Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XII dalis

Pusryčiai „Bismarke“

 

Aš jį vadinsiu Natanu, bet jis galėtų būti Nataša, Joganas ar Kirstenas. Jis - vienas iš milijono vyrų ir moterų, kurie išėjo į priekį, kad priimtų Viešpatį atsakydamas į kvietimą atgailai. Kai skaičiai tampa labai dideli, jie praranda savo prasmę. Aš manau, kad mes kai kada turime kalbėti tik apie vieną žmogų – vieną iš milijono. Ir aš kalbu apie Nataną.

Nesąžiningumo kaina
   Jis norėjo gauti vadybininko pareigas gimtajame mieste. Neseniai miręs jo tėvas laikė tas pareigas jam. Jis dievino savo tėvą. Ir jis žinojo, jeigu jis užims tą vietą, tai galės sau leisti vesti savo nuo vaikystės mylimą merginą. Jis taip stipriai norėjo gauti šias pareigas, kad apgaudinėjo kvalifikaciniuose testuose ir jį sugavo. Jo negarbė greitai tapo žinoma, jo reputacija sugriuvo, darbas – prarastas. Sužadėtuvės su viso gyvenimo meile buvo nutrauktos.
   Natanas ieškojo būdų siekdamas laimėjimų po savo kritimo, bet apie jo gėdą žinojo visi. Niekas nebuvo pasiruošęs duoti jam antro šanso. Jo gyvenimas užsimazgė jo savivalės pasekmėse ir už tai jam nebuvo ko kaltinti, išskyrus patį save. Tai banali ir gerai žinoma nuodėmės istorija.
   Bet aš nieko apie tai nežinojau, tai kaip aš galėjau pasirūpinti Natanu? Mane giliai jaudina, kad Šventoji Dvasia nesuvaržyta taip kaip aš. Ji žinojo kiekvieną Natano gyvenimo smulkmeną ir Ji rūpinosi juo. Ji rūpinasi visais „natanais“ mūsų pasaulyje. Niekas nepaliktas. Mes privalome tuo tikėti visa savo širdimi, jeigu mes tikri Evangelijos skelbėjai.
   Kada ši istorija prasidėjo, mano ankstesnieji metai Lesote buvo jau praeityje. Niekas daugiau nematė Reichardo Bonkės kaip misionieriaus. Aš buvau žinomas visų pirma kaip evangelistas. Aš organizavau „Kristus visoms tautoms“ tarnavimą Johanesburge. Ši organizacija tapo nuplautos krauju Afrikos laimėjimo instrumentu. Bet mano dvasia nenusiramino.
   Mes matėme stulbinančius rezultatus. Matėme dešimtis tūkstančių priimančių Kristų visoje Pietų Afrikoje. Rinkosi ištisi stadionai. Mes turėjome didelę palapinę, kuri galėjo sutalpinti 10 000 žmonių po viena danga. Bet dar daugiau žmonių rinkosi aplink palapinę, kad išgirstų Evangeliją. Ir vis dėlto neramus jausmas kankino mane iš vidaus. Ką tai galėjo reikšti?

Sapnas
  Kartą naktį mačiau sapną. Šitame sapne aš buvau su kapitono uniforma. Stovėjau ant tiltelio dideliame laive ir laikiau šturvalą. Laikydamas ratą rankose jaučiau mašinos skyriaus galingas vibracijas. Šis judantis gigantas perkėlinėjo tonas vandens. Laivas buvo ištisas plaukiojantis miestas. Jis buvo toks pat didelis kaip liūdnai žinomas „Bismarkas“ – Antro pasaulinio karo laikų vokiečių karinis laivas.
   Tuo tarpu aš pastebėjau, kad laivas buvo ne jūroje, kaip galima buvo tikėtis. Mano sapne plukdžiau laivą į viršų pagal srovę vingiuota afrikietiška upe naktį. Įsižiūrėdamas rūke į priekį aš mačiau lauką. Pasižiūrėjęs į abi puses, pastebėjau, kad krantai vis siaurėjo, tuo metu, kai aš kilau į viršų palei srovę. Aš suvokiau, kad mano didelis laivas pasmerktas. Jis niekada nepraplauks. Mes buvome pavojingose vandenyse.
   Aš žvilgterėjau, ar galiu apsisukti, kad išvengčiau katastrofos, bet kanalas buvo per daug siauras. Kelio atgal nebuvo.
   Man net plaukai pasišiaušė, kai aš suvokiau, kad į priekį kelio taip pat nebuvo. Kokia kebli padėtis!
   Mane apėmė šiurpas. Laivas buvo dideliame pavojuje ir viskas įvyko taip netikėtai. Man drebėjo rankos, kai aš žiūrėjau, kai didžiulis laivas artinasi vis arčiau ir arčiau prie neišvengiamos katastrofos. Iš beviltiškumo aš išjungiau variklius. Jie užtilo, bet aš tai padariau per vėlai. Galingos inercijos dėka laivas toliau judėjo į priekį.
   Staiga išgirdau šiurpų girgždesį nuo geležies prisilietimo su akmenuotu krantu. Ant denio atsirado atviros skylės. Didelis karinis laivas pasviro, kai siauri krantai sustabdė jį afrikietiškoje naktyje. Aš stovėjau tamsoje prikaustytas prie tos vietos ir gėriau siūbuojančių bangų garsą bei lauko vabzdžių triukšmą.
   Atsibudau išpiltas šalto prakaito. Puikiai supratau, kad ką tik mačiau sapną iš Dievo. Bet ką jis reiškė?
 - Viešpatie, - maldavau aš, - pasakyk, kas tai?
 - Laivas, - tarė Viešpats, - tai tavo organizacijos „Kristus visoms tautoms“ įvaizdis.
 - Viešpatie, mes užstrigsime? – paklausiau aš.
 - Ne.
   Aš pajaučiau didžiulį palengvėjimą, tai išgirdęs. Ir vis dėlto žinojau, jog mes buvome pavojinguose vandenyse. Turėjau atidžiai klausytis, ką Viešpats pasakys man, kaip išvengti laivo sudužimo.
 - Dideliam kariniam laivui reikia daug daugiau, nei tik karinė jėga, - išgirdau Jo balsą, kuris kalbėjo mano širdyje. – Jam reikalingas manevringumas.
 - Taip – taip, - sutikau aš.
 Aš vis dar prisimenu baisų momentą, kai supratau, kad neįmanoma pasukti laivo, jog išvengčiau aklavietės. Visas laivas su visa jo nuostabia jėga buvo suspaustas nejudančioje padėtyje dvejų paprastų upės krantų.
 - Tavo pamatas labai siauras ir mažas, - pasakė Viešpats. – Su kariniu laivu viskas tvarkoje, bet praplėsiu upę dėl tavęs, kad galėtumei pereiti. Pridėsiu maldos partnerių misijos „Kristus visoms tautoms“. Kiekvienas maldos partneris praplės upę dviem centimetrais.
   Dabar supratau, kodėl mano dvasia nerimavo. Dievas perspėjo mane dėl problemos, apie kurią aš nežinojau. Dėl Savo didelės meilės ir išminties Jis davė man Savo planą, kaip išvengti nelaimės. Visa mano energija buvo sukaupta į Jį. Aš nusprendžiau, kad būsiu paklusnus Dievui ir rasiu būdą surinkti naujus maldos partnerius, kad praplėstų upę. (Skaityti toliau)

XI knygos dalis