Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską IV dalis

Briliantai ir disko šokiai

Buvau jaunas misionierius, dar nežinomas kaip evangelistas ir mes tik pradėjome matyti prabudimą Lesoto Karalystėje. Regione buvo aptarinėjamos naujienos apie mūsų laimėjimus. Ėjo 1973 metai.

Suskambo mano telefonas. Hovardas Hornas, kurį aš pažinojau nuo mokymosi laikų Pietų Afrikoje, pakvietė mane pamokslauti Kimberlyje. Aš sutikau.

Kimberlis – miestas, turintis maždaug apie100 000 gyventojų, išsidėstęs 240 kilometrų atstumu į vakarus. Kaip ir Maseru miestas, kuriame aš gyvenau, Kimberlis buvo izoliuotas kalnų miestas. Per šimtmečius jis buvo žymus dėl savo deimantų. Patys didžiausi briliantai pasaulyje buvo rasti būtent ten. Visa apskritis buvo daug girdėjusi pasakojimų apie turtus, išgautus iš žemės. Briliantų gavyba buvo miesto ekonomikos pagrindas. Deimantų gavyba Kimberlyje priklausė ir buvo valdoma naujai atsikėlusių baltųjų palikuonių. Tuo tarpu katorgiškas darbas kasyklose buvo juodaodžių vyru dalia, daugelis kurių buvo iš mano šalies – Lesoto. Bažnyčia, kurią aš turėjau aplankyti Kimberlyje, buvo susirinkimas „tik baltiesiems“.

Kai aš atvykau, prisimenu, buvo šaltas vakaras. Dangus mirguliavo debesimis, pūtė šaltas vėjas. Hovardas atvežė mane prie bažnyčios, kur aš turėjau pamokslauti. Mes susitarėme, jog aš pravesiu seriją susitikimų - penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį.

Tą pirmą vakarą, penktadienį, kai sėdėjau ant scenos ir apžiūrinėjau dviejų šimtų žmonių susirinkimą, nepamačiau nė vieno jauno žmogaus. Nė vieno. Aš pasilenkiau prie Hovardo, kuris buvo šalia manęs, ir paklausiau:

- Kur jaunimas?

Jis liūdnai linktelėjo, duodamas man suprasti, kad aš teisingai įžvelgiau problemą. Kiekviena galva patalpoje buvo žila.

Aš pamokslavau. Tarnavimas buvo baigtas ir žmonės patraukė link savo mašinų, kad važiuotų namo.

Kai jie išėjo, Hovardas priėjo prie manęs.

- Reinchardai, tu norėtumei pamatyti atsakymą į savo klausimą? Tu norėtum žinoti, kur visas jaunimas Kimberlyje.

- Taip, norėčiau, - atsakiau aš.

- Aš parodysiu tau. Sėskis į mašiną ir aš nuvešiu tave ten.

- Kur tu mane veši?

- Tai siurprizas, - pasakė jis.

Jis gatvėmis vairavo mašiną, kol mes neatvažiavome prie didžiulio pastato, prie prekių sandėlių rajono sienos. Pastatas švytėjo ryškiais neoniniais ženklais. Vienas didelis ženklas mirkčiojo žodį „disko“, disko“, disko“.

Stovėjimo aikštelė buvo pilna. Mes palikome mašiną gatvėje, per kvartalą nuo to pastato. Kada jis išjungė variklį, aš išgirdau sunkius ritmo garsus „bum, bum, bum“, sklindančius iš to pastato. Vadinamoji muzika, atrodo, drebino pačią žemę savo bedieviška dvasia.

Tai neteisėta landynė, - su liūdesiu pasakiau aš. – Kaip baisu. Štai kur nuėjo jauni žmonės.

Jis linktelėjo.

- Tai paskutinė mada, Reinchardai. Tai vadinasi diskoteka, šokio klubas. Ši manija, kuri dabar apėmė visą pasaulį, ir jauni žmonės tuo labai susižavėję.

Aš pajaučiau, kaip per mano odą perėjo šaltis. Kaip bažnyčia galėjo konkuruoti su tokia pagunda pritraukdama jaunimą? Tylus mažas bažnyčios pastatas, iš kurio mes ką tik atvažiavome, ir šis milžiniškas pulsuojantis sandėlis negalėjo turėti nieko bendro. Diskoteka buvo tokia didžiulė, tokia aktyvi, tokia garsi ir tokia neįveikiama.

Ir vėl prieš save aš pamačiau suaugusių žmonių veidus, kuriems aš tik prieš valandą pamokslavau. Jie visi atėjo paklausyti Reichardo Bonkės pamokslaujančio patalpoje, kurioje nebuvo jaunų žmonių. Dabar jie, be abejo, buvo namuose, kuriuose nebuvo jaunimo. Jauni žmonės buvo čia ir negalėjo pasipriešinti jokiems jausmų malonumams. Bet kokiu atveju, jie galėjo būti tikri, kad jų tėvai, seneliai ir senelės nepatrukdys jų čia. Vyresnioji karta nedrįstų čia įeiti, į šią nemalonią ir gąsdinančią atmosferą.

Hovardas išėjo ir kažkurį laiką stovėjo, atsirėmęs į mašiną, klausydamasis. Aš taip pat išėjau ir atsistojau šalia. Dabar mes galėjome girdėti muziką, išskyrus trankų bosą, nors aš negalėčiau tai pavadinti tikra muzika. Aš galvojau apie tai, kaip švelniai aš grojau savo akordeonu ir dainavau džiugias dainas apie Jėzų, kad pritraukčiau minias žmonių Lesoto gatvėse. Mano mažo akordeono garsas čia visai paskęstų. Niekas jo netgi neišgirstų. Aš pasijaučiau mažas ir menkas.

- Ką jauni žmonės mato diskotekoje, Hovardai? – paklausiau aš.

Jis suglumęs palingavo galva.

- Aš nežinau. Aš tikrai nežinau.

Po kiek tai laiko jis pasakė:

- Eime į vidų.

- O ne, - tariau aš, - eime namo. Aš niekada nebūdavau tokiose vietose. Tai man pasibjaurėtina. Aš nežinau, kaip man ten elgtis. Ir ką pamanys žmonės apie mane, kaip apie pastorių? Tai neįtikėtina.

Iki šio momento aš su Hovardu ėjau tiesiog iš smalsumo. “Kur buvo jauni žmonės?“ - pasidomėjau aš. Dabar aš žinojau. Tai buvo šiuolaikinio gyvenimo liūdna realybė, bet aš negalėjau nieko padaryti, kad likviduočiau prarają tarp jaunų ir pagyvenusių žmonių Kimberlyje, kaip ir visame likusiame pasaulyje. Tik tikėjimo į Jėzų prabudimas galėjo tai padaryti.

Aš grįšiu ir vėl iš visos širdies pamokslausiu šeštadienį ir sekmadienį pagyvenusiems žmonėms. Galbūt Dievas sujudins jų širdis ir jie kažką pradės keisti savo jaunimo gyvenime. Atrodė, tai buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis pasiekti.

Bet kai aš atsigręžiau, kad atsisėsčiau į mašiną, viduje pajutau, kad kažkas ne taip. Aš sustojau. Tada Šventoji Dvasia pradėjo kalbėti man. Jeigu aš taip toli nuėjau, atrodė, kažkaip būtų neteisinga, jeigu dabar grįžčiau atgal. Bet aš neįsivaizdavau, ko Dvasia norėjo iš manęs. Aš tiesiog negalėjau išeiti.

- Žvilgtelėkime į vidų, - pasiūlė Hovardas.

Staiga tai pasirodė visiškai teisinga. Viskas mano sieloje sakė „taip“. Aš linktelėjau.

- Gerai, pažiūrėkime į šią diskoteką.

Mes nuėjome prie pastato. Ką aš darysiu? Aš neįsivaizdavau. Mano kūnas ir protas protestavo, bet ne dvasia. Aš paprasčiausiai paklusau. Mes priėjome prie durų ir sustojome. Aš jaučiau, kaip Dvasia labai aiškiai man sakė: „Žvilgtelk į vidų. Aš parodysiu tau tai, ko tu nežinai.“

Giliai įkvėpiau ir atidariau duris. Mušanti muzikos banga, turbūt, nubloškė nuo kaktos mano plaukus. Aš niekada gyvenime negirdėjau tokio garso. Jis buvo kurtinantis. Bet tuo momentu aš gavau dvasinį matymą to, kas realiai vyko diskotekoje. Žybsint stroboskopui, aš mačiau ne jaunus žmones, šokančius su džiaugsmu. Aš mačiau šaltus nuobodulio, baimės, vienatvės ir nepasitikėjimo vaizdus, vienas po kito parašytus ant jų veidų. Momentiniai šviesos blyksniai atrasdavo šiuos vaizdus iš naujo ir iš naujo, kaip nepajudinamus kadrus. Kiekvienas iš tų veidų man kalbėjo apie tuštumą. Apie absoliučią tuštumą.

Dabar aš žinojau, ką Dvasia norėjo man parodyti. Tai buvo ne tai, ką aš tikėjausi pamatyti. Šie jauni žmonės ateidavo į diskoteką ieškodami kažko, ko jie nerasdavo. Neturėjo reikšmės, kaip giliai jie nugrimzdavo į muzikos ritmus, vis tiek viskas susiveda į vieną – į tuštumą.

Tuo momentu aš supratau, kad supratau, ko jie ieškojo. Aš galėjau parodyti jiems kelią santykių su Dievu per Jėzų Kristų. Aš galėjau jiems parodyti gyvenimo jėgą džiaugsme, nepaisant visų šio pasaulio nusivylimų. Bet visi gyvenimo palaiminimai Jėzuje niekada neateitų jiems diskotekoje, kiek šokio melodijų jie begirdėtų. Ir kaip jie išgirs tiesą be pamokslininko? Nė vienas pamokslininkas nė už ką ten neateitų.

Smalsumas praėjo. Jo vietoje aš pajaučiau stiprią užuojautą Jėzui, kuri mane veikė. Man norėjosi verkti už ieškančius brangius man jaunus žmones Kimberlyje. Jie gyveno mieste, kuris pamišęs dėl briliantų. Jie nežinojo, kad jie patys buvo briliantai, kurių ieško Dievas. Jie buvo brangesni Jo akyse, nei kalnai brangenybių. Jis rūpinosi jais taip stipriai, kad mirė dėl jų.

Netikėtai manęs jau visiškai nebejaudino, ką kas galvoja apie mane. Aš žinojau, kad pamokslausiu šioje diskotekoje. Niekas negalėjo sutrukdyti Jėzaus meilei, kurią aš patyriau.

Aš uždariau duris ir pažiūrėjau į Hovardą. Girdėjau, kaip Šventoji Dvasia kalbėjo mano širdyje: „Surask šios vietos savininką.“

Ir aš pasakiau Hovardui:

- Padėk man surasti diskotekos savininką.

- Ką tai duos?

- Aš turiu su juo pasikalbėti.

- Bet ką tu jam pasakysi?

- Aš jo paprašysiu leisti man pamokslauti jo diskotekoje.

Hovardas susijuokė.

- Tu to nepadarysi, Reinchardai.

- Padarysiu. Žinoma, padarysiu.

Hovardas nusekė paskui mane. Aš pasiklausinėjau ir mane nuvedė prie ofiso užpakalinėje pastato pusėje. Savininkas buvo vidutinio amžiaus verslininkas, kuris sprendžiant iš išorės priklausė rokenrolo kultūrai. Jis nešiojo ilgus plaukus, auksines grandines ant kaklo, jį puošė baltiniai su atvira apykakle ir mėlyni džinsai.

Tariau jam:

- Pone, aš atvažiavau iš pačios Vokietijos. Prašau leisti man kreiptis į jaunus žmones jūsų diskotekoje tik penkioms minutėms.

Jis nužiūrėjo mane niūriu žvilgsniu.

Jūs - pamokslininkas, - pasakė jis.

Aš vis dar buvau su kostiumu ir kaklaraiščiu. Aš atrodžiau taip, tarsi ką tik bučiau atėjęs iš bažnyčios. Aš linktelėjau.

Jis tarė - Jeigu jūs norite pamokslauti, tai pamokslaukite bažnyčioje.

- Bažnyčioje nėra jaunų žmonių, - pasakiau aš. – Jie neateina į bažnyčią, todėl pamokslininkas ateina pas juos. Dabar man suteikite penkias minutes, tik penkias minutes, aš prašau jūsų.

- Jūs turbūt juokaujate, - jis palingavo galva, po to pasisuko ir išėjo. – Nė už ką, vyruk.

Jis nebuvo gailestingas mano prašymui.

Kai jis ėjo lauk, Šventoji Dvasia staiga palietė mane. Ji pasakė: „Pasakyk jam ,ką tu pamatei, kada pažiūrėjai į šokių aikštelę“.

Aš nuėjau paskui šį žmogų ir paėmiau jį už rankos. Jis vėl pasisuko į mane.

- Vienas klausimas, pone,- pasakiau žiūrėdamas jam į akis. – Jūs manote, kad jauni žmonės randa tai, kas jiems reikalinga gyvenime jūsų diskotekoje?

Šio žmogaus veidas lėtai pasikeitė. Jis susimąstęs nuleido žvilgsnį. Po to jis vėl pažiūrėjo į viršų ir pasakė:

- Labai keista, kad jūs tai pasakėte. Aš pats turiu vaikų. Aš daug kartų galvojau, kad disko stilius neduos jauniems žmonėms to, ko jiems trūksta.

- Aš maldauju jūsų, duokite man penkias minutes.

Jis minutei susimąstė.

- Gerai, bet ne šiandien. Šeštadienį naktį, rytoj vidurnaktį, aš jums duosiu penkioms minutėms mikrofoną.

Aš paspaudžiau jam ranką.

- Susitarėme, ir dėkoju jums, pone. Aš būsiu čia.

Aš buvau toks laimingas, kad buvau pasiruošęs jį išbučiuoti. Jaučiau Šventosios Dvasios buvimą visame tame, kas vyko. Tai buvo kažkas, iki ko aš pats niekada negalėjau prieiti. Kai Hovardas vežė mane namo, bariau save už tai, kad paprašiau tik penkių minučių. Koks aš kvailys!

Pradėjau melstis. Aš pasakiau: „Viešpatie, pasielgiau kvailai, prašydamas tik penkių minučių. Dabar aš surištas tomis penkiomis minutėmis, nes įsikaliau šį skaičių sau į galvą. Kodėl aš taip pasakiau?“ Pavažiavus dar šiek tiek tyloje, vėl pasimeldžiau. „Viešpatie, - pasakiau, - Tau nieko nėra neįmanomo. Tu sukūrei pasaulį per šešias dienas. Tu gali išgelbėti diskoteką per penkias minutes. Prašau, neleisk mano kvailystei tapti problema. Amen“. Visą tą naktį blaškiausi, varčiausi ir meldžiausi. Ir meldžiausi, ir meldžiausi.

Kitą vakarą vėl pamokslavau bažnyčioje pagyvenusiems žmonėms. Aš nieko neprisimenu. Manau, blogai pamokslavau, nes mano širdis daužėsi laukdama pamokslo pasiklydusioms jaunoms sieloms diskotekoje tą naktį. Kai atėjusieji išsiskirstė į namus, paprašiau Hovardo, kad nuvežtų mane namo. Aš nusirengiau kostiumą ir persirengiau kasdieniniu rūbu. Nenorėjau atrodyti kaip pamokslininkas, kuris ką tik atėjo iš bažnyčios. Man buvo reikalinga diskotekos maskuotė. Hovardas taip pat nuėjo į namus ir greitai persirengė.

Kai mes įsėdome į mašiną, jis sustojo ir pažiūrėjo į mane.

- Reichardai Bonke, kaip tu manai, ką pamanys žmonės iš bažnyčios, jeigu sužinos, kur mes buvome šiandien?

- Aš manau, jie daugiau niekada neateis pasiklausyti manęs, - pasakiau aš. – Tu jiems nepasakysi, tiesa?

Jis nusišypsojo ir palingavo galva.

- Ne, žinoma, ne.

- Taip pat kaip ir aš.

Mes nuvažiavome į diskoteką ir atvykome 11:30. Reikėjo palaukti dar pusvalandį. Stovėjimo aikštelė buvo užimta dar daugiau, nei penktadienį. Pagalvoju, kad Kimberlyje buvo vadinamoji „šeštadienio vakaro karštinė“. Pasiėmiau Bibliją ir savo akordeoną. Nežinau, kam paėmiau akordeoną, bet jis buvo su manimi. Jis man teikė saugumo jausmą.

Viduje buvo daug žmonių. Petys į petį mes turėjome skintis sau kelią tarp žmonių, kad praeitume pro minią ir rastume vietą, kur galima būtų atsisėsti. Pagaliau mes prasibrovėme prie baro su kėdėmis. Aš atsisėdau ant kėdės ir pradėjau laukti vidurnakčio.

Kai pagaliau laikrodis išmušė dvylika, muzika nutilo. Užšokau ant scenos, kur grojami įrašai, ir paėmiau iš didžėjaus mikrofoną ir pasakiau:

- Sėskitės, sėskitės, sėskitės. Aš atvažiavau iš pačios Vokietijos ir aš privalau jums pasakyti kažką labai svarbaus.

Staiga jauni žmonės ėmė visur sėstis. Ir tik tada aš suvokiau, kad buvau ne bažnyčioje, šokių aikštelėje. Ten nebuvo suolelių. Vos tik kelios baro kėdės pagal perimetrą. Daugelis jaunų žmonių pliumpteldavo tiesiog ant grindų. Jie susėdo rūkydami cigaretes ir kramtydami gumą, laukdami, kol aš pradėsiu.

Pradėjau kalbėti. Pamokslavau vieną minutę, antrą minutę ir staiga ten atsirado Šventoji Dvasia. Turiu omenyje, kad Šventas vėjas pradėjo dvelkti diskotekoje. Staiga išgirdau kūkčiojimą. Pamačiau, kaip jauni žmonės traukia savo nosinaites ir pradeda šluostyti akis - jie visi verkė. O aš žinau vieną dalyką: kai žmonės pradeda verkti, atėjo laikas kviesti juos atgailai. Žinojau, kad mano laikas eina į pabaigą.

Aš paklausiau:

- Kas iš jūsų nori priimti Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją? Kas nori rasti savo nuodėmių atleidimą ir įeiti šiandien į Dievo planą savo gyvenime?

Kiekviena ranka, kurią mačiau toje vietoje, pakilo aukštyn. Pasakiau:

- Gerai, kartokite paskui mane.

Mes pasimeldėme kartu išgelbėjimo malda. Mano penkios minutės baigėsi. Mano darbas buvo padarytas. Kai ėjau iš diskotekos, buvau septintame danguje, džiūgaudamas, ypatingai džiūgaudamas, kad aš turėjau privilegiją padėti šiems jauniems žmonėms rasti tai, ko jie niekada nebūtų radę diskotekoje.

Praėjus metams grįžau į Kimberlį. Hovardas sutiko mane aerodrome. Jis pasakė:

- Sėskis į mašiną. Turiu tau siurprizą.

Aš atsisėdau į mašiną. Jis nieko nekalbėjo; jis paprasčiausiai vairavo mašiną vingiuotomis gatvėmis, kol mes neatvažiavome į sandėlių rajoną. Mašina sustojo. Aš pažiūrėjau į langą ir negalėjau patikėti savo akimis. Patryniau akis ir pažiūrėjau dar kartą. Vietoje didelio ženklo „disko“ pamačiau ant pastato fasado didelį baltą kryžių.

- Tai dar ne siurprizas, - tarė Hovardas. – eime su manimi.

Mes nuėjome iki durų, šalia kurių prieš metus stovėjome ir kurias Šventoji Dvasia pasakė man atverti. Gerai prisimenu muzikos trenksmą, kuris atakavo mano klausą, kai mes stovėjome tą šeštadienio naktį. Dabar jau girdėjau kitus garsus, išeinančius iš vidaus. Tai buvo tarsi skandavimas su augančiu garsu.

- Tu pasiruošęs tam, Reichradai? – Hovardas plačiai atvėrė duris ir aš pažiūrėjau į patalpos vidų, perpildytą jaunų žmonių. Jie skandavo: „Bonkė, Bonkė, Bonkė“.

Aš sušukau iš džiaugsmo. Jie puolė prie manęs apkabindami ir spausdami rankas, vesdamiesi mane į vidų.

Vienas jaunas žmogus pasakė:

- Prisimenate mane? Aš buvau didžėjus tą naktį, kai jūs atėjote.

Kitas mane paėmė už rankos:

- Aš reguliavau šviesos muziką.

Kažkas pasakė:

- Mes leidome kiauras naktis šokdami. Dabar mes tarnaujame Jėzui.

- Kai tu išvažiavai iš miesto, diskoteka bankrutavo, - šūktelėjo Hovardas. Diskoteka dabar tapo bažnyčia.

Jis švytėjo.

Gerai apsirengęs vyriškis priėjo prie manęs.

- Mes girdėjome apie tai, kas nutiko su šiais jaunais žmonėmis čia. Mano bažnyčia remia mane, kad aš tapčiau šiems jauniems vaikinams pastoriumi.

Aš vėl stovėjau ant tos scenos ir žiūrėjau į veidus, kurie skyrėsi nuo tų, kuriuos mačiau diskotekos šviesoje prieš metus. Šviesa dabar buvo pilna - Dievo meilės šviesa dabar švytėjo kiekviename veide.

Parodžiau pirštu į dangų ir išrėkiau:

- Jėzus!

- Jėzus! - sušuko atsakydami man visi kaip vienas taip, kad sudrebėjo sienos.

- Šlovė Jėzui!

- Šlovė Jėzui!

- Jis - Viešpats!

- Jis - Viešpats!

- Aleliuja!

- Aleliuja!

Dabar diskoteka drebino kitaip. Tikrieji Kimberlio briliantai dabar švytėjo jų Tėvo akyse.

Mes turime išmokti klausyti Jo balso ir paklusti Jam.

Ne balsui kvailos religijos.

Ir ne balsui mūsų baimių ir įsitikinimų.

Jėzus pasiųs mus ten, kur pasiklydusios sielos, ir Jo nejaudina, jeigu tai mus verčia kęsti diskomfortą.

Sekti Jo nurodymais, ieškant ir gelbstint pasiklydusias sielas – tai visada nuotykis.

III knygos dalis

V knygos dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską III dalis

Berniukas žibintų šviesoje

Aš išjungiau generatorių. Firmos „Briggs end Stratton“ dujų variklis sušnypštė ir nutilo. Lemputės, kurios buvo ištemptos tarp stulpų, aplink žalią brezentinę palapinę, užgeso. Aš nugrimzdau į tamsą.

Ėjo 1977 metai. Dar viena evangelizacinė kompanija Afrikoje atėjo į pabaigą. Milijono cikadų dainavimas, rodės, pripildė aplink mane naktį, primindami man, kur aš stoviu. Aš buvau milžiniškame atvirame lauke, Transilvanijos baseino šiaurėje Pietų Afrikoje. Aš pastačiau palapinę, kur kalvotose pievose retkarčiais sutinkami dygliuoti medžiai. Cikados kartu su karksinčiomis varlėmis užgožė visus kitus vasaros nakties garsus.

Po mano pamokslo ir maldos už ligonius, minia iš kelių tūkstančių afrikiečių lėtai išsiskirstė tolyn prie savo lūšnelių iš molio ir šiaudų. Jie ėjo į visas keturias puses. Kaip skirtingų genčių nariai, šie žmonės gyveno nutolusiose viena nuo kitos gyvenvietėse, apsuptose tvoromis iš grubių vėrinių.

Tuo metu vietinis pastorius mašina vežė savo žmoną namo. Jie gyveno kukliame name, keletą kilometrų nuo ten ir paskyrė man svečių miegamąjį. Aš likau, kad užgesinčiau šviesą palapinėje. Tą paskutinę naktį, prieš važiuojant su jais, aš norėjau praleisti kažkurį laiką su Dievu.

Aš pažvelgiau į viršų. Danguje nebuvo žvaigždžių. Netgi pati blankiausia šviesa neprasiskverbė pro debesis. Aš apsižvalgiau į šonus ir nemačiau nieko daugiau tik tamsą. Pakėlęs ranką prie veido nemačiau nė mažiausio judėjimo. Mane vis dar stebino tas priminimas, kokia tamsi naktis gali būti laukinėje Afrikoje. Elektra ten – retas lobis.

Kaip man patiko pasilikti vienam laukinėje gamtoje! Aš mėgavausi tuo , įkvėpdamas gaivų orą, jausdamas gaivinantį brizą ant veido. Viešpats stovėjo kartu su manimi. Jis mane atvedė į šią vietą. Aš atėjau čia atsakydamas į sapnus, kurie valdė mane daugelį naktų, visam laikui pakeitę mano tarnavimą. Daugelį naktų aš mačiau Afrikos žemėlapį, nuplautą Jėzaus Kristaus krauju. Kiekvieną kartą, kai aš matydavau tai, Šventoji Dvasia šnabždėjo mano širdyje žodžius: „Afrika turi būti išgelbėta“.

Sapnas galutinai tapo realybe, paskatino mane palikti mažą misionierių stotį Lesote ir pervažiuoti į Johanesburgą Pietų Afrikoje. Aš padariau tikėjimo žingsnį ir įkūriau naują evangelijos sklaidos organizaciją „Kristus visoms tautoms“. Saujelė partnerių padėjo man nusipirkti kuklią palapinę, kuri iš karto pasirodė per maža. Aš pamokslavau minioms, kurios stovėjo aplink ją ir negalėjo įsibrauti į aikštelę palapinėje. Bet tai neturėjo reikšmės. Jie klausė mano balso, kurį stiprino garsiakalbiai, įrengti ant stulpų iš išorės.

Kai mes su mūsų kompanija judėjome į žemyno gilumą, kuris priklausė gentims, mes išsiaiškinome, kad mano pavardė „Bonkė“ zulusų kalboje reiškė „visi kartu”. Koks tai džiaugsmingas sutapimas! Žinoma, evangelistinis tarnavimas surinko rekordinį kiekį žmonių, nors galbūt kai kurie iš jų tikėjosi pamatyti pamokslininką–zulusą. Šimtai atsiliepdavo į Evangeliją. Kokia buvo privilegija sekti ir paklusti Dievo vedimui! Aš dėkojau Jam už tokią garbę, suteiktą man.

Afrika turi būti išgelbėta, - šnabždėjau aš į tamsą, - Afrika turi būti išgelbėta.

Ištiesiau rankas į priekį, tuo atveju, jeigu aš neteisingai apskaičiavau kryptį, lėtai apsisukau ir nuėjau į tą pusę, kur, kaip aš pamenu, buvo mašina. Pagaliau aš galėjau nustatyti jos blyškius kontūrus. Aš atidariau duris, įlindau į vidų ir užvedžiau mašiną ir įjungiau žibintus. Vairavau mašiną per atvirą lauką ten, kur persiskyręs kelias turėtų mane nuvesti prie pastoriaus namo. Šiuo keliu važinėjau kiekvieną naktį visą praėjusią savaitę. Aš važiavau per aukštą žolę mano mašinos ratų pėdsakais.

Kai privažiavau prie pievos pakraščio, netikėtai liesas berniukas, dar paauglys, išbėgo į kelią. Jis mojavo rankomis, kad mane priverstų sustoti. Sustojau ir nuleidau durelių stiklą.

- Kažkas atsitiko? – paklausiau aš.

Jis nepriėjo arčiau. Mačiau, jog jis norėjo būti mandagus. Tai buvo jo genties tradicijų dalis.

- Prašau, moruti Bonke, - pasakė jis, panaudodamas garbingą titulą pastoriams. – Aš noriu, kad jūs uždėtumėte ant manęs rankas ir už mane pasimelstumėte.

Jaučiau didelį nuovargį. Aš baigiau stiprų pamokslą stipraus patepimo vedamas. Daugelis atėjo pas Viešpatį. Aš meldžiausi už ligonius - natūralus fizinis nuovargis davė apie save žinoti.

- Kiek tau metų?

- Septyniolika, - tarė jis.

- Kodėl tu nori, kad aš už tave pasimelsčiau?

- Aš buvau išgelbėtas jūsų susirinkime. Jėzus atleido man visas nuodėmes. Bet aš žinojau, - kad jūs čia važiuosite ir norėjau jūsų paprašyti pasimelsti, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią pirmiau, nei grįšiu į savo kaimą. Tai toli.

Šis prašymas lietė pačią esmę mano pašaukimo Afrikoje. Mano nuovargis akimirksniu dingo.

- Aš pasimelsiu už tave, - pasakiau ir išlipau iš mašinos. Palikau mašiną su įjungtais žibintais, kad matyčiau, kas vyksta.

- Kaip tave vadinti? – paklausiau aš.

- Dovydas.

- Už tave pasimelsiu, Dovydai.

Aš pradėjau:

- Viešpatie, pritariant Tavo Žodžio pažadui aš prašau Tavęs pripildyti Dovydą Tavo Šventąja Dvasia.

Aš uždėjau ant jo galvos rankas:

- Jėzaus vardu, priimk Šventosios Dvasios dovaną.

Jis susvyravo, tarsi per stuburą būtų perėjęs žaibas. Po to jis pradėjo verkti ir šlovinti Dievą. Tai buvo įprastas reginys mano akims. Meldžiausi už daugelį žmonių daugelyje susirinkimų ir jie reaguodavo lygiai tai pat. Nesupratau, ką darė Dievas. Aš tai palikdavau Jo rankose ir judėjau toliau, tikėdamas, kad Dievo jėga savo laiku atneš vaisių.

Po kelių akimirkų atsisveikinau su Dovydu palinkėdamas jam saugios kelionės namo, įsėdau į mašiną ir važiavau į savo buveinę. Atitolus žibintų šviesoms liesa basakojė Dovydo figūra paskendo juodoje tamsioje nakty. Niekada nesitikėjau vėl iš naujo jį sutikti. Jis buvo vienas iš daugelio, už kuriuos meldžiausi praėjusią savaitę ir tik vienas Dievas žinojo kiekvieno iš jų kelią. Kai aš važiavau mano mašinos padangų pėdsakais žolėje, pajaučiau nuovargį – mano kūnas reikalavo miego.

Berniukas žibintų šviesoje

Praėjus keliems mėnesiams Jochanesburge aš išgirdau reportažus apie prabudimą, kuris įsižiebė genčių regione Trasilvanijos baseine. Kai aš paklausiau, kas buvo tas pamokslininkas, man pasakė, kad tai buvo visai ne pamokslininkas, o tik paauglys, kurį Dievas naudojo galingu būdu. Man niekada neatėjo į galvą, kad tuo paaugliu galėjo būti Dovydas.

Praėjus metams, aš įsigijau naują priemonę Evangelijos skleidimui. Tai buvo didelė palapinė – šiuolaikinis stebuklas, kurioje tilpo po vienu geltono brezento audiniu 10 000 žmonių. Minios žmonių perpildydavo jau ir naują palapinę. Kai kada iš išorės stovėdavo daugiau žmonių, nei viduje. Aš su projektuotojais pradėjau svarstyti didžiausios pasaulyje transportuojamos konstrukcijos įrenginio planus – milžiniškos palapinės Evangelijos skleidimui, kuri galėjo talpinti 34 000 žmonių vienu metu. Afrikos, nuplautos krauju, vizija įkvėpė vis daugiau ir daugiau ieškoti vietos susirinkimams.

Tuo metu aš grįžau su geltona nauja palapine, kad praleisčiau dar vieną tarnavimų savaitę šiauriniame Pietų Afrikos genčių rajone. Aš norėjau sutelkti tarnavimą tame rajone iki to laiko, kol nepamaitinsiu šios vietos Evangelija. Išskyrus pačią didžiausią palapinę, aš su savimi kelionėms pasiėmiau treilerį su kondicionieriumi. Jį pastačiau prie palapinės. Ten aš sustodavau, kol vykdavo susirinkimai.

Vieną vakarą po pamokslo aš išgirdau beldimą į duris. Kai atidariau, aš pamačiau Dovydą. Jo veidas švietė iš džiaugsmo.

- Moruti Bonke, - pasakė jis – Tai aš, Dovydas.
- Aš prisimenu tave, - pasakiau – aš meldžiausi, kad tu priimtumei Šventąją Dvasią tą naktį lauke.
- Taip. Galiu užeiti ir papasakoti jums, kas įvyko?
- Žinoma. Prašom, užeik.

Jis įėjo ir aš pakviečiau jį prisėsti. Mano žmona Ani buvo su manimi. Ji paruošė arbatos ir mes pradėjome pokalbį.

- Papasakok man, Dovydai, kas įvyko po to, kai aš už tave pasimeldžiau?

- Na, - pradėjo jis, - iki mano kaimo buvo labai toli nuo susirinkimo vietos. Po to, kai jūs pasimeldėte, aš ėjau namo. Ėjau tarsi oru. Aš nejaučiau kelio po kojomis. Kai aš atėjau, jau švito. Kai aš pamačiau savo kaimą ryto šviesoje, pastebėjau moterį, išeinančią iš lūšnelės. Ji nešėsi ryšulėlį rankose ir man atrodė, kad girdžiu jos verksmą. Aš pažinojau šią moterį. Ji buvo gerai žinoma mūsų kaime. Prieš savaitę, kol aš atėjau į „Kristus visoms tautoms“ tarnavimą, ji prarado vaiką dėl juodosios karštinės. Aš paklausiau: „Motina, kur tu eini?“

Pietų Afrikos genčių kultūroje „motina“ – tai pagarbus kreipimasis į bet kurią moterį, kuri gimdė vaikus. Tai ypač teisinga, jeigu į ją kreipiasi berniukas kaip Dovydas – dar ne vyras.

- Ji neatsakė, - tęsė Dovydas,- bet priėjo prie manęs. Ji pažino mane. Ji neverkė, kaip aš galvojau. Ji išvyniojo ryšulėlį savo rankose ir pamačiau, kad ji nešė savo antrą mažą berniuką. Jis stipriai karščiavo ir labai keistai verkė. Tai buvo verksmas, kurį aš girdėjau. Buvo matyti, kad šis berniukas taip pat greitai mirs ir moteris praras dėl karštinės abu vaikus. Vos prieš keletą valandų, moruti Bonke, jūs meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią. Aš ją vis dar jaučiau savyje. Kai aš pamačiau šią moterį, pajaučiau, kad iš manęs eina tokia meilė, kurios aš niekada anksčiau nežinojau. Aš negalėjau jos sutalpinti. Jėzus, apie kurį jūs pamokslavote, neabejotinai rūpinosi šiuo vaiku ir jo motina.

Tai prieštaravo genties įstatymams, bet aš jaučiau tokią stiprią meilę, kad nusprendžiau rizikuoti. Aš jos paklausiau, ar galiu pasimelsti už jos sergantį berniuką, kaip jūs meldėtės palapinėje už sergančius žmones susirinkime. Paklausiau: „Motina, ar galiu pasimelsti už tavo vaiką?“. Ji pasakė: „Taip taip, viską, ko reikia, prašau.“. Po to aš uždėjau rankas ant berniuko ir pajaučiau karštį ant jo galvos. Aš paprašiau Viešpaties išgydyti vaiką nuo karščiavimo. Staiga jis nustojo verkti. Berniukas atsisėdo ir pasakė: „Mamyte, aš noriu valgyti, aš noriu gerti“. Motina buvo apstulbusi. Ji palietė berniuko galvą, - karštis praėjo.

Nuo nuostabos moters akys suapvalėjo! Su berniuku ant rankų ji nubėgo į kaimą, pralenkusi mane. Ji nuėjo tiesiai į vado namus. Ji jam pasakė: „Dovydas pasimeldė už mano vaiką ir jį išgydė. Pažiūrėkite, karštis praėjo.“ Ji pamaitino berniuką ir davė jam vandens ir atrodė, kad jis akimirksniu atgavo savo ankstesnį tvirtumą. Jis išėjo ir pradėjo žaisti su kitais vaikais.

Aš nuėjau į savo lūšnelę ir pradėjau pasakoti savo šeimai apie jūsų maldą,apie mane ir apie tai, kas įvyko šį rytą, kai netikėtai atbėgo pasiuntinys. Jis pakvietė į susitikimą su vadu. Aš bijojau, nes vado padėtis buvo daug aukštesnė nei mano šeimos. Aš niekada nebuvau jo namuose. Jis - mūsų gerbiamas karalius, mūsų didingas lyderis. Jis užtektinai turtingas, kad išlaikytų daug žmonų ir vaikų. Aš atėjau ir nusilenkiau jam. Moteris, kurios vaikas buvo išgydytas, jau buvo ten su berniuku.

Vadas pasakė man: „Dovydai, aš girdėjau, ką tu padarei dėl šios moters. Aš turiu dukterį, kuriai negali padėti nė vienas gydytojas. Ji luoša. Ji gimė su iškreiptomis galūnėmis. Ją vežiojau pas geriausius Keiptauno gydytojus, bet jie nieko negalėjo padaryti. Aš vedžiojau ją pas burtininkus. Niekas nepadėjo. Prašau, nueik į jos trobelę ir pasimelsk už ją taip, kaip tu šiandien meldeisi už šį berniuką.“

Aš pasakiau, kad padarysiu, kaip jis įsakė.

Moteris, kurios vaikas buvo išgydytas, nuėjo su manimi. Kada aš įėjau į lūšnelę (trobelę), iš pradžių nieko negalėjau matyti. Bet kai mano akys priprato, aš pamačiau sergančią mergaitę, kuri ten gulėjo. Ji buvo ant šiaudinės lovos. Jos kojos buvo baisiai iškreiptos. Ir aš iš naujo pajutau galingą Jėzaus meilę savyje.

Aš jai papasakojau apie Jėzų. Papasakojau apie tai, kaip Jūs meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią. Po to aš jai papasakojau, kad aš negaliu įvykdyti stebuklo, bet Jėzus Kristus gali padaryti tai, kas mums neįmanoma. Po to aš uždėjau ant jos rankas ir pradėjau melstis. Kai aš pradėjau melstis, mes išgirdome šaudančius ir girgždančius garsus. Pradžioje aš nesupratau, kas tai buvo, bet po to pamačiau, kaip mergaitės kojos tiesinasi. Tik tada aš suvokiau, kad tuos garsus skleidė jos kaulai.

Moteris, kuri buvo su manimi, suriko ir išbėgo iš lūšnelės, kad papasakotų visam kaimui apie tai, kas įvyko. Daugelis kaimo gyventojų pribėgo prie lūšnelės. Tuo metu aš padėjau mergaitei atsistoti ant kojų. Ji verkė. Ji pirmą kartą savo gyvenime atsistojo ant savo kojų ir išėjo su manimi iš lūšnelės. Vadas buvo ten ir matė, kaip ji išėjo. Susirinko visas kaimas. Netgi mano šeima atėjo.

Jūs negalite net įsivaizduoti, kas po to prasidėjo: šauksmai, šūkavimai, šokiai... Pagaliau, vadas privertė visus nutilti ir suteikė man žodį. Aš jiems papasakojau, kaip jūs meldėtės už mane, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią, kad dabar mano maldomis Jėzaus Kristaus vardu buvo išgydomi žmonės.

Tada vadas pasakė, kad praves savaitę susirinkimų kaime – Kraali. Jis pasiuntė pasiuntinius į visus genties kaimus, įsakydamas visiems ateiti ir išgirsti Evangeliją. Nuo to laiko aš pamokslauju ir meldžiuosi už ligonius kiekvieną dieną.

-Vadinasi, tai tu, - pasakiau aš – Dovydai, aš neįsivaizdavau, kad tu buvai tas berniukas, apie kurį man kalbėjo. Po visą Pietų Afriką eina pasakojimai, kad Dievas naudoja berniuką – paauglį, kad atneštų prabudimą tarp genčių. Tai nuostabu.

- Taip, - atsakė Dovydas. – Žmonės priima Jėzų visur, kur aš beeičiau.

- Bet, Dovydai, - paklausiau aš, - ką tu pamokslauji? Tu man sakei, kad Jėzų priėmei kaip savo gelbėtoją susirinkime tą naktį mano palapinėje. Tu nesimokei biblijos mokykloje. Iš kur tu imi savo pamokslus?

Aš bijojau, kad jis galėjo pradėti pamokslauti maišydamas krikščionybę kartu su animizmu (gamtos jėgų įdvasinimas). Tai išsiplėtusi erezija Afrikoje.

Jis nusišypsojo.

- Aš pamokslauju viską, ką girdėjau iš jūsų.

Aš atsakiau:

- Jeigu tu pamokslauji tai, ką aš pamokslavau, tada šlovė Dievui, tu pamokslauji Evangeliją. Ką tu darai su naujai atgimusiais?

- Pastoriai atvažiuoja juos krikštyti po to, kai aš pamokslauju. Jų bažnyčios greitai auga prisipildydamos naujais žmonėmis. Jie laimingi. Aš noriu jums padėkoti, moruti Bonke, už tai, kad uždėjote ant manęs rankas ir meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią.

- Aš nepaprastai patenkintas. Malda už tave tą naktį lauke aiškiai buvo Dievo vedama.

Kai jis išėjo, Ani ir aš mąstėme apie šią stebuklingą istoriją. Aš jaučiau keistą giminingumą su juo. Susitikimas su juo priminė man, kaip aš priėmiau, būdamas dar berniukas, Šventosios Dvasios krikštą mano tėvo sekmininkų bažnyčioje Vokietijoje. 1950 metais būdamas dešimties metų aš buvau pašauktas pamokslauti Afrikoje. Daugelį metų šį mano pašaukimą tėvai nepriėmė rimtai. Aš buvau toks jaunas. Bet kaip Dovydas pažeidė savo genties tradicijas, kad pasimelstų už sergantį vaiką ir pamatytų Dievo jėgą, taip ir aš kartą atėjau mano vaikščiojime su Dievu taip, kad man reikėjo atsisakyti tėvų valios, kad paklusčiau Jam.

Kartą aš buvau įtrauktas į tiesioginį konfliktą tarp mano Dangiškojo Tėvo ir mano žemiškojo tėvo. Aš prisimenu, kai aš išgirdau, jog Dievas sakė man melstis už vieną sergančią moterį bažnyčioje, kurioje tarnavo mano tėtis. Labai bijojau sukelti jo nepasitenkinimą. Kad nepakliūčiau jam į akis, nušliaužiau keturiomis už bažnyčios suolelių į vietą, kurioje sėdėjo serganti moteris. Aš paklusau Dievui uždėdamas savo rankas ant jos ir tyliai melsdamasis. Negalėjau daugiau slėptis. Aš prisipažinau savo tėvui su baime ir virpuliu. Jam buvo sunku priimti faktą, kad Dievas parodė savo galybę per paprastą berniuką.

Kaip ir Dovydas, aš veikiau ne iš maišto. Mes abu gerbėme tuos, kurie pastatyti virš mūsų, bet mes atsiradome situacijoje, kai Dievą gerbti reikėjo daugiau. Tai primena man istoriją, aprašytą Evangelijoje, kada Jėzaus motina ir broliai ieškojo Jo. Jis ignoravo juos sakydamas miniai , kad kiekvienas vykdantis Jo Dangiškojo Tėvo valią – Jo brolis ir sesuo, ir motina. Taip ar kitaip, aš tikiu, kad tas perėjimas nuo paklusnumo žemiškajam tėvui prie paklusnumo Dangiškajam Tėvui yra svarbiausias testas tiems, kurie Jam tarnauja.

1967 metais, po mokymosi biblijos mokykloje Anglijoje ir pastoriavimo Vokietijoje, Ani ir aš buvome paskirti misionieriais į Pietų Afriką. Ten mes nuvykome su karščiausiu noru pamokslauti daugybei dvasiškai alkanų afrikiečių. Bet greitai mes pastebėjome, kad tarnaujame tik baltųjų bažnyčioms šalyje, kur tvirtai buvo laikomasi griežto skirstymo tarp rasių, vadinamą aporteidu. Man pasakė nesikreipti į tikinčiuosius juodaodžius „broli“ ir „sese“ ir man nebuvo leidžiama spausti jiems rankos nekalbant jau apie apsikabinimus.

Mane dažnai kviesdavo pamokslauti į baltųjų bažnyčias, nes jiems patikdavo mano tarnavimas. Tai buvo nepaprastas pakvietimas jaunam misionieriui tomis dienomis ir aš turiu prisipažinti, kad tai buvo malonu. Kartą mane pakvietė būti pastoriumi pačioje didžiausioje baltųjų bažnyčioje Pietų Afrikoje. Kokia garbė! Bet tai man padėjo prieiti arčiau prie kritinio taško Dievo pašaukime savo gyvenime. Aš atsisakiau, aiškindamas, kad nuo 10 metų aš buvau pašauktas pamokslauti Evangeliją Afrikoje, bet ne baltiesiems. Baltųjų užtektinai buvo ir Vokietijoje. Po to aš buvau paskirtas į mažą misionierių stotį tolimoje Lesoto Karalystėje. Mes ten persikėlėme, kad gyventume tarp juodaodžių afrikiečių. Čia aš į juos galėjau kreiptis „broli“ ir „ sese“, galėjau paspausti jiems ranką ir apsikabinti juos, nepažeisdamas aparteido tradicijų.

Bet misionierių stotyje Lesote aš radau vos penkis žmones, kurie norėjo kiekvieną sekmadienį klausytis mano pamokslų. Paklusdamas Didžiajam pavedimui, aš išėjau už bažnyčios sienų, kad pamokslaučiau kitiems žmonėms. Aš ėmiau savo akordeoną į autobusų stoteles ir turgavietes, kad pamokslaučiau nelaukdamas sekmadienio. Grojau ir dainavau, kol nesusirinkdavo minia. Tada aš imdavau Bibliją ir pradėdavau pamokslauti žmonėms, kurie atėjo pasiklausyti muzikos. Tie metai Lesote vėliau parodė, kad mano tikrasis pašaukimas buvo Evangelijos pamokslas.

Aš norėjau žinoti, kas pastūmėjo Dovydą peržengti griežtą genties tabu, kurį jis gerbė. Kas privertė jį pasimelsti už sergantį moters vaiką? Kaip sakė jis pats - jį perpildė meilės jausmas. Šis jausmas taip pat buvo jėga, kuri pažadino mane nepaisyti kitų lūkesčių. Tai vadinu užuojauta, Kristaus meile, Dievo pašaukimu. Bet tai buvo daug daugiau, nei užuojauta arba įsijautimas, ar prisirišimas. Tai kilo iš viduje esančios Šventosios Dvasios. Dovydo aprašyta nesulaikoma Dievo meilė, atrodė, sutapo su mano tos Dieviškos užuojautos pergyvenimu. Šituo aš dalijausi su berniuku iš genties Transvalyje.

Tuo aš norėčiau ir baigti šią istoriją. Jeigu atsakyčiau tik prieš save, aš galėčiau taip ir pasielgti. Bet jaučiu, kad Dievas ragina mane tęsti. Teisinga istorija apie Dovydą turi būti kaip svarbi pamoka. Aš žinau iš kai kurių patikimų liudytojų , kad Dovydas paliko savo genties žemę ir dingo nepraeinamuose Soueto užkampiuose. Jis daugiau nebeeina į Dievo žmonių brolybę ir daugiau neina su Dievu.

Tai turi tarnauti kaip įspėjimas kiekvienam iš mūsų. Neturi reikšmės, kokios galios Dievo jėga, pasireiškia mūsų gyvenimuose, - mes galime nutraukti santykius su Juo. Kaip sako Biblija, jeigu stovi, tai saugokis, kad nenukristum.

Tai, be abejo, lėtas procesas. Su žmonėmis vyksta tas pats, kas ir su varle, kuri žūsta vandens katile, lėtai kaitinamame iki virimo temperatūros, nors, jeigu ją įmetus į verdantį vandenį, ji akimirksniu iššoka. Daugelis dalykų gali susilpninti mūsų jautrumą Dievo jėgai. Gyvenimo rūpesčiai gali užgožti Žodį ir padaryti jį nevaisingu, kaip Jėzus perspėjo palyginime. Kai kam, kaip ir Dovydui, tai gali būti nesėkmės, nusivylimai, kritimai, atsitraukimai, išbandymai, gundymai – jie ateina pas visus mus. Bet mes turime pasirinkti kiekvieną dieną – imti mūsų kryžių ir sekti paskui Jį, kitaip kažkada galime pasirodyti kaip sūnus palaidūnas. Mes galime prabusti dvasios bankrote, gyvendami savo kiaulidėje, stebėdamiesi, kaip joje atsidūrėme.

Neseniai važiavau pro Soueto. Aš mėgstu keliauti mašina ir susimaišyti su miesto žmonėmis, kuriame aš ketinu pamokslauti. Bet šį kartą man nereikėjo pamokslauti. Paprasčiausiai važiavau ir ieškojau Dovydo. Ne tai, kad tikėjausi jį surasti, tai buvo taip pat sunku, kaip rasti adatą šieno kupetoje. Ir vis dėl to aš važinėjau su skausmu širdyje, kol neatėjo naktis.

Aš mąsčiau, ką gi pasakyčiau Dovydui, jeigu jis netikėtai atsirastų mano mašinos žibintų šviesoje. Jam turėtų būti 45–eri. Ar pažinčiau aš jį? Kaip aš elgčiausi?

Mano atsakymas neleido abejoti. Iššokčiau iš mašinos ir nubėgčiau pas jį ir apkabinčiau. Aš įtikinčiau jį, kad Dievo meilė šiandien tokia pati, kaip ir 1977-ųjų naktį. Jis gali pradėti viską iš naujo. Ir aš norėčiau jam padėti šiame atsinaujinimo kelyje.

Jeigu jis man duotų pakankamai laiko, jį padrąsinčiau Petro istorija, kuris grįžo prie Galilėjos jūros tam, kad priimtų žvejo pašaukimą, po to, kai tris kartus išsigynė pažįstantis Jėzų Jo nukryžiavimo naktį. Netgi prisikėlimas neišdildė jo gėdos. Jėzus jo nebarė, nekaltino – Jis atėjo ir surado jį.

Jėzus atėjo į krantą ir pripildė Petro tinklus žuvimi, kad jis prisimintų tikrą Dievo pašaukimą: “Sek paskui mane ir aš padarysiu tave žmonių žveju“. Po to Jėzus paruošė jam maistą ant kranto ir laužė su jais duoną. Kai jie valgė, Jėzus triskart paklausė Petro, ar myli jis Jį. Trys klausimai žmogui, kuris tris kartus išsižadėjo. Petras suprato tai. Buvo būtina sudaužyti jo širdį. Petras galų gale pripažino tiesą - Jo meilė Dievui neverta palyginimo su meile, kurią parodė jam Jėzus. Tai buvo ir pabaiga, ir naujo pradžia. Šis prisipažinimas paruošė Didįjį Žvejį sugrįžimui į tarnystę.

„Ganyk mano aveles“, - pasakė Jėzus.

„Eik ir daryk taip pat, - pasakyčiau aš Dovydui.

Šventoji Dvasia nevaldo mūsų. Ji gerbia mūsų pasirinkimą. Ji apsigyvena mumyse ir primena mums apie tokius dalykus, kaip Dieviška užuojauta. Tai yra tas dalykas, kas atvedė Dovydą prie stebuklingų išgydymų. Aš manau, mes turime kažkaip išmokti sekti Juo, paraginti Jo užuojautos.

Taip veikia Dievas.

II knygos dalis

IV knygos dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską II dalis

Kvazimodo svajonė

Ji niekada nepraleisdavo bažnyčios susirinkimų, bet ją ten pristatyti reikalavo didelės nervinės įtampos. Iš pradžių jos invalido vežimėlį reikėjo privežti prie mašinos. Po to padėti ją iškelti iš vežimėlio ir atsargiai pasodinti salono viduryje. Jos iškreiptas stuburas neleido jai lankstytis. Ji jautė stiprų skausmą. Po to jos kojas talpindavo salono viduje. Jos klubai buvo susipynę su sąnariais ir kojų perkėlimas priversdavo ją šaukti iš skausmo.

Vyras jos prašydavo pasilikti namuose. Taip pat ir jos draugai, kurie kartais pavėžėdavo ją į bažnyčią. Skausmo ašaros riedėdavo jai iš akių, bet ji buvo nepalaužiama. Ji buvo pasiruošusi mažiausiai galimybei būti Viešpaties namuose. „ Paimkite Kvazimodą į bažnyčią“,- sukandusi dantis, bet su ugnimi akyse kalbėjo Džina Neil (Jean Neil).

Kiekviename susirinkime Džina galėjo sėdėti ant storos pagalvės praslinkus tik vos keletai minučių. Po to skausmas tapdavo nepakeliamas ir ji tempdavo save su ramentais iki artimiausios sienos. Ten ji remdavosi į sceną, kad palengvintų deginantį skausmą juosmenyje ir klubuose. Taip ji stovėdavo didelę susirinkimų laiko dalį, pasikabinusi nuo savo ramentų. Niekas negalėjo lankyti tos bažnyčios be pastovaus priminimo, kad Džina Neil kenčia baisų skausmą.

Dėl šios priežasties buvo daug meldžiamasi už jos išgydymą. Pastorius meldėsi, jaunimo grupė meldėsi, moterų grupė taip pat meldėsi. Kiekvienoje bažnyčios maldoje buvo įtraukiamas prašymas dėl Džinos išgydymo. Jos draugai visada ieškojo atsakymo: „Kažkas ne taip su mūsų maldomis? Ko dėl Dievas neišgydo savo ištikimo tarno?“ Džina niekada neprarado vilties, bet jos tikėjimas per tuos metus pergyveno daugelį pakilimų ir kritimų.

Pagrindine jos problema buvo silpna nugara. Džina tai žinojo nuo jaunystės. Bet ji niekada tam ne -leido pakeisti savo santykių į gyvenimą. Ji buvo sportiška ir valiūkiška, juokautoja ir kurstytoja. Ji viską darydavo drąsiai ir su užsidegimu.

Draugai, kurie ją žinojo geriau už visus, saugojo jos kibirkštėlę. Jie žinojo, kad ji 15 metų augo siaubinguose mergaičių namuose Džersio saloje. Už šlapią lovą ją mušdavo skaudžiai kandančia dilgėle, vos tik ji pradėdavo vaikščioti. Ją kankindavo ledinėmis voniomis, kai ji kalbėdavo apie savo grįžimą pas globėjus. Ją maitino tik vandeniu ir sudžiuvusia duona. Ją išrengdavo iki nuogumo prieš kitas mergaites ir mušdavo už aštrias pastabas. Bet jie niekada negalėjo išmušti iš Džinos sąmojo. Ji niekada neprarado gebėjimo šmaikštauti. Ji išsiauklėjo savyje stiprią ir nepalenkiamą valią bet kokiose sąlygose gyventi laimingai. Tame buvo jos talentas.

Ji ištekėjo už Džono Neilo ir jie apsigyveno Regbyje, Anglijoje. Džina tapo krikščione, o Džonas ne. Kitaip sakant, pas juos viskas buvo gerai, kol staiga kartą Džina nepargriuvo. Ji gavo rimtą stuburgalio pažeidimą ir tai pagreitino jos stuburo irimą. Operacijų serija (kai kurios iš jų buvo nesėkmingos) atvedė prie keleto diskų perslinkimo. Po paskutinės operacijos ji buvo šešis mėnesius sukaustyta gipse.

Kai ji išsilaisvino iš gipso, jai pasakė, jog ji niekada negalės vaikščioti. Kad dar negana to, jos širdis ir plaučiai buvo nusilpę dėl užsitęsusio skausmo ir nuskausminamųjų naudojimo. Specialiai pagamintos piliulės buvo reikalingos dėl to, kad plaktų širdis. Ji taip pat tapo priklausoma nuo inhaliatorių ir deguonies. Vienas vadovaujančių britų chirurgas davė jai šansą penkiasdešimt iš penkiasdešimties tam, kad jos būklė pagerės po rizikingos oracijos, kurios metu bus rekonstruotas jos stuburas. Kiekvieną dieną Džina slėgė šitos laukiamos beviltiškos operacijos rizika.

Ji ir toliau lankė bažnyčią. Nežiūrėdama į savo padėtį ji ėmėsi aktyvaus jaunimo lyderio vaidmens. Ji mylėjo paauglius ir įdėdavo visą save į juos. Jie brangino ją atsakydami į tai. Juos įkvėpdavo jos pavyzdys, nes jie žinojo, kokius išbandymus ji perėjo, kad būtų kartu su jais.

Po to įvyko tai, kas visiškai pakeitė jos gyvenimą. Trimetis vaikas iš bažnyčios, mažas berniokėlis, priėjo prie Džinos ir pasiūlė už ją pasimelsti. Ji paėmė jo mažus delniukus į savo rankas ir jis pasimeldė paprasta, vaikiška maldele. Jis prašė, kad Dievas išgydytų ją. Kažkas giliai jos sieloje sujudėjo.

Tą naktį ji matė du aiškius ir ryškius sapnus. Pirmame jos sapne ji iškentėjo stuburo operaciją ir numirė ant operacinės stalo. Ji matė, kaip gydytojai jos vyrui pasakė, jog jos širdis per silpna, kad ištvertų operaciją. Ji atsibudo. Negalėjo būti klaidos tame, ką galėjo reikšti šis sapnas: jei ji sutiks operacijai, mirtis ateis. Ji norėjo žinoti, ar galėjo sapnas būti tik jos pačios nerimo pasekmė? Ji vėl užmigo.

Šį kartą Džina išvydo visai kitokį sapną. Ji buvo dideliame pastate, kuriame buvo dar dvylika žmonių invalidų vežimėliuose. Ji girdėjo vyrišką balsą. Tai buvo ypatingas balsas su akcentu. Ji matė, kaip jis nuėjo prie vežimėlių. Jis priėjo prie pirmo iš jų ir pasimeldė už moterį. Jis įsakė jai atsistoti. Ji atsistojo, bet po to atsisėdo atgal, patyrusi pralaimėjimą. Tada šis žmogus priėjo prie Džinos vežimėlio. Jis meldėsi už ją ir ji, pakilusi nuo invalido vežimėlio, nubėgo visiškai išgydyta.

Kitą dieną Džina atėjo pas savo pastorių. Ji buvo išsigandusi. Ji pasakė, kad bijo, artinasi gyvenimo pabaiga. Pastorius pasiūlė jai susitelkti ne į pirmą sapną, bet į antrą. Jis pasakė, kad galbūt dabar jos laukia naujas gyvenimas – gyvenimas sveikatoje ir organizmo vientisume. Ji turėjo nuspręsti, kokiu sapnu tikėti – mirties ar gyvenimo?

Džina atmetė savo baimes ir pasirinko gyvenimą. Ji pradėjo apie antrą sapną pasakoti savo draugams ir šeimai.

Ji net gi galėjo duoti fizinį žmogaus aprašymą, kuris meldėsi už ją, aprašymą patalpos, kurioje jie buvo ir jo balso garsą. Ji pradėjo laukti visko, ko tik galima buvo, kuo tik galėjo būti šis Dievo jėgos atstovas.

Po dviejų savaičių turėjo vykti jaunimo konferencija Birmingemo Nacionaliniame parodų centre, Anglijoje. Maža jaunimo grupelė iš Regbio, žinoma, turėjo ten dalyvauti. Džina Neil turėjo važiuoti su jais. Ji girdėjo, kad spikeriu bus Reinchardas Bonkė. Jis buvo gerai žinomas kaip evangelistas dėl daugelio istorijų apie stebuklingus išgydymus. Šis įvyko 1988 metais.

Jos vyras Džonas paruošė specialią greitosios pagalbos mašiną, kad nuvežtų ją. Jis galėjo tai padaryti, nes dirbo greitojoje. Ji kalbėjo savo draugams, jog ji tiki, kad jeigu Reinchardas pasimels už ją, tai jos būklė pradės gėrėti. Dar tada ji negalėjo aiškiai pasakyti, kad tai aš buvau tas žmogus, kurį ji matė sapne. Jos tikėjimas išgydymu nebuvo dar pilnas. Aš atvažiavau į Birmingemą ir apsistojau draugo namuose. Tos dienos ryte aš pajaučiau stiprų paraginimą melstis. Aš jaučiau nepaprastą Šventosios Dvasios buvimą šalia manęs. Aš pradėjau klausinėti: „Viešpatie, ką Tu nori šiandien padaryti? Kokį stebuklą Tu nori padaryti šiame susirinkime?“

Aš įėjau į parodų centrą per tarnybinį įėjimą. Ten buvo uždanga, pro kurią, kaip man atrodė, aš turėjau praeiti, kad atsidurčiau scenoje. Kai aš ėjau pro uždangą, ten atsirado jaunas žmogus stovintis su ramentais. Kai ėjau pro šalį, aš jo nepastebėjau ir užkliudžiau. Jis pargriuvo ant nugaros. Žmonės, kurie mane lydėjo, pasirūpino juo, o mane išstūmė į sceną. Po to vėliau man pasakė, kai tarnavimas jau vyko visu tempu, kad jaunas žmogus buvo pargriautas ne mano, o Dievo jėgos. Jis pakilo ir daugiau jam ramentai buvo nereikalingi.

Erdvią patalpą užpildė apie dvylika tūkstančių jaunų delegatų ir jų suaugusių lyderių. Aš sėdėjau savo krėsle ir laukiau, kada paskelbs mane. Tuo metu aš žiūrėjau į minią ir viduje tęsiau pokalbį su Dievu: „Viešpatie, ką Tu šiandien padarysi čia?“

Kai mano žvilgsnis nukrypo į invalidų vežimėlius, Viešpats atkreipė dėmesį į vieną moterį, kuri buvo kraštine kairėje. Aš pajutau, kad Dvasia prakalbo man: „ Ši moteris invalido vežimėlyje šiandien bus išgydyta.“

Džina žiūrėjo iš savo vietos į mane scenoje. Ji galvojo, kad aš tikrai labai panašus į vyrą jos sapne. Ji pasižiūrėjo, į kitus invalidų vežimėlius salėje. Ji neskaičiavo jų, bet buvo apie dvylika žmonių tokioje būklėje kaip ir ji. Kada aš pakilau pamokslauti, Džina atpažino mano balsą - tai buvo balsas iš jos sapno. Tonas ir akcentas, rodos, buvo identiški. Ji džiaugsmingai išgyveno stiprų jausmą.

Aš buvau Šventosios Dvasios ugnyje. Aš šiems jauniems žmonėms pamokslavau apie išgelbėjimo žinią. Kada aš juos pakviečiau išeiti į priekį, iš jų atsiliepė apie 1500. Buvau sužavėtas. Tai buvo šlovinga diena. Tada netikėtai konferencijos organizatorius priėjo scenoje prie manęs ir pasakė: „Reinchardai, patalpos išnuomotos tik iki šeštos valandos. Mes turime jas atlaisvinti.“

Aš pažiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad mums buvo likę tik penkiolika minučių. Aš buvau suglumęs. „O ne, - pagalvojau aš. – Aš nepasimeldžiau už ligonius.“

Nedelsdamas paskubėjau nulipti nuo scenos ir nuėjau prie pirmo vežimėlio, kurį pamačiau prieš save. Ten sėdėjo moteris. Aš pasakiau: "Noriu už jus pasimelsti“.

Uždėjau ant jos rankas. Aš jaučiau Dvasios jėgą, tarsi per mano rankas būtų perėjusi srovė. Aš meldžiausi, o po to pasakiau: „Jėzaus Kristaus vardu - atsistok.“

Ji atsistojo, bet stovėjo labai netvirtai. Jos veide matėsi susierzinimas, tarsi aš neturėjau teisės tai dėl jos padaryti. Ji atgal atsisėdo. Aš žinojau, kad ji nebuvo išgydyta. „ O ne, - pagalvojau. – Tai ne ta moteris , kurią man parodė Dievas?

Visa tai buvo įrašoma į vaizdo kamerą. Tai, kas įvyko, buvo įrašyta ir peržiūrima daugelį metų daugelyje auditorijų po šio susirinkimo vėl ir vėl.

Aš prisiminiau, kad moteris, kurią man parodė Dievas, buvo iš kairės. Aš šoktelėjau ir pažiūrėjau į kairę – staiga pamačiau ją. Tada perskrosdamas salę nubėgau - kamera sekė paskui mane: aš rungtyniavau su laiku, kad prieičiau prie jos prieš tai, kai jie paliks salę.

Džina Neil sėdėjo savo vežimėlyje. Jos vyras stovėjo už jos, laikydamasis už vežimėlio rankenėlių. Aš jų niekada anksčiau nebuvau matęs. Nieko nežinojau apie jų aplinkybes, kaip ir apie tai, kas juos čia atvedė. Aš žvilgterėjau į Džoną ir jis atsakė man žvilgsniu, šaltu kaip ledas. Aš nusileidau ant kelių prieš Džiną ir tariau:“

- Aš atėjau už jus pasimelsti. Jūs šiandien būsite išgydyta.

Aš niekada neužmiršiu jos atsakymo:

- Aš žinau, aš žinau, aš žinau! – sušuko ji.

Džina žinojo, kad jos antras sapnas išsipildė jai prieš akis. Jos tikėjimas išaugo.

Aš pasakiau:

- Gerai, melsiuosi už jus ir jūs atsistosite.

Džonas tarė:

- Ką jūs turite omenyje – atsistosite? Mano žmona neturi klubų. Jos klubai nesutvirtinti.

Aš atsakiau: 

- Viską, ką aš žinau, tai kad Dievui viskas įmanoma. Aš melsiuosi už jus ir jūs atsistosite.

Aš uždėjau savo rankas ant jos ir pasimeldžiau. Po to įsakiau jai atsistoti. Lėtai su didelėmis pastangomis ji atsistojo ir po to staigiai nukrito ant grindų. Aš pagalvojau: „O ne, Viešpatie, ką aš padariau?“

Bet po to, aš supratau, kad ji nukrito ne atgal į savo krėslą, bet į priekį. Tai galbūt buvo teisinga kryptis. Aš supratau, jo ji nukrito ne dėl to, kad klubai jos nelaikė, - ji nukrito nuo Dievo jėgos. Ji buvo nugalėta Dvasioje, tas pats įvyko ir su jaunu žmogumi su ramentais, kai aš jį užkliudžiau scenoje.

Aš skubiai pasilenkiau prie jos ir pasakiau:

- Jėzus gydo Jus.

- Aš žinau, aš žinau, - pasakė ji ir pažiūrėjusi į mane tarė: - Aš jaučiuosi kaip po anestezijos.

- Gydytojas Jėzus operuoja jus! – sušukau aš.

Po to, kaip pasakoja Džina, ji pajuto, kad kažkas galingo ir nuostabaus vyksta jos kūne. Ji jautėsi taip, tarsi būtų patalpinta ant tempimo prietaisų ir jos kūnas tempiamas išilgai. Ji jautė, kaip jos klubai įeina į sąnarius. Viena koja buvo trumpesnė keliais centimetrais. Ji išaugo iki to dydžio kaip ir kita. Po to ji kalbėjo, kad tai buvo kaip karšta geležinė rykštė, praėjusi pro visą jos stuburą. Jos atrofavęsi kaulai, raiščiai ir raumenys pradėjo lankstytis ir pulsuoti nauju gyvenimu.

Aš pasakiau jai:

- Stokitės, Jėzaus Kristaus vardu.

Pažiūrėjau į Džoną. Aš galvojau, jis man trenks. Jis pasakė: 

- O kas, jei ji nukris?

Aš tariau:

- Aš busiu šalia. Aš busiu šalia. Dabar stokitės.

Džina iš lėto pradėjo keltis nuo grindų. Ji atsistojo ant kojų. 

- Dabar vaikščiokite Jėzaus vardu.

Video kamera filmavo. Žmonės stovėjo ant kėdžių aplink mus. Mes buvome apsupti žiūrovų. Ant Džinos buvo galvos apdaras, - raudona beretė. Kiekvienas kambaryje matė kaip ši beretė pakilo į viršų, kai ji staiga pranyko iš po jos. Man pasirodė, kad ji netikėtai pašoko, kaip žiogas, - tuo momentu, kai mažiausiai viso to tikiesi. Prieš tai, kad galėčiau pasakyti, kas nutiko, ši moteris dingo.

Džina Neil bėgiojo po salę, pakėlusi rankas į viršų, šlovindama Dievą, verkdama iš džiaugsmo. Jos antras sapnas ką tik išsipildė. Ne mirtis, bet visiškai naujas gyvenimas.

Ji kalbėjo, kad jos kojos buvo nė trupučio netvirtos. Jos pulsavo tvirtumu ir stebinačia jėga. Aš toliau tęsiau klausinėjimą per mikrofoną:

- Kur ta moteris? Kur ta moteris?

   Žmonės atsakinėjo:

   - Ji čia, čia, čia.

Ir kiekvieną kartą parodydavo į kitą vietą.

Aš vis dar ieškojau jos ta kryptimi, kuria ji dingo, kai staiga ji atsirado tiesiai prieš mane. Ji apibėgo visą pastatą.

Tai buvo įspūdinga: triukšmas, Dievo garbinimas, džiaugsmo ašaros.

Aš Džinos paklausiau, ar ji negalėtų pakilti ant scenos, kad žmonės sužinotų apie tai, kas ką tik įvyko. Ji pasisuko ir greitais žingsniais perėjo per sceną. Tai buvo neįtikėtina. Tai suprantama buvo liudijimas. Ji buvo atstatyta. Džonas šoke nusekė paskui ją, nešdamas su savimi invalido vežimėlį.

Scenoje Džina šoko, iškėlusi rankas į viršų kaip boksininkas, kuris ką tik laimėjo titulą sunkiasvorio kategorijoje. Minia džiaugėsi. Džina pamojavo ranka. Aš paklausiau jos kam ji mojavo ir ji atsakė, kad savo pastoriui ir draugams iš bažnyčios Regbyje. Tada aš pirmą kartą sužinojau apie jos ligą. Tai gerai, kad šito aš nežinojau anksčiau. Tai galėjo paveikti mano mintis ir tikėjimą meldžiantis už ją. Aš nežinau, - Dievas žino, ir Jis geras.

- Pateikite mums įrodymą, - pasakiau aš.

- Ką? – Džina atsakė savu nuostabiu sarkastišku stiliumi.

- Padarykite ką nors, ko anksčiau negalėjote, - paaiškinau aš.

- A, - ištarė ji tai, tarsi nežinotų, ką aš turėjau omenyje.

Tada ji pradėjo lankstytis ir siekti kojų pirštus, stipriai lenkti kelius, bėgioti vietoje. Ji žiūrovams atliko standartinę mankštą. Jie džiaugsmingai šūkavo, plojo ir šlovino Dievą, kol kažkas nepriminė, jog laikas palikti patalpas.

Aš nežinau, kas sumokėjo už papildomą laiką. Aš buvau tik pakviestas pamokslautojas ir man jau atėjo laikas grįžti į Vokietiją. Aš atsisveikinau su susirinkusiais žmonėmis.

Tik grįžęs namo aš supratau visą šio stebuklo svarbą. Pradėjo skambėti mano telefonas. Žmonės girdėjo apie šį stebuklą įvairiose šalyse. Aš pažįstu žmogišką prigimtį ir todėl žinau, kad kai kurie iš žmonių invalido vežimėliuose nėra invalidai.

Džinos Neil išgijimas buvo paliudytas daugelio žmonių iš jos bažnyčios, kurie ją pažinojo. Greitai jos gydytojai prie šios istorijos pridėjo savo patvirtinimus. Tai tapo naujiena numeris vienas žiniose, išgydymas, kuris supurtė daugelį bažnyčioje ir pakeitė jų apatišką požiūrį į Dievo gydančią Dievo jėgą.

Greitai aš palikau miestą, o Džiną Neil pradėjo visiškai naują gyvenimą. Ji tą vakarą atvažiavo į namus Regbyje ir laiptais nuskubėjo į savo namą. Jos dukra buvo svetainėje su savo draugu. Kai ji užgirdo žingsnius, pagalvojo, kad tai vagis.

- Eik pasižiūrėk, - paprašė ji savo draugo.

Jis buvo truputį išsigandęs.

- Galbūt, tai tavo motina, - pasiūlė jis su viltimi.

- Mano mama sena sunkiai serganti moteris, - pasakė ji. – Ji negali bėgioti laiptais.

Atidariusi duris Džina tai išgirdo. Pirmą kartą gyvenime ji suvokė, kad jos šeima galvojo apie ją. Kvazimodas buvo daugiau nei kartus juokas. Jos mylimiesiems tai buvo žiauri tiesa.

Ji įėjo į kambarį, kur buvo jos dukra.

- Kai Jėzus tave išgydo, tada tu gali bėgioti laiptais, - pasakė ji.

- Mama! – jos dukra apsiliejo ašaromis. Džina nubėgo į viršų ir atgal laiptais specialiai jai. Tada jos abi apsikabino ir apsiverkė.

  Pagaliau Džonas pastatė greitosios mašiną. Jis pakilo laiptais su invalido vežimėliu, kad prie jų         prisijungtų.

Džina kalbėjo, kad kai ji kitą rytą prabudo, ją paralyžavo netikėta baimė ir ji negalėjo pajudėti.

   - Džonai, - ištarė ji drebančiu balsu.

Jis greitai atsisėdo.

-Taip, brangioji. Kas atsitiko?

Kažkokį momentą ji negalėjo kalbėti.

- Tai buvo tik sapnas, Džonai? Man prisisapnavo dar vienas sapnas?

- Ne, tai buvo ne sapnas, mieloji. Tai iš tiesų įvyko. Aš buvau ten.

Ji pašoko nuo lovos šokinėdama po kambarį.

- Aš paruošiu pusryčius. Aš išplausiu indus. Aš sutvarkysiu namus. Aš eisiu į parduotuvę.

Ir ji paliko jį, kol jis galutinai neatsibudo.

Tai buvo sekmadienis – diena, kai reikia eiti į bažnyčią. Po pusryčių Džina užsimetė lietpaltį ir pasuko link durų. Niekas neturėjo jos vežti į bažnyčią. Ji eis pati.

Ji pasiskubino laipteliais žemyn ir ėjo per gatvę. Ji giliai įkvėpė gryną orą, nesinaudodama daugiau nei inhaliatoriumi, nei deguonimi, nei vaistais. Jos širdis dainavo ir buvo perpildyta padėkos.

Po to ji staiga išgirdo dundantį garsą. Ji sustojo ir atsisuko. Tai buvo Džonas, skubantis paskui ją su invalido vežimėliu.

   - Ką tu darai, Džonai?

Jis sustojo.

- O ką, jei tu parkrisi?

Jis stovėjo su bejėgiškumo išraiška veide. Jis vis dar buvo jos gynėjas ir jis dar negalėjo iki galo patikėti, kad ji buvo išgydyta, nors pats buvo ir viską matė.

- Nunešk namo, Džonai. Tu mane trikdai. Aš niekada daugiau neatsisėsiu į šį vežimėlį.

Ir ji niekada daugiau jame nesėdėjo. Net ir tada, kai viena televizijos komanda pasiūlė jai tūkstantį svarų, kad nufotografuotų ją vežimėlyje - ji atsisakė.

Jos istorija tapo sensacija Europoje. Praėjus porai mėnesių kitas evangelistas paprašė Džinos papasakoti savo liudijimą viename iš susirinkimų Anglijoje. Dalyvavo daug sergančių žmonių. Kai ji baigė savo istoriją, atsisėdo. Evangelistas jos paklausė, kodėl ji sėdi.

- Aš baigiau, - pasakė ji.

- Ne, - atsakė jis. – Jūs net ir nepradėjote, Džina Neil. Stokitės. Atėjo laikas jums melstis už ligonius.

- Bet aš niekada nesimeldžiau už ligonius. Prašau, neverskite manęs to daryti.

Jis pakvietė buvusius auditorijoje ligonius išeiti į priekį ir pasakė, jog Džina Neil dabar melsis už juos. Jie buvo įkvėpti jos istorijos. Augdami tikėjime jie išėjo į priekį.

Džina nusivedė evangelistą į scenos kampą.

   - Prašau, jūs pradžioje melskitės už juos, o aš stebėsiu. Aš išmoksiu stebėdama jus.

   - Malda už ligonius - tai patepimas, - atsakė jis.- Jums nereikalinga praktika. Eikite ir melskitės už juos. Dievas jums parodys didelius dalykus, Džina Neil.

Džina pasisuko ir priėjo prie pirmo sėdinčio eilėje vyro. Pasirodo, jog jos akys buvo viename lygyje su jo klubais. (Džina truputį žemesnė nei vidutinio ūgio). Ji pakėlė galvą žiūrėdama į jį ir paklausė:

- Kokio jūs ūgio?

Ji išgirdo balsą tarsi iš debesų:

- Du metrai trylika centimetrų.

Ji garsiai nusijuokė. Po to ji apsisuko ir priėjo prie evangelisto.

- Jūs pasakėte, kad Dievas man parodys didelių dalykų. Jis turi jumoro jausmą? Pažiūrėkite į šį

vaikiną.

Evangelistas, kuris mesdavosi už kitus, nebuvo nustebęs. 

- Paklauskite, kas jam ne taip, o po to uždėkite ant jo rankas ir pasimelskite.

Džina buvo paprasta namų šeimininkė, gavusi naują kūną vos prieš kelias savaites. Ji neįsivaizdavo, kad tai iš jos pareikalaus tapti tarnautoja. Ir ji net nebuvo įsitikinusi, kad nori ja būti. Bet pasirodo, tai buvo neišvengiama.

Ji sugrįžo prie dvimetrinio vaikino ir tiesiai pažiūrėjo į jį.

- Kas jums yra?

- Mano pečiai nutirpę, - pasakė jis. – pirmadienį paskirta operacija, kad šiek tiek grąžintų jiems judėjimą.

Džina linktelėjo. Ji pamąstė, ką daryti toliau. Su netikėtu įkvėpimu ji nuėjo prie pirmos eilės ir paėmė laisvą kėdę. Nešdama ją atgal, pastatė ją prieš jauną žmogų. Po to pradėjo ant jos keberiotis.

Evangelistas tai pamatė ir kilstelėjo rankas. Jis paskubėjo prie jos.

- Ką jūs darote, maldauju pasakykite?

- Jo pečiai nejuda. Aš negaliu jų pasiekti.

- Jums nereikia pasiekti jo pečių, jeigu jūs ir atsistosite ant šios kėdės nugarėlės to nepadarysite. Dėl Dievo, nulipkit. Jums nereikia dėti rankų ant jo pečių, kad pasimelstumėte už jį. Paprasčiausiai paimkite jo rankas į savo ir pasimelskite.

- A, - ištarė Džina.

Ji nulipo nuo kėdės. Giliai įkvėpusi, ji paėmė jauną žmogų už rankų ir pasimeldė paprasta malda dėl jo išgydymo. Netikėtai dvimetrinio jauno žmogaus kūnas nukrito kaip aukštas medis, tiesiai ant nugaros – bum! Ten nebuvo nieko, kas galėjo jį sugauti.

Džina buvo apimta siaubo. Ji suprato tokio kritimo fizinį potencialą. Jis galėjo gauti smegenų sutrenkimą, stuburą pažeisti ir dar ką nors blogiau pasidaryti.

Ji nubėgo prie evangelisto.

- Jis nukrito ant nugaros ir trenkėsi į grindis, - pasakė ji. – jeigu Dievas išgydė jo pečius, dabar bijau, kad jis sulaižė nugarą. Tai baisu.

- Tai nebaisu. Ant jo - Dievo jėga. Su juo viskas bus gerai, - pasakė evangelistas ir tęsė maldą.

Džina tuo nepatikėjo. Ji vėl nuskubėjo prie pargriuvusio jauno žmogaus ir pasilenkė prie jo galvos.

- Man taip gaila, jaunasis žmogau. Su jumis viskas gerai? Viskas?

Akimirkai jis prarado kalbą. Rodos, jis buvo pusiau be sąmonės. Po to jis pakilo. Džina padėjo jam atsistoti ant kojų. Jis atsistojo visu ūgiu ir pradėjo daryti pratimus, keldamas rankas virš galvos, darydamas tai, ko negalėjo daryti anksčiau. Netrukus jis džiaugsmingai šūkavo ir šlovino Dievą už savo išgydymą.

Taip jau įvyko, kad jo žmona sėdėjo invalido vežimėlyje kitame patalpos gale. Pamačiusi, kad vyras gavo išgydymą, ji pašoko nuo vežimėlio irgi išgijusi. Ji nubėgo prie jo, kad prisijungtų prie jo džiaugsmo.

Džina Neil stovėjo ir žiūrėjo plačiai atvertomis akimis. Dievas iš tikrųjų jai rodė didelius dalykus.

Tą vakarą Džina pradėjo tarnavimą, kuris tęsiasi iki šios dienos. Jos vyras pažino Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Šiandien visa jos šeima tarnauja Dievui. Jie keliauja po visą pasaulį, pasakodami istoriją apie jos išgydymą. Nufilmuotas video tą dieną buvo parodytas daugeliui žmonių pasaulyje vėl ir vėl, stiprinant sergančių žmonių tikėjimą. Kai Džina meldžiasi už ligonius, vyksta dešimtys stulbinančių stebuklų. Ji pamokslauja Evangeliją ir tūkstančiai žmonių priima Jėzų savo Gelbėtoju.

Bet aš negaliu baigti Džinos Neil istorijos nepasidalinęs dar vienu epizodu, kuris kalba apie daug ką: Džina niekada neatsakydavo „ ne“ į kvietimą pasidalinti savo liudijimu. Telefonas skambėdavo, ji atsiliepdavo, kažkas prašė jos paliudyti, ji tikrino savo tvarkaraštį, ir atsakydavo „taip“, - ir susitikimas buvo suplanuotas. Tai buvo naujas jos gyvenimo stilius.

Kartą suskambo telefonas ir ji buvo pakviesta paliudyti į vieną mažą bažnyčią Džersio saloje. Ji sutiko negalvodama. Padėdama telefono ragelį netikėtai ji pajuto diskomfortą. Nemalonūs jausmai susieti su Džersiu surakino ja – tai buvo jausmai iš jos sunkios vaikystės. Ji niekada nenorėjo grįžti į Džersį, bet sau pasakė, kad ši kelionė ne dėl to, kad malonu. Ji nusprendė, kad važiuos dalintis apie naują Džiną Neil, negalvojant apie praeitį.

Tarnavimo pabaigoje, kaip įprastai, žmonės ėjo į priekį maldai. Pagaliau po to, kai ji baigė melstis už ligonius, dvi pagyvenusios moterys priėjo prie jos. Kai jos stovėjo prieš ją, viena iš jų pasakė:

- Džina, kaip tu manai, ar rastumei savo širdyje jėgų atleisti mums?

- Atleisti jums? – pasakė Džina. – Aš netgi nepažįstu jūsų.

- Ne, tu žinai, - tarė moteris. – mes buvome tavo globėjos mokykloje.

Dalis Džinos Neil, kuri buvo giliai palaidota, staiga sugrįžo į gyvenimą. Mušimas deginančia dilgėle, kankinimai ledinėmis voniomis. Duonos ir vandens dieta. Šaltos naktys, kurias teko praleisti nuogai po plona antklode. Pažeminimai prieš kitas mergaites - visi šitie skaudūs prisiminimai smogė jai.

Negalvodama, kad galėtų susilaikyti, Džina uždėjo toms moterims rankas ant kaklo.

- Kaip aš galiu jums atleisti? – pasakė grieždama dantimis. Pykdama ji jautė, kad galėjo tiesiog jas užmušti vietoje.

Ir tą akimirką Dievo balsas pasakė aiškiai ir kategoriškai: „Jeigu tu joms neatleisi, Džina, Aš neatleisiu tau.“

Ji sudrebėjo iš pykčio savo giliai palaidotame keršto troškime.“Bet Tu nepraėjai per tai, pro ką aš“, - protestavo ji viduje.

„Aš perėjau dar daugiau“.

Staiga ji suprato, kad tai tiesa. Jos kentėjimai niekada negali susilyginti su Jo kentėjimais. Štai tada Džina Neil suprato, kad jos širdyje nebuvo vietos kerštui. Jis priklausė Jam. Ji leido kerštui palikti ją ir paleido tas dvi moteris.

- Man taip gaila, - pasakė ji. – Aš turiu jums atleisti. Ne, aš atleidžiu jums. Jėzus kuria viską naują.

Jausmų užtvanka griuvo joms visoms trims. Verkdamos jos apsikabino ir leido Jėzui palaidoti skausmą ir jų praeities gėdą, kaip gali padaryti tik Jis.

Ėjo metai, po tų įvykių 1988 metais, kol aš palaipsniui sužinodavau Džinos istorijos detales, kuriomis pasidalinau su jumis. Praėjus metams ji man papasakojo apie savo sapną. Mane žavi tai, kaip Dievas veikė dviejuose skirtinguose gyvenimuose, kad sukurtų stebuklą. Ji netgi mano akcentą girdėjo sapne. Toks detalumas! Ir ji niekada anksčiau negirdėjo, kaip aš pamokslauju. Ji girdėjo apie mane tik iš neaiškių atgarsių.

Po tos rytinės maldos Dievas man parodė į Džiną dvylikos tūkstančių žmonių minioje, kurie buvo Nacionaliniame parodų centre ir pasakė, kad išgydys ją. Skubėdamas melstis už ligonius – už kiekvieną, kuris sirgo, - aš galvojau, kad padariau didelę klaidą, melsdamasis ne už tą moterį. Bet Dievas ir laukė būtent tokio veiksmo.

Džinai tai buvo jos sapną užbaigianti smulkmena, kuri patvirtino tai, ką ji matė savo antrame sapne. Jos išgydymas buvo arti. Dabar jos tikėjimas buvo pilnas jėgos. Ji buvo pasiruošusi, kai aš priėjau prie jos ir pasakiau:

- Jėzus išgydys jus.

- Aš žinau, aš žinau, aš žinau, - sušuko ji. Aš dar iki dabar girdžiu nuostabų džiugesį jos balse.

Kokiam galingam Dievui mes tarnaujame!

Kodėl mes tiek daug dėmesio skiriame žmonių gebėjimams?

„Kai aš silpnas, aš stiprus“, - sakė apaštalas Paulius.

Mes galimybės apibrėžtos Dievo visagalybe , o ne mūsų pačių menka jėga.

I knygos dalis

III knygos dalis

Skaityti daugiau