Testamentas
Jis pajautė šilto kraujo srovelę, kuri tekėjo iš šnervių. Jis pakilo ir paėmė rankšluostį, kad sustabdytų srovę. Bet kraujas nesustojo. Tai truko valandą, po to kitą. Jam pasibaigė skudurai ir nebuvo kuo sustabdyti kraujavimo. Kai po trijų valandų kraujavimas nesiliovė, jis suprato, kad miršta. Galbūt tai buvo vaistų veikimo, skystinančių kraują, padarinys.
Jis jautė, kad turėjo tik vieną šansą, paskutinį šansą pasiųsti pranešimą. Jis neturėjo telefono, todėl, kad nebuvo poreikio. Kambario kampe buvo paskutinis aplankas, kurį Rita apruošė jam užrašams. Jis surado savo bloknotą ir rašiklį ir pradėjo rašyti savo paskutinę valią ir testamentą, kuriame palieka savo mažą turtą Ritai. Jis išreiškė savo meilę jai ir didelį dėkingumą už jos draugystę.
Dabar ji bus laisva nuo savo pažado būti jam draugu, rašė jis, ir galės rasti dievobaimingą vyrą, kuris taps jos vyru. Jis parašė, kad Dievas būtinai pasirūpins tokiu ištikimu žmogumi, kaip ji. Rašė, kad jis taip pat bus laisvas ir kad jis pasiruošęs tam, jog jo žiaurus išbandymas baigsis. Su ašaromis ir krauju, kurie krito ant lapų, jis atsisveikino, pasirašė ir padėjo datą – 2003 metų vasario 3 diena.
Jis paliko atviras duris į savo kambarį, kad rastų ryte jo kūną. Po to jis atsigulė mirti.
Kai nesiseka numirti
Praėjo dar viena valanda. Kraujavimas tęsėsi, nesilpnėjo. Keista, bet Deividas jautėsi gerai. Kodėl jis nenusilpo, praradęs tiek daug kraujo? Jis pakilo ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo 4 valanda ryto. Iš jo nosies kaip ir anksčiau tekėjo pastovi kraujo srovė.
Jis paėmė savo bloknotą ir išėjo. Miestas skendėjo tamsoje. Žvaigždės užpildė naktinį dangų virš jo. Jos žiūrėjo žemyn su šaltu abejingumu. Jeigu nors jis ir niekada negyventų, šios žvaigždės ir toliau spindėtų. Jeigu jis nustotų kvėpuoti, joms būtų vis vien. Jos atrodė labai panašios į Dievą, Kuris jas sukūrė.
Jis ėjo. Staiga jis pradėjo kūkčioti, jo pečiai be garso sudrebėjo. Jis niekada nesijautė toks vienišas. Jeigu kada nors jam buvo reikalingas jo balsas, tai dabar. Jis šūkteltų į žvaigždes: „Kodėl Tu palikai mane? Kodėl?!“ Jis priėjo prie parko suolelio ir atsisėdo; tuo metu rytuose pradėjo aušti. Jis vis dar negalėjo kontroliuoti savo verksmo, kaip ir savo kraujavimo.
Apie penktą valandą ryte jį rado žmogus, kuris ėjo į darbą. Jo balsas buvo pilnas nerimo: „Kas jums atsitiko, pone?“
Deividas prisiminė, kad jo baltiniai persunkti krauju, o jo veidas išsitepęs. Šis žmogus gali paskambinti į policiją. Deividas parodė į savo burną ir palingavo galva, kad duoti suprasti, jog jis negali kalbėti. Po to jis greitai užrašė savo bloknote: „Tai paprasčiausiai nosies kraujavimas. Man viskas tvarkoje.“
- Tai kodėl jūs verkiate?
Deividas nusprendė papasakoti teisybę šitam nepažįstamajam. Jis parašė: „Atrodo, Dievas paliko mane. Kodėl Viešpats paliko mane? Jam vis vien?“
- Kaip jūs galite žinoti, kad Dievas jus palieka? – paklausė nepažįstamasis.
Staiga Deividas pamatė save iš šalies. Jis dabar sėdėjo ant to parko suolelio, nes Dievas saugojo jį, o ne todėl, kad Jis jį paliko. Kraujavimas tęsėsi šešias valandas ir jis vis dar gerai jautėsi. Tuo tarpu jis jau turėjo būti be sąmonės arba net miręs, bet jis vis dar galėjo stovėti ant kojų ir vaikščioti. Jis vis dar turėjo jėgų. Jis beveik galėjo girdėti Ritos balsą, kuris sakė: „Dievas myli tave, Deividai“. Šie žodžiai buvo tokie galingi, nes ji įkūnijo juos daugiau nei kas kitas jo gyvenime. Jam nebuvo kur pasislėpti nuo Dieviško rūpesčio.
Jis pasilenkė ir vėl parašė: „Ne, aš neteisus. Dievas manęs nepaliko. Jis buvo man geras. Aš tikiu, kad Jis padarys kažką man dar didesnio. Aš turiu atnaujinti savo tikėjimą.
Jis grįžo namo ir pastebėjo, jog kraujavimas sustojo. Jis nusiprausė ir nuėjo į darbą. Deividas karštai troško pasikalbėti su Rita apie savo keistą išbandymą. Ji buvo jo geriausias draugas. Bet jis pakeitė sprendimą. Gana jai viso šito. Jis baigs tai be jos.
Pusbrolis Džonas
Jis paprašė viršininko paskambinti jo pusbroliui Džonui, kuris buvo krikščionis. Neseniai jis pervažiavo į Makurdį ir žinojo apie Deivido būklę. Džonas sutiko atvažiuoti į vaistinę. Deividas paprašė, kad jis eitų su juo vakare į evangelizacinį tarnavimą. Jis pasakė Džonui, jog minia buvo labai susispaudusi ir todėl jam prireikė pagalbos, kad prieitų prie scenos. Jis nusprendė prasibrauti prie Bonkės. Jis paprašys, kad uždėtų ant jo rankas ir pasimelstų už išgydymo stebuklą. Džonas nusprendė padėti.
Po to Deividas parašė prašymą Bonkei dėl maldos. Tam, kad patvirtintų savo istoriją, jis pasiėmė medicininius dokumentus ir valstybinę licenziją, kuri leido jam prašyti išmaldos, kuri buvo duodama jam dėl jo būklės. Ši informacija būtinai palies Bonkę ir jis paprašys Dievo padaryti ką nors dėl Deivido.
Užsispyręs tikėjimas
Septintą valandą vakaro jie atvažiavo į vietą, kur vyks tarnavimas. Deividas rankose laikė savo Bibliją ir bloknotą. Kai kurie ten laukė visą dieną. Deividas ir Džonas kartu stūmėsi sau kelią prie scenos. Tai buvo ilga ir sunki kova. Bet kol aš pamokslavau tą vakarą, jie praėjo kelią iki pat scenos. Laiptelių apačioje stovėjo Džeisonas Betleris, mūsų komandos narys. Deividas stuktelėjo jam į šoną, kad atkreiptų į save dėmesį. Jis užrašė savo bloknote ir parodė jam: „Aš negaliu kalbėti dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko prieš aštuonerius metus. Noriu asmeniškai susitikti su Reichardu Bonke. Noriu, kad jis pasimelstų, kad aš galėčiau kalbėti.“
Džeisonas matė, kad Deividas buvo nusivylęs. Jis užjautė jį visa širdimi. „Man labai gaila, - tarė jis, - bet čia labai daug žmonių, norinčių matyti Reichardą. Mes negalime paskirti asmeniško susitikimo jums. Bet jeigu jūs pasiliksite, Reichardas pasimels už visus ligonius tarnavimo pabaigoje.“
Deividas šito nenorėjo. Jis vėl parašė, jog norėtų, kad Bonkė pasimelstų už jį asmeniškai. Jo supratimu jis kovojo su likimu. Jis pažvelgė į žmones minioje, kurie pasidavė likimui. Masinės maldos metu Richardas melsis už visus ir Dievas išgydys tik tuos, kuriuos Jis Pats išsirinks išgydymui. Deividas norėjo didesnio užtikrintumo. Jis norėjo šturmuoti dangiškus vartus ir prašyti, netgi reikalauti išgydymo iš Dievo. Jo vaizduotėje, jei Reichardas, tikėjimo vyras, pasimels už jį, tai taip ir įvyks. Tokiu būdu, jis galvojo, jog jam pavyks nutraukti likimo gniaužtus. Bet kol kas jis toliau įtikinėjo Džeisoną paskirti susitikimą, tas ir vėl atsakydavo.
Šitai sugrąžino Deividą į viso jo gyvenimo emocinius rėmus. Senasis vienatvės skausmas sugrįžo į jo širdį. (Skaityti toliau)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą