsiranda kitų pakaitalų: bendri pomėgiai, diskusijos ir įvairūs interesai. Pasaulio dvasia pamažu įeina į bendravimą, tampama, tiesiog, būreliu, socialiniu klubu, linksma kompanija, draugaujančia šeima. Problemos tokios pat, kaip ir pas netikinčius, sprendimai irgi tokie patys. Vis dar vengiama didžiųjų nuodėmių, (paleistuvystė, vagystė ir t. t.), bet visa kita tampa normalu. Problemas (taip vadinant smulkiąsias nuodėmes) bandoma užkaišyti frazėmis: „Viešpats juk myli ir supranta“, „viskas bus gerai“, „išsispręs vėliau“. Kartais meldžiamasi, laiminant maistą, dėkojant už gyvenimą. Malda tampa sunkiu lažu, kurio neįmanoma panešti. Svarbu, kad išlikčiau geras krikščionis be didelių nuodėmių. Bandoma, tiesiog, ,„susitvarkyti gyvenimą“ – darbas, šeima, pomėgiai, interesai, kažkokia veikla, kurioje būtų nors šiek tiek gerų darbų nuraminti sąžinei.

Ketvirtas žingsnis į dešinę.

Išnyksta bet koks skirtumas tarp tikinčiųjų ir kitų socialinių grupių. Bendravime padaugėja ginčų, diskusijų ir paskalų, kartais paminimas ir Jėzaus vardas. Gyvenimas su problemomis tampa „normaliu“, jos sprendžiamos tais pačiais metodais, kaip ir pasaulyje: išsisukinėjimu, kompromisais, apkalbomis, paskalomis ir t.t. Didžiosios nuodėmės ateina į gyvenimą kaip neišvengiamybė. Gyvenimas tampa rutina, nėra nei lašelio jėgų pasipriešinti rutinai. Malda ir Dievo žodis tampa apsunkinimu ir neveikia, sprendžiant rimtas ir dideles problemas (nuodėmes). Pasiguodžiama, kad Dievas vis tiek myli, nes, logiškai mąstant, visi taip gyvena.

Penktas žingsnis į dešinę.

Visiškas sugrįžimas į pasaulį. Visi taip elgiasi. Gyvenimas niekuo nesiskiria nuo netikinčiojo, įskaitant ir didžiąsias nuodėmes. Jei, kas paklausia, ar tiki į Dievą, tu užtikrintai atsakai „taip“. Tai viskas, kas tave skiria nuo kitų.

Vienas iš daugelio krikščionių...

Ištrauka iš knygos Pašaukimas, 
Daugiau informacijos ir knygų www.jotikslas.lt

Ankstesnis straipsnis

Kitas straipsnis