Nebylus šauksmas
Šitoje nuostabioje meilės istorijoje aš vaidinu nereikšmingą
auklėjamąjį vaidmenį. Ir taip, aš pasitrauksiu į šalį ir
papasakosiu ją taip, kaip pasakoja ją Deividas ir Rita.
Deivido vaikystė
Deividas Atta išaugo musulmonų šeimoje Nigerijoje. Jis buvo
vidutinio ūgio, gero kūno sudėjimo ir jis turėjo švelnų malonų
veidą. Jis nešiojo akinius dėl trumparegystės ir stengėsi
sudaryti įspūdį žmogaus su išlavintu protu. Vis dėlto jis buvo
moraliai sužeistas. Jis buvo vienintelis vaikas. Motina jo mirė,
kai jis buvo dar mažas berniukas. Jo griežtas tėvas niekada jo
nesigailėjo. Draugų turėjo nedaug. Ir kartą nusprendė
išsivaduoti iš vienatvės. Jis pervažiavo į Makurdį, apsigyveno
name, kuriame be jo dar gyveno grupelė studentų ir įstojo į
Nigerijos valstybinio universiteto vietos skyrių, kad galėtų
studijuoti komunikacijas. Jis turėjo šypseną ir šiltą
pasveikinimą kiekvienam, kurį sutikdavo. Ir greitai jis pasiekė
savo tikslą, - jis buvo apsuptas draugų, išlaisvintas iš
vienatvės.
Praėjo beveik ketveri metai uolaus mokymosi. Jo praeities
skausmas buvo palaidotas ir jis gėrėjosi bendryste, kurios taip
troško. Kai jo draugai turėjo problemų, jis visada būdavo šalia,
kad galėtų išklausyti ir pasirūpinti jais. Kai jie turėjo
finansinius sunkumus, jis skolindavo. Dalis paskolintų pinigų jam
taip ir negrįždavo. Ir tada jis paversdavo tai į dovaną. Deividui
patiko būti „gelbėtoju“. Nenuostabu, kad su tokiomis savybėmis
jis tapo populiarus. Studentai, dėstytojai, net techninio
aptarnavimo komanda – visi mylėjo Deividą Attą.
Alahas ir tikrasis Dievas
Kartą į miestą atvažiavo evangelistas. Deividas ir jo draugai
iš Jonos vardo universiteto aplankė susirinkimą. Jona visada
tikėjo Dievu. Bet Deividui buvo didelis klausimas: „Koks Jis,
Dievas?“. Jo musulmonų šeima mokė jį, kad Alachas aukščiau
visko, kad jis planavo viską, prieš tai, kai tai įvyks. Tai yra
geriausia, ką gali padaryti, tai priimti savo likimą, nes „Alachas
to nori“. Bet jei taip, tai Deividas buvo pasmerktas vienatvei ir
jis atstūmė tokį likimą. Jis buvo pasiruošęs priimti
krikščionių Dievą, kuris kalbėjo: „Tu turi gimti iš naujo“.
Jam patiko krikščionių kalba apie naują gimimą, naują pradžią
ir naujas galimybes.
Evangelizaciniame tarnavime pamokslas pristatė jam meilės Dievą,
Kuris mirė už pasaulio nuodėmes. Visi griežti musulmonų
įsitikinimai, rodosi, prilygo jo žemiško tėvo asmenybei:
nemylintis, šiurkštus, nesirūpinantis. Jėzus - atvirkščiai,
rodė Dangiškojo Tėvo meilę, Kuris pasiuntė Savo sūnų numirti
už pasaulį. Pasirinkimas buvo aiškus. Jis pakėlė ranką ir
pakartojo nusidėjėlio maldą, priimdamas Kristų kaip savo
Gelbėtoją. Dabar jo gyvenimas draugų ir brolių apsuptyje tęsis
visą gyvenimą.
Iš po automobilio ratų
Bet netikėtai viskas pasikeitė. Kada jis ėjo į mokyklą,
netoli universiteto, sankryžoje jį partrenkė mašina. Atvažiavo
policija. Moteris, kuri buvo už vairo, buvo areštuota už vairavimą
išgėrusi. Deividas viso to nežinojo, nes buvo be sąmonės. Jam
patyrė rimtas galvos traumas, daugybę lūžių ir tikėtina
prasidėjo vidinis kraujavimas. Jį nuvežė greitoji pagalba.
Kai jis atmerkė akis, tai pastebėjo, jog guli ligoninės
palatoje. Jis išgirdo pažįstamą balsą, kuris kalbėjo: „Tu
buvai dvi dienas be sąmonės“. Miglotu žvilgsniu jis pamatė, kad
jo rankos ir kojos buvo gipse. Jo pulsuojanti nuo skausmo galva buvo
subintuota. Jis iš visų jėgų stengėsi prisiminti, kas su juo
nutiko.
Jis ėjo į klasę. Staiga visi metėsi į šalis nuo lekiančios
mašinos, bet kažkas jam užblokavo kelią. Jis prisiminė, kaip jam
atrodo, kad jis atsidūrė tarsi ne kūne, begarsiame siaubingame
vakuume. Jis matė, kaip jo akiniai išlėkė į dangų, kaip jo
kūnas apsivertė tarsi sulėtintame filmavime ir jis išgirdo šiurpų
kurtinantį garsą, kai mašina nutrenkė jį. Jis pametė
orientaciją laike. Jo sąmonėje tai, kas turėjo įvykti anksčiau,
atsitiko vėliau; o kas turėjo įvykti vėliau, atsitiko anksčiau.
Buvo šviesos blyksnis, o po to viskas nugrimzdo į tamsą, kuri
truko keturiasdešimt aštuonias valandas.
Ligoninės palatoje
Dabar jis gulėjo ligoninės palatoje ir įžiūrėjo Jonos figūrą
savo palatoje. Tai buvo jo balsas, kurį jis išgirdo kada nubudo.
Jie buvo kambario kaimynai ir turėjo kartu baigti universitetą.
Baigiamieji egzaminai turėjo prasidėti po kelių savaičių.
Visiškai suvokęs savo sužeidimų laipsnį, Deividas suprato, jog
nesuspės pasveikti, kad galėtų baigti universitetą laiku. Jo
svajonė pradėti karjerą komunikacijų srityje patyrė didelę
nesėkmę. Kaip Dievas galėjo išrinkti šį laiką, kad nutiktų
tokia nelaimė? Galu gale galimas daiktas, jog Alachas iš tiesų
buvo Dievas.
Jis užmerkė akis. Kiekvienas jo širdies dūžis pranešdavo
pulsuojantį skausmą per jo vokus. Rodėsi, ant jo krūtinės krito
geležinis priekalas. Kiekvienas įkvėpimas būdavo sunkus, su
skausmu krūtinės ląstoje. Jis norėjo vieno – miegoti. Bet sau
tarė, kad turi būti budrus trečią valandą nakties, kad
pasimelstų. Tai buvo stebuklų valanda. Jis blankiai pamena tikėjimo
mokymą iš savo vaikystės: „Mes tikime į tai, kad Jo Pasiuntinys
mums pasakė, jog Jis nusileidžia į artimesnį dangų paskutinę
trečios nakties dalį ir sako: „Kas man meldžiasi ir aš
atsakysiu į jo maldas? Kas prašo ir aš jam duosiu?“. Kai jo
sudaužytas kūnas atsiduodavo miegui, Deividas galvodavo, kodėl
Alachas užduoda klausimus trečią nakties. Kodėl jis neduoda
atsakymų?
Kai jis vėl pabudo, saulė jau buvo aukštai. Jis praleido savo
šansą pasimelsti. Medicinos seselė patikrino pagrindinius jo
organizmo būklės parodymus. Jis nusprendė jos paklausti apie savo
sužeidimus. Bet kai pabandė žodžiams suteikti formą, nė jokio
judesio ir garso jo burna neištarė. Tai jį sutrikdė. Jis išsiugdė
gebėjimą reikšti gerumą ir dėkingumą aplinkiniams, kas tuo
tarpu juos vertė stengtis padėti jam. Bet dabar žodžiai jo
galvoje negalėjo priversti jo liežuvį judėti. Ryšys nutrūko.
Jis manė, kad galbūt tvarstis ant galvos buvo pernelyg tankus ir
stipriai spaudė jo žandikaulius ir jis neleido jam kalbėti. Bet jo
rankas laikė gipsas, todėl jis šitai negalėjo patikrinti. Jis vėl
pabandė pakalbėti su medicinos sesele. Netgi nekalbėti – jis
bandė išleisti garsą, dejuoti, bet nieko neįvyko. Medicinos
seselė pasižiūrėjo į jį su gailesčiu ir paliko kambarį. Jis
pasijautė visiškai izoliuotas. Baimė, kaip miško gaisras, apėmė
jo protą.
Biblijos Dievas, kuris atsako į maldas
Ant lentynos prie lovos jis pamatė Bibliją. Jona tikriausiai
paliko knygą jam. Jos išvaizda priminė jam, kad skirtingai nuo
Alacho, Biblijos Dievas visada pasiruošęs klausyti maldų. Nereikia
iki trijų valandų nakties budėti, kad padarytum Jam įspūdį savo
išsipasakojimu. Galbūt jam reikėjo pasimelsti savo Dangiškam
Tėvui nežiūrint į nieką, pasimelsti Jėzaus vardu. Bet apie ką
jam melstis? Ar melstis jam dėl apsaugojimo nuo blogio ar nuo
nelaimingų atsitikimų? Dėl šito jau buvo šiek tiek per vėlu.
Melstis už išgydymą? Jis nusprendė, kad apie maldą pagalvos
vėliau. Tą akimirksnį jo tikėjimas buvo sudaužytas kaip ir jo
kūnas.
Kalbą atimanti galvos trauma
Prasidėjo sunkus atstatymo periodas. Neurochirurgas iš
pagrindinės Makurdi ligoninės patikrino Deivido kalbą. Jis
pastebėjo, kad kaip ir anksčiau turėjo puikius kalbinius įgūdžius
ir gebėjo rašyti. Bet Deividas pilnai prarado gebėjimą priversti
savo burną išleisti arba prašnibždėti nors vieną garsą.
Gydytojas kreipėsi patarimo į medicinos žurnalus. Jis papasakojo
Deividui, jog tai buvo gerai ištirtas sutrikimas, kuris atsitinka
dėl galvos sužeidimų. Jis vadinosi afazija. Yra daug skirtingų
afazijos formų, bet ta forma, kuri buvo Deividui, buvo gerai
aprašyta literatūroje.
Nerealūs gydytojų pažadai ir realios gydymo kainos
Sekančių savaičių eigoje Deividas įgijo gebėjimą naudotis
dešine ranka. Jis savo mintis perduodavo užrašytas. Gydytojai ir
ligoninės darbuotojai pamilo savo protingą ir jausmingą pacientą.
Jie stengėsi jį padrąsinti. Jie jam kalbėjo, kad vieną sykį jo
gebėjimas kalbėti gali sugrįžti taip pat paslaptingai, kaip jis
ir dingo. Bet Deividui buvo sunku palaikyti savyje tokią
įsivaizduojamą viltį. Jam atrodė, kad tai prasimanymas. Jis
norėjo aiškios diagnozės ir tikro medicininio gydymo. Kitu atveju
jis nenorėjo klausytis panašaus globėjiško melo.
Kaip ten bebūtų, ligoninės sąskaitos buvo realios. Ir jos augo
be jokio saiko. Makurdi ligoninėje nieko nebuvo nemokamai.
Nuskausminamieji preparatai ir kraujo skiediklis „suėsdavo“ iki
250 nairų per dieną. Ir tai neskaičiuojant kambario išlaidų,
maitinimo ir medicininių tyrimų. Po keleto savaičių pasibaigė
pinigai. Jis skendo skolose.
Ligoninė įpareigojo pacientus mokėti už maitinimą. Deividas
daugiau negalėjo šito sau leisti. Kad sulėtintų nenumaldomą
skolų augimą, jis pradėjo prašyti palatos draugų valgio likučių.
Jis žmonėms keldavo tokias simpatijas, kad jie patys atiduodavo jam
savo maistą. Kažkurį laiką jam pavyko išsilaikyti šioje
savotiškoje labdaroje.
Tuo metu jo kurso draugai baigė universitetą ir užsiėmė naujo
gyvenimo paieškomis ir karjera... (Skaityti toliau)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą