Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską IV dalis

Briliantai ir disko šokiai

Buvau jaunas misionierius, dar nežinomas kaip evangelistas ir mes tik pradėjome matyti prabudimą Lesoto Karalystėje. Regione buvo aptarinėjamos naujienos apie mūsų laimėjimus. Ėjo 1973 metai.

Suskambo mano telefonas. Hovardas Hornas, kurį aš pažinojau nuo mokymosi laikų Pietų Afrikoje, pakvietė mane pamokslauti Kimberlyje. Aš sutikau.

Kimberlis – miestas, turintis maždaug apie100 000 gyventojų, išsidėstęs 240 kilometrų atstumu į vakarus. Kaip ir Maseru miestas, kuriame aš gyvenau, Kimberlis buvo izoliuotas kalnų miestas. Per šimtmečius jis buvo žymus dėl savo deimantų. Patys didžiausi briliantai pasaulyje buvo rasti būtent ten. Visa apskritis buvo daug girdėjusi pasakojimų apie turtus, išgautus iš žemės. Briliantų gavyba buvo miesto ekonomikos pagrindas. Deimantų gavyba Kimberlyje priklausė ir buvo valdoma naujai atsikėlusių baltųjų palikuonių. Tuo tarpu katorgiškas darbas kasyklose buvo juodaodžių vyru dalia, daugelis kurių buvo iš mano šalies – Lesoto. Bažnyčia, kurią aš turėjau aplankyti Kimberlyje, buvo susirinkimas „tik baltiesiems“.

Kai aš atvykau, prisimenu, buvo šaltas vakaras. Dangus mirguliavo debesimis, pūtė šaltas vėjas. Hovardas atvežė mane prie bažnyčios, kur aš turėjau pamokslauti. Mes susitarėme, jog aš pravesiu seriją susitikimų - penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį.

Tą pirmą vakarą, penktadienį, kai sėdėjau ant scenos ir apžiūrinėjau dviejų šimtų žmonių susirinkimą, nepamačiau nė vieno jauno žmogaus. Nė vieno. Aš pasilenkiau prie Hovardo, kuris buvo šalia manęs, ir paklausiau:

- Kur jaunimas?

Jis liūdnai linktelėjo, duodamas man suprasti, kad aš teisingai įžvelgiau problemą. Kiekviena galva patalpoje buvo žila.

Aš pamokslavau. Tarnavimas buvo baigtas ir žmonės patraukė link savo mašinų, kad važiuotų namo.

Kai jie išėjo, Hovardas priėjo prie manęs.

- Reinchardai, tu norėtumei pamatyti atsakymą į savo klausimą? Tu norėtum žinoti, kur visas jaunimas Kimberlyje.

- Taip, norėčiau, - atsakiau aš.

- Aš parodysiu tau. Sėskis į mašiną ir aš nuvešiu tave ten.

- Kur tu mane veši?

- Tai siurprizas, - pasakė jis.

Jis gatvėmis vairavo mašiną, kol mes neatvažiavome prie didžiulio pastato, prie prekių sandėlių rajono sienos. Pastatas švytėjo ryškiais neoniniais ženklais. Vienas didelis ženklas mirkčiojo žodį „disko“, disko“, disko“.

Stovėjimo aikštelė buvo pilna. Mes palikome mašiną gatvėje, per kvartalą nuo to pastato. Kada jis išjungė variklį, aš išgirdau sunkius ritmo garsus „bum, bum, bum“, sklindančius iš to pastato. Vadinamoji muzika, atrodo, drebino pačią žemę savo bedieviška dvasia.

Tai neteisėta landynė, - su liūdesiu pasakiau aš. – Kaip baisu. Štai kur nuėjo jauni žmonės.

Jis linktelėjo.

- Tai paskutinė mada, Reinchardai. Tai vadinasi diskoteka, šokio klubas. Ši manija, kuri dabar apėmė visą pasaulį, ir jauni žmonės tuo labai susižavėję.

Aš pajaučiau, kaip per mano odą perėjo šaltis. Kaip bažnyčia galėjo konkuruoti su tokia pagunda pritraukdama jaunimą? Tylus mažas bažnyčios pastatas, iš kurio mes ką tik atvažiavome, ir šis milžiniškas pulsuojantis sandėlis negalėjo turėti nieko bendro. Diskoteka buvo tokia didžiulė, tokia aktyvi, tokia garsi ir tokia neįveikiama.

Ir vėl prieš save aš pamačiau suaugusių žmonių veidus, kuriems aš tik prieš valandą pamokslavau. Jie visi atėjo paklausyti Reichardo Bonkės pamokslaujančio patalpoje, kurioje nebuvo jaunų žmonių. Dabar jie, be abejo, buvo namuose, kuriuose nebuvo jaunimo. Jauni žmonės buvo čia ir negalėjo pasipriešinti jokiems jausmų malonumams. Bet kokiu atveju, jie galėjo būti tikri, kad jų tėvai, seneliai ir senelės nepatrukdys jų čia. Vyresnioji karta nedrįstų čia įeiti, į šią nemalonią ir gąsdinančią atmosferą.

Hovardas išėjo ir kažkurį laiką stovėjo, atsirėmęs į mašiną, klausydamasis. Aš taip pat išėjau ir atsistojau šalia. Dabar mes galėjome girdėti muziką, išskyrus trankų bosą, nors aš negalėčiau tai pavadinti tikra muzika. Aš galvojau apie tai, kaip švelniai aš grojau savo akordeonu ir dainavau džiugias dainas apie Jėzų, kad pritraukčiau minias žmonių Lesoto gatvėse. Mano mažo akordeono garsas čia visai paskęstų. Niekas jo netgi neišgirstų. Aš pasijaučiau mažas ir menkas.

- Ką jauni žmonės mato diskotekoje, Hovardai? – paklausiau aš.

Jis suglumęs palingavo galva.

- Aš nežinau. Aš tikrai nežinau.

Po kiek tai laiko jis pasakė:

- Eime į vidų.

- O ne, - tariau aš, - eime namo. Aš niekada nebūdavau tokiose vietose. Tai man pasibjaurėtina. Aš nežinau, kaip man ten elgtis. Ir ką pamanys žmonės apie mane, kaip apie pastorių? Tai neįtikėtina.

Iki šio momento aš su Hovardu ėjau tiesiog iš smalsumo. “Kur buvo jauni žmonės?“ - pasidomėjau aš. Dabar aš žinojau. Tai buvo šiuolaikinio gyvenimo liūdna realybė, bet aš negalėjau nieko padaryti, kad likviduočiau prarają tarp jaunų ir pagyvenusių žmonių Kimberlyje, kaip ir visame likusiame pasaulyje. Tik tikėjimo į Jėzų prabudimas galėjo tai padaryti.

Aš grįšiu ir vėl iš visos širdies pamokslausiu šeštadienį ir sekmadienį pagyvenusiems žmonėms. Galbūt Dievas sujudins jų širdis ir jie kažką pradės keisti savo jaunimo gyvenime. Atrodė, tai buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis pasiekti.

Bet kai aš atsigręžiau, kad atsisėsčiau į mašiną, viduje pajutau, kad kažkas ne taip. Aš sustojau. Tada Šventoji Dvasia pradėjo kalbėti man. Jeigu aš taip toli nuėjau, atrodė, kažkaip būtų neteisinga, jeigu dabar grįžčiau atgal. Bet aš neįsivaizdavau, ko Dvasia norėjo iš manęs. Aš tiesiog negalėjau išeiti.

- Žvilgtelėkime į vidų, - pasiūlė Hovardas.

Staiga tai pasirodė visiškai teisinga. Viskas mano sieloje sakė „taip“. Aš linktelėjau.

- Gerai, pažiūrėkime į šią diskoteką.

Mes nuėjome prie pastato. Ką aš darysiu? Aš neįsivaizdavau. Mano kūnas ir protas protestavo, bet ne dvasia. Aš paprasčiausiai paklusau. Mes priėjome prie durų ir sustojome. Aš jaučiau, kaip Dvasia labai aiškiai man sakė: „Žvilgtelk į vidų. Aš parodysiu tau tai, ko tu nežinai.“

Giliai įkvėpiau ir atidariau duris. Mušanti muzikos banga, turbūt, nubloškė nuo kaktos mano plaukus. Aš niekada gyvenime negirdėjau tokio garso. Jis buvo kurtinantis. Bet tuo momentu aš gavau dvasinį matymą to, kas realiai vyko diskotekoje. Žybsint stroboskopui, aš mačiau ne jaunus žmones, šokančius su džiaugsmu. Aš mačiau šaltus nuobodulio, baimės, vienatvės ir nepasitikėjimo vaizdus, vienas po kito parašytus ant jų veidų. Momentiniai šviesos blyksniai atrasdavo šiuos vaizdus iš naujo ir iš naujo, kaip nepajudinamus kadrus. Kiekvienas iš tų veidų man kalbėjo apie tuštumą. Apie absoliučią tuštumą.

Dabar aš žinojau, ką Dvasia norėjo man parodyti. Tai buvo ne tai, ką aš tikėjausi pamatyti. Šie jauni žmonės ateidavo į diskoteką ieškodami kažko, ko jie nerasdavo. Neturėjo reikšmės, kaip giliai jie nugrimzdavo į muzikos ritmus, vis tiek viskas susiveda į vieną – į tuštumą.

Tuo momentu aš supratau, kad supratau, ko jie ieškojo. Aš galėjau parodyti jiems kelią santykių su Dievu per Jėzų Kristų. Aš galėjau jiems parodyti gyvenimo jėgą džiaugsme, nepaisant visų šio pasaulio nusivylimų. Bet visi gyvenimo palaiminimai Jėzuje niekada neateitų jiems diskotekoje, kiek šokio melodijų jie begirdėtų. Ir kaip jie išgirs tiesą be pamokslininko? Nė vienas pamokslininkas nė už ką ten neateitų.

Smalsumas praėjo. Jo vietoje aš pajaučiau stiprią užuojautą Jėzui, kuri mane veikė. Man norėjosi verkti už ieškančius brangius man jaunus žmones Kimberlyje. Jie gyveno mieste, kuris pamišęs dėl briliantų. Jie nežinojo, kad jie patys buvo briliantai, kurių ieško Dievas. Jie buvo brangesni Jo akyse, nei kalnai brangenybių. Jis rūpinosi jais taip stipriai, kad mirė dėl jų.

Netikėtai manęs jau visiškai nebejaudino, ką kas galvoja apie mane. Aš žinojau, kad pamokslausiu šioje diskotekoje. Niekas negalėjo sutrukdyti Jėzaus meilei, kurią aš patyriau.

Aš uždariau duris ir pažiūrėjau į Hovardą. Girdėjau, kaip Šventoji Dvasia kalbėjo mano širdyje: „Surask šios vietos savininką.“

Ir aš pasakiau Hovardui:

- Padėk man surasti diskotekos savininką.

- Ką tai duos?

- Aš turiu su juo pasikalbėti.

- Bet ką tu jam pasakysi?

- Aš jo paprašysiu leisti man pamokslauti jo diskotekoje.

Hovardas susijuokė.

- Tu to nepadarysi, Reinchardai.

- Padarysiu. Žinoma, padarysiu.

Hovardas nusekė paskui mane. Aš pasiklausinėjau ir mane nuvedė prie ofiso užpakalinėje pastato pusėje. Savininkas buvo vidutinio amžiaus verslininkas, kuris sprendžiant iš išorės priklausė rokenrolo kultūrai. Jis nešiojo ilgus plaukus, auksines grandines ant kaklo, jį puošė baltiniai su atvira apykakle ir mėlyni džinsai.

Tariau jam:

- Pone, aš atvažiavau iš pačios Vokietijos. Prašau leisti man kreiptis į jaunus žmones jūsų diskotekoje tik penkioms minutėms.

Jis nužiūrėjo mane niūriu žvilgsniu.

Jūs - pamokslininkas, - pasakė jis.

Aš vis dar buvau su kostiumu ir kaklaraiščiu. Aš atrodžiau taip, tarsi ką tik bučiau atėjęs iš bažnyčios. Aš linktelėjau.

Jis tarė - Jeigu jūs norite pamokslauti, tai pamokslaukite bažnyčioje.

- Bažnyčioje nėra jaunų žmonių, - pasakiau aš. – Jie neateina į bažnyčią, todėl pamokslininkas ateina pas juos. Dabar man suteikite penkias minutes, tik penkias minutes, aš prašau jūsų.

- Jūs turbūt juokaujate, - jis palingavo galva, po to pasisuko ir išėjo. – Nė už ką, vyruk.

Jis nebuvo gailestingas mano prašymui.

Kai jis ėjo lauk, Šventoji Dvasia staiga palietė mane. Ji pasakė: „Pasakyk jam ,ką tu pamatei, kada pažiūrėjai į šokių aikštelę“.

Aš nuėjau paskui šį žmogų ir paėmiau jį už rankos. Jis vėl pasisuko į mane.

- Vienas klausimas, pone,- pasakiau žiūrėdamas jam į akis. – Jūs manote, kad jauni žmonės randa tai, kas jiems reikalinga gyvenime jūsų diskotekoje?

Šio žmogaus veidas lėtai pasikeitė. Jis susimąstęs nuleido žvilgsnį. Po to jis vėl pažiūrėjo į viršų ir pasakė:

- Labai keista, kad jūs tai pasakėte. Aš pats turiu vaikų. Aš daug kartų galvojau, kad disko stilius neduos jauniems žmonėms to, ko jiems trūksta.

- Aš maldauju jūsų, duokite man penkias minutes.

Jis minutei susimąstė.

- Gerai, bet ne šiandien. Šeštadienį naktį, rytoj vidurnaktį, aš jums duosiu penkioms minutėms mikrofoną.

Aš paspaudžiau jam ranką.

- Susitarėme, ir dėkoju jums, pone. Aš būsiu čia.

Aš buvau toks laimingas, kad buvau pasiruošęs jį išbučiuoti. Jaučiau Šventosios Dvasios buvimą visame tame, kas vyko. Tai buvo kažkas, iki ko aš pats niekada negalėjau prieiti. Kai Hovardas vežė mane namo, bariau save už tai, kad paprašiau tik penkių minučių. Koks aš kvailys!

Pradėjau melstis. Aš pasakiau: „Viešpatie, pasielgiau kvailai, prašydamas tik penkių minučių. Dabar aš surištas tomis penkiomis minutėmis, nes įsikaliau šį skaičių sau į galvą. Kodėl aš taip pasakiau?“ Pavažiavus dar šiek tiek tyloje, vėl pasimeldžiau. „Viešpatie, - pasakiau, - Tau nieko nėra neįmanomo. Tu sukūrei pasaulį per šešias dienas. Tu gali išgelbėti diskoteką per penkias minutes. Prašau, neleisk mano kvailystei tapti problema. Amen“. Visą tą naktį blaškiausi, varčiausi ir meldžiausi. Ir meldžiausi, ir meldžiausi.

Kitą vakarą vėl pamokslavau bažnyčioje pagyvenusiems žmonėms. Aš nieko neprisimenu. Manau, blogai pamokslavau, nes mano širdis daužėsi laukdama pamokslo pasiklydusioms jaunoms sieloms diskotekoje tą naktį. Kai atėjusieji išsiskirstė į namus, paprašiau Hovardo, kad nuvežtų mane namo. Aš nusirengiau kostiumą ir persirengiau kasdieniniu rūbu. Nenorėjau atrodyti kaip pamokslininkas, kuris ką tik atėjo iš bažnyčios. Man buvo reikalinga diskotekos maskuotė. Hovardas taip pat nuėjo į namus ir greitai persirengė.

Kai mes įsėdome į mašiną, jis sustojo ir pažiūrėjo į mane.

- Reichardai Bonke, kaip tu manai, ką pamanys žmonės iš bažnyčios, jeigu sužinos, kur mes buvome šiandien?

- Aš manau, jie daugiau niekada neateis pasiklausyti manęs, - pasakiau aš. – Tu jiems nepasakysi, tiesa?

Jis nusišypsojo ir palingavo galva.

- Ne, žinoma, ne.

- Taip pat kaip ir aš.

Mes nuvažiavome į diskoteką ir atvykome 11:30. Reikėjo palaukti dar pusvalandį. Stovėjimo aikštelė buvo užimta dar daugiau, nei penktadienį. Pagalvoju, kad Kimberlyje buvo vadinamoji „šeštadienio vakaro karštinė“. Pasiėmiau Bibliją ir savo akordeoną. Nežinau, kam paėmiau akordeoną, bet jis buvo su manimi. Jis man teikė saugumo jausmą.

Viduje buvo daug žmonių. Petys į petį mes turėjome skintis sau kelią tarp žmonių, kad praeitume pro minią ir rastume vietą, kur galima būtų atsisėsti. Pagaliau mes prasibrovėme prie baro su kėdėmis. Aš atsisėdau ant kėdės ir pradėjau laukti vidurnakčio.

Kai pagaliau laikrodis išmušė dvylika, muzika nutilo. Užšokau ant scenos, kur grojami įrašai, ir paėmiau iš didžėjaus mikrofoną ir pasakiau:

- Sėskitės, sėskitės, sėskitės. Aš atvažiavau iš pačios Vokietijos ir aš privalau jums pasakyti kažką labai svarbaus.

Staiga jauni žmonės ėmė visur sėstis. Ir tik tada aš suvokiau, kad buvau ne bažnyčioje, šokių aikštelėje. Ten nebuvo suolelių. Vos tik kelios baro kėdės pagal perimetrą. Daugelis jaunų žmonių pliumpteldavo tiesiog ant grindų. Jie susėdo rūkydami cigaretes ir kramtydami gumą, laukdami, kol aš pradėsiu.

Pradėjau kalbėti. Pamokslavau vieną minutę, antrą minutę ir staiga ten atsirado Šventoji Dvasia. Turiu omenyje, kad Šventas vėjas pradėjo dvelkti diskotekoje. Staiga išgirdau kūkčiojimą. Pamačiau, kaip jauni žmonės traukia savo nosinaites ir pradeda šluostyti akis - jie visi verkė. O aš žinau vieną dalyką: kai žmonės pradeda verkti, atėjo laikas kviesti juos atgailai. Žinojau, kad mano laikas eina į pabaigą.

Aš paklausiau:

- Kas iš jūsų nori priimti Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją? Kas nori rasti savo nuodėmių atleidimą ir įeiti šiandien į Dievo planą savo gyvenime?

Kiekviena ranka, kurią mačiau toje vietoje, pakilo aukštyn. Pasakiau:

- Gerai, kartokite paskui mane.

Mes pasimeldėme kartu išgelbėjimo malda. Mano penkios minutės baigėsi. Mano darbas buvo padarytas. Kai ėjau iš diskotekos, buvau septintame danguje, džiūgaudamas, ypatingai džiūgaudamas, kad aš turėjau privilegiją padėti šiems jauniems žmonėms rasti tai, ko jie niekada nebūtų radę diskotekoje.

Praėjus metams grįžau į Kimberlį. Hovardas sutiko mane aerodrome. Jis pasakė:

- Sėskis į mašiną. Turiu tau siurprizą.

Aš atsisėdau į mašiną. Jis nieko nekalbėjo; jis paprasčiausiai vairavo mašiną vingiuotomis gatvėmis, kol mes neatvažiavome į sandėlių rajoną. Mašina sustojo. Aš pažiūrėjau į langą ir negalėjau patikėti savo akimis. Patryniau akis ir pažiūrėjau dar kartą. Vietoje didelio ženklo „disko“ pamačiau ant pastato fasado didelį baltą kryžių.

- Tai dar ne siurprizas, - tarė Hovardas. – eime su manimi.

Mes nuėjome iki durų, šalia kurių prieš metus stovėjome ir kurias Šventoji Dvasia pasakė man atverti. Gerai prisimenu muzikos trenksmą, kuris atakavo mano klausą, kai mes stovėjome tą šeštadienio naktį. Dabar jau girdėjau kitus garsus, išeinančius iš vidaus. Tai buvo tarsi skandavimas su augančiu garsu.

- Tu pasiruošęs tam, Reichradai? – Hovardas plačiai atvėrė duris ir aš pažiūrėjau į patalpos vidų, perpildytą jaunų žmonių. Jie skandavo: „Bonkė, Bonkė, Bonkė“.

Aš sušukau iš džiaugsmo. Jie puolė prie manęs apkabindami ir spausdami rankas, vesdamiesi mane į vidų.

Vienas jaunas žmogus pasakė:

- Prisimenate mane? Aš buvau didžėjus tą naktį, kai jūs atėjote.

Kitas mane paėmė už rankos:

- Aš reguliavau šviesos muziką.

Kažkas pasakė:

- Mes leidome kiauras naktis šokdami. Dabar mes tarnaujame Jėzui.

- Kai tu išvažiavai iš miesto, diskoteka bankrutavo, - šūktelėjo Hovardas. Diskoteka dabar tapo bažnyčia.

Jis švytėjo.

Gerai apsirengęs vyriškis priėjo prie manęs.

- Mes girdėjome apie tai, kas nutiko su šiais jaunais žmonėmis čia. Mano bažnyčia remia mane, kad aš tapčiau šiems jauniems vaikinams pastoriumi.

Aš vėl stovėjau ant tos scenos ir žiūrėjau į veidus, kurie skyrėsi nuo tų, kuriuos mačiau diskotekos šviesoje prieš metus. Šviesa dabar buvo pilna - Dievo meilės šviesa dabar švytėjo kiekviename veide.

Parodžiau pirštu į dangų ir išrėkiau:

- Jėzus!

- Jėzus! - sušuko atsakydami man visi kaip vienas taip, kad sudrebėjo sienos.

- Šlovė Jėzui!

- Šlovė Jėzui!

- Jis - Viešpats!

- Jis - Viešpats!

- Aleliuja!

- Aleliuja!

Dabar diskoteka drebino kitaip. Tikrieji Kimberlio briliantai dabar švytėjo jų Tėvo akyse.

Mes turime išmokti klausyti Jo balso ir paklusti Jam.

Ne balsui kvailos religijos.

Ir ne balsui mūsų baimių ir įsitikinimų.

Jėzus pasiųs mus ten, kur pasiklydusios sielos, ir Jo nejaudina, jeigu tai mus verčia kęsti diskomfortą.

Sekti Jo nurodymais, ieškant ir gelbstint pasiklydusias sielas – tai visada nuotykis.

III knygos dalis

V knygos dalis