Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską II dalis

Kvazimodo svajonė

Ji niekada nepraleisdavo bažnyčios susirinkimų, bet ją ten pristatyti reikalavo didelės nervinės įtampos. Iš pradžių jos invalido vežimėlį reikėjo privežti prie mašinos. Po to padėti ją iškelti iš vežimėlio ir atsargiai pasodinti salono viduryje. Jos iškreiptas stuburas neleido jai lankstytis. Ji jautė stiprų skausmą. Po to jos kojas talpindavo salono viduje. Jos klubai buvo susipynę su sąnariais ir kojų perkėlimas priversdavo ją šaukti iš skausmo.

Vyras jos prašydavo pasilikti namuose. Taip pat ir jos draugai, kurie kartais pavėžėdavo ją į bažnyčią. Skausmo ašaros riedėdavo jai iš akių, bet ji buvo nepalaužiama. Ji buvo pasiruošusi mažiausiai galimybei būti Viešpaties namuose. „ Paimkite Kvazimodą į bažnyčią“,- sukandusi dantis, bet su ugnimi akyse kalbėjo Džina Neil (Jean Neil).

Kiekviename susirinkime Džina galėjo sėdėti ant storos pagalvės praslinkus tik vos keletai minučių. Po to skausmas tapdavo nepakeliamas ir ji tempdavo save su ramentais iki artimiausios sienos. Ten ji remdavosi į sceną, kad palengvintų deginantį skausmą juosmenyje ir klubuose. Taip ji stovėdavo didelę susirinkimų laiko dalį, pasikabinusi nuo savo ramentų. Niekas negalėjo lankyti tos bažnyčios be pastovaus priminimo, kad Džina Neil kenčia baisų skausmą.

Dėl šios priežasties buvo daug meldžiamasi už jos išgydymą. Pastorius meldėsi, jaunimo grupė meldėsi, moterų grupė taip pat meldėsi. Kiekvienoje bažnyčios maldoje buvo įtraukiamas prašymas dėl Džinos išgydymo. Jos draugai visada ieškojo atsakymo: „Kažkas ne taip su mūsų maldomis? Ko dėl Dievas neišgydo savo ištikimo tarno?“ Džina niekada neprarado vilties, bet jos tikėjimas per tuos metus pergyveno daugelį pakilimų ir kritimų.

Pagrindine jos problema buvo silpna nugara. Džina tai žinojo nuo jaunystės. Bet ji niekada tam ne -leido pakeisti savo santykių į gyvenimą. Ji buvo sportiška ir valiūkiška, juokautoja ir kurstytoja. Ji viską darydavo drąsiai ir su užsidegimu.

Draugai, kurie ją žinojo geriau už visus, saugojo jos kibirkštėlę. Jie žinojo, kad ji 15 metų augo siaubinguose mergaičių namuose Džersio saloje. Už šlapią lovą ją mušdavo skaudžiai kandančia dilgėle, vos tik ji pradėdavo vaikščioti. Ją kankindavo ledinėmis voniomis, kai ji kalbėdavo apie savo grįžimą pas globėjus. Ją maitino tik vandeniu ir sudžiuvusia duona. Ją išrengdavo iki nuogumo prieš kitas mergaites ir mušdavo už aštrias pastabas. Bet jie niekada negalėjo išmušti iš Džinos sąmojo. Ji niekada neprarado gebėjimo šmaikštauti. Ji išsiauklėjo savyje stiprią ir nepalenkiamą valią bet kokiose sąlygose gyventi laimingai. Tame buvo jos talentas.

Ji ištekėjo už Džono Neilo ir jie apsigyveno Regbyje, Anglijoje. Džina tapo krikščione, o Džonas ne. Kitaip sakant, pas juos viskas buvo gerai, kol staiga kartą Džina nepargriuvo. Ji gavo rimtą stuburgalio pažeidimą ir tai pagreitino jos stuburo irimą. Operacijų serija (kai kurios iš jų buvo nesėkmingos) atvedė prie keleto diskų perslinkimo. Po paskutinės operacijos ji buvo šešis mėnesius sukaustyta gipse.

Kai ji išsilaisvino iš gipso, jai pasakė, jog ji niekada negalės vaikščioti. Kad dar negana to, jos širdis ir plaučiai buvo nusilpę dėl užsitęsusio skausmo ir nuskausminamųjų naudojimo. Specialiai pagamintos piliulės buvo reikalingos dėl to, kad plaktų širdis. Ji taip pat tapo priklausoma nuo inhaliatorių ir deguonies. Vienas vadovaujančių britų chirurgas davė jai šansą penkiasdešimt iš penkiasdešimties tam, kad jos būklė pagerės po rizikingos oracijos, kurios metu bus rekonstruotas jos stuburas. Kiekvieną dieną Džina slėgė šitos laukiamos beviltiškos operacijos rizika.

Ji ir toliau lankė bažnyčią. Nežiūrėdama į savo padėtį ji ėmėsi aktyvaus jaunimo lyderio vaidmens. Ji mylėjo paauglius ir įdėdavo visą save į juos. Jie brangino ją atsakydami į tai. Juos įkvėpdavo jos pavyzdys, nes jie žinojo, kokius išbandymus ji perėjo, kad būtų kartu su jais.

Po to įvyko tai, kas visiškai pakeitė jos gyvenimą. Trimetis vaikas iš bažnyčios, mažas berniokėlis, priėjo prie Džinos ir pasiūlė už ją pasimelsti. Ji paėmė jo mažus delniukus į savo rankas ir jis pasimeldė paprasta, vaikiška maldele. Jis prašė, kad Dievas išgydytų ją. Kažkas giliai jos sieloje sujudėjo.

Tą naktį ji matė du aiškius ir ryškius sapnus. Pirmame jos sapne ji iškentėjo stuburo operaciją ir numirė ant operacinės stalo. Ji matė, kaip gydytojai jos vyrui pasakė, jog jos širdis per silpna, kad ištvertų operaciją. Ji atsibudo. Negalėjo būti klaidos tame, ką galėjo reikšti šis sapnas: jei ji sutiks operacijai, mirtis ateis. Ji norėjo žinoti, ar galėjo sapnas būti tik jos pačios nerimo pasekmė? Ji vėl užmigo.

Šį kartą Džina išvydo visai kitokį sapną. Ji buvo dideliame pastate, kuriame buvo dar dvylika žmonių invalidų vežimėliuose. Ji girdėjo vyrišką balsą. Tai buvo ypatingas balsas su akcentu. Ji matė, kaip jis nuėjo prie vežimėlių. Jis priėjo prie pirmo iš jų ir pasimeldė už moterį. Jis įsakė jai atsistoti. Ji atsistojo, bet po to atsisėdo atgal, patyrusi pralaimėjimą. Tada šis žmogus priėjo prie Džinos vežimėlio. Jis meldėsi už ją ir ji, pakilusi nuo invalido vežimėlio, nubėgo visiškai išgydyta.

Kitą dieną Džina atėjo pas savo pastorių. Ji buvo išsigandusi. Ji pasakė, kad bijo, artinasi gyvenimo pabaiga. Pastorius pasiūlė jai susitelkti ne į pirmą sapną, bet į antrą. Jis pasakė, kad galbūt dabar jos laukia naujas gyvenimas – gyvenimas sveikatoje ir organizmo vientisume. Ji turėjo nuspręsti, kokiu sapnu tikėti – mirties ar gyvenimo?

Džina atmetė savo baimes ir pasirinko gyvenimą. Ji pradėjo apie antrą sapną pasakoti savo draugams ir šeimai.

Ji net gi galėjo duoti fizinį žmogaus aprašymą, kuris meldėsi už ją, aprašymą patalpos, kurioje jie buvo ir jo balso garsą. Ji pradėjo laukti visko, ko tik galima buvo, kuo tik galėjo būti šis Dievo jėgos atstovas.

Po dviejų savaičių turėjo vykti jaunimo konferencija Birmingemo Nacionaliniame parodų centre, Anglijoje. Maža jaunimo grupelė iš Regbio, žinoma, turėjo ten dalyvauti. Džina Neil turėjo važiuoti su jais. Ji girdėjo, kad spikeriu bus Reinchardas Bonkė. Jis buvo gerai žinomas kaip evangelistas dėl daugelio istorijų apie stebuklingus išgydymus. Šis įvyko 1988 metais.

Jos vyras Džonas paruošė specialią greitosios pagalbos mašiną, kad nuvežtų ją. Jis galėjo tai padaryti, nes dirbo greitojoje. Ji kalbėjo savo draugams, jog ji tiki, kad jeigu Reinchardas pasimels už ją, tai jos būklė pradės gėrėti. Dar tada ji negalėjo aiškiai pasakyti, kad tai aš buvau tas žmogus, kurį ji matė sapne. Jos tikėjimas išgydymu nebuvo dar pilnas. Aš atvažiavau į Birmingemą ir apsistojau draugo namuose. Tos dienos ryte aš pajaučiau stiprų paraginimą melstis. Aš jaučiau nepaprastą Šventosios Dvasios buvimą šalia manęs. Aš pradėjau klausinėti: „Viešpatie, ką Tu nori šiandien padaryti? Kokį stebuklą Tu nori padaryti šiame susirinkime?“

Aš įėjau į parodų centrą per tarnybinį įėjimą. Ten buvo uždanga, pro kurią, kaip man atrodė, aš turėjau praeiti, kad atsidurčiau scenoje. Kai aš ėjau pro uždangą, ten atsirado jaunas žmogus stovintis su ramentais. Kai ėjau pro šalį, aš jo nepastebėjau ir užkliudžiau. Jis pargriuvo ant nugaros. Žmonės, kurie mane lydėjo, pasirūpino juo, o mane išstūmė į sceną. Po to vėliau man pasakė, kai tarnavimas jau vyko visu tempu, kad jaunas žmogus buvo pargriautas ne mano, o Dievo jėgos. Jis pakilo ir daugiau jam ramentai buvo nereikalingi.

Erdvią patalpą užpildė apie dvylika tūkstančių jaunų delegatų ir jų suaugusių lyderių. Aš sėdėjau savo krėsle ir laukiau, kada paskelbs mane. Tuo metu aš žiūrėjau į minią ir viduje tęsiau pokalbį su Dievu: „Viešpatie, ką Tu šiandien padarysi čia?“

Kai mano žvilgsnis nukrypo į invalidų vežimėlius, Viešpats atkreipė dėmesį į vieną moterį, kuri buvo kraštine kairėje. Aš pajutau, kad Dvasia prakalbo man: „ Ši moteris invalido vežimėlyje šiandien bus išgydyta.“

Džina žiūrėjo iš savo vietos į mane scenoje. Ji galvojo, kad aš tikrai labai panašus į vyrą jos sapne. Ji pasižiūrėjo, į kitus invalidų vežimėlius salėje. Ji neskaičiavo jų, bet buvo apie dvylika žmonių tokioje būklėje kaip ir ji. Kada aš pakilau pamokslauti, Džina atpažino mano balsą - tai buvo balsas iš jos sapno. Tonas ir akcentas, rodos, buvo identiški. Ji džiaugsmingai išgyveno stiprų jausmą.

Aš buvau Šventosios Dvasios ugnyje. Aš šiems jauniems žmonėms pamokslavau apie išgelbėjimo žinią. Kada aš juos pakviečiau išeiti į priekį, iš jų atsiliepė apie 1500. Buvau sužavėtas. Tai buvo šlovinga diena. Tada netikėtai konferencijos organizatorius priėjo scenoje prie manęs ir pasakė: „Reinchardai, patalpos išnuomotos tik iki šeštos valandos. Mes turime jas atlaisvinti.“

Aš pažiūrėjau į laikrodį ir pamačiau, kad mums buvo likę tik penkiolika minučių. Aš buvau suglumęs. „O ne, - pagalvojau aš. – Aš nepasimeldžiau už ligonius.“

Nedelsdamas paskubėjau nulipti nuo scenos ir nuėjau prie pirmo vežimėlio, kurį pamačiau prieš save. Ten sėdėjo moteris. Aš pasakiau: "Noriu už jus pasimelsti“.

Uždėjau ant jos rankas. Aš jaučiau Dvasios jėgą, tarsi per mano rankas būtų perėjusi srovė. Aš meldžiausi, o po to pasakiau: „Jėzaus Kristaus vardu - atsistok.“

Ji atsistojo, bet stovėjo labai netvirtai. Jos veide matėsi susierzinimas, tarsi aš neturėjau teisės tai dėl jos padaryti. Ji atgal atsisėdo. Aš žinojau, kad ji nebuvo išgydyta. „ O ne, - pagalvojau. – Tai ne ta moteris , kurią man parodė Dievas?

Visa tai buvo įrašoma į vaizdo kamerą. Tai, kas įvyko, buvo įrašyta ir peržiūrima daugelį metų daugelyje auditorijų po šio susirinkimo vėl ir vėl.

Aš prisiminiau, kad moteris, kurią man parodė Dievas, buvo iš kairės. Aš šoktelėjau ir pažiūrėjau į kairę – staiga pamačiau ją. Tada perskrosdamas salę nubėgau - kamera sekė paskui mane: aš rungtyniavau su laiku, kad prieičiau prie jos prieš tai, kai jie paliks salę.

Džina Neil sėdėjo savo vežimėlyje. Jos vyras stovėjo už jos, laikydamasis už vežimėlio rankenėlių. Aš jų niekada anksčiau nebuvau matęs. Nieko nežinojau apie jų aplinkybes, kaip ir apie tai, kas juos čia atvedė. Aš žvilgterėjau į Džoną ir jis atsakė man žvilgsniu, šaltu kaip ledas. Aš nusileidau ant kelių prieš Džiną ir tariau:“

- Aš atėjau už jus pasimelsti. Jūs šiandien būsite išgydyta.

Aš niekada neužmiršiu jos atsakymo:

- Aš žinau, aš žinau, aš žinau! – sušuko ji.

Džina žinojo, kad jos antras sapnas išsipildė jai prieš akis. Jos tikėjimas išaugo.

Aš pasakiau:

- Gerai, melsiuosi už jus ir jūs atsistosite.

Džonas tarė:

- Ką jūs turite omenyje – atsistosite? Mano žmona neturi klubų. Jos klubai nesutvirtinti.

Aš atsakiau: 

- Viską, ką aš žinau, tai kad Dievui viskas įmanoma. Aš melsiuosi už jus ir jūs atsistosite.

Aš uždėjau savo rankas ant jos ir pasimeldžiau. Po to įsakiau jai atsistoti. Lėtai su didelėmis pastangomis ji atsistojo ir po to staigiai nukrito ant grindų. Aš pagalvojau: „O ne, Viešpatie, ką aš padariau?“

Bet po to, aš supratau, kad ji nukrito ne atgal į savo krėslą, bet į priekį. Tai galbūt buvo teisinga kryptis. Aš supratau, jo ji nukrito ne dėl to, kad klubai jos nelaikė, - ji nukrito nuo Dievo jėgos. Ji buvo nugalėta Dvasioje, tas pats įvyko ir su jaunu žmogumi su ramentais, kai aš jį užkliudžiau scenoje.

Aš skubiai pasilenkiau prie jos ir pasakiau:

- Jėzus gydo Jus.

- Aš žinau, aš žinau, - pasakė ji ir pažiūrėjusi į mane tarė: - Aš jaučiuosi kaip po anestezijos.

- Gydytojas Jėzus operuoja jus! – sušukau aš.

Po to, kaip pasakoja Džina, ji pajuto, kad kažkas galingo ir nuostabaus vyksta jos kūne. Ji jautėsi taip, tarsi būtų patalpinta ant tempimo prietaisų ir jos kūnas tempiamas išilgai. Ji jautė, kaip jos klubai įeina į sąnarius. Viena koja buvo trumpesnė keliais centimetrais. Ji išaugo iki to dydžio kaip ir kita. Po to ji kalbėjo, kad tai buvo kaip karšta geležinė rykštė, praėjusi pro visą jos stuburą. Jos atrofavęsi kaulai, raiščiai ir raumenys pradėjo lankstytis ir pulsuoti nauju gyvenimu.

Aš pasakiau jai:

- Stokitės, Jėzaus Kristaus vardu.

Pažiūrėjau į Džoną. Aš galvojau, jis man trenks. Jis pasakė: 

- O kas, jei ji nukris?

Aš tariau:

- Aš busiu šalia. Aš busiu šalia. Dabar stokitės.

Džina iš lėto pradėjo keltis nuo grindų. Ji atsistojo ant kojų. 

- Dabar vaikščiokite Jėzaus vardu.

Video kamera filmavo. Žmonės stovėjo ant kėdžių aplink mus. Mes buvome apsupti žiūrovų. Ant Džinos buvo galvos apdaras, - raudona beretė. Kiekvienas kambaryje matė kaip ši beretė pakilo į viršų, kai ji staiga pranyko iš po jos. Man pasirodė, kad ji netikėtai pašoko, kaip žiogas, - tuo momentu, kai mažiausiai viso to tikiesi. Prieš tai, kad galėčiau pasakyti, kas nutiko, ši moteris dingo.

Džina Neil bėgiojo po salę, pakėlusi rankas į viršų, šlovindama Dievą, verkdama iš džiaugsmo. Jos antras sapnas ką tik išsipildė. Ne mirtis, bet visiškai naujas gyvenimas.

Ji kalbėjo, kad jos kojos buvo nė trupučio netvirtos. Jos pulsavo tvirtumu ir stebinačia jėga. Aš toliau tęsiau klausinėjimą per mikrofoną:

- Kur ta moteris? Kur ta moteris?

   Žmonės atsakinėjo:

   - Ji čia, čia, čia.

Ir kiekvieną kartą parodydavo į kitą vietą.

Aš vis dar ieškojau jos ta kryptimi, kuria ji dingo, kai staiga ji atsirado tiesiai prieš mane. Ji apibėgo visą pastatą.

Tai buvo įspūdinga: triukšmas, Dievo garbinimas, džiaugsmo ašaros.

Aš Džinos paklausiau, ar ji negalėtų pakilti ant scenos, kad žmonės sužinotų apie tai, kas ką tik įvyko. Ji pasisuko ir greitais žingsniais perėjo per sceną. Tai buvo neįtikėtina. Tai suprantama buvo liudijimas. Ji buvo atstatyta. Džonas šoke nusekė paskui ją, nešdamas su savimi invalido vežimėlį.

Scenoje Džina šoko, iškėlusi rankas į viršų kaip boksininkas, kuris ką tik laimėjo titulą sunkiasvorio kategorijoje. Minia džiaugėsi. Džina pamojavo ranka. Aš paklausiau jos kam ji mojavo ir ji atsakė, kad savo pastoriui ir draugams iš bažnyčios Regbyje. Tada aš pirmą kartą sužinojau apie jos ligą. Tai gerai, kad šito aš nežinojau anksčiau. Tai galėjo paveikti mano mintis ir tikėjimą meldžiantis už ją. Aš nežinau, - Dievas žino, ir Jis geras.

- Pateikite mums įrodymą, - pasakiau aš.

- Ką? – Džina atsakė savu nuostabiu sarkastišku stiliumi.

- Padarykite ką nors, ko anksčiau negalėjote, - paaiškinau aš.

- A, - ištarė ji tai, tarsi nežinotų, ką aš turėjau omenyje.

Tada ji pradėjo lankstytis ir siekti kojų pirštus, stipriai lenkti kelius, bėgioti vietoje. Ji žiūrovams atliko standartinę mankštą. Jie džiaugsmingai šūkavo, plojo ir šlovino Dievą, kol kažkas nepriminė, jog laikas palikti patalpas.

Aš nežinau, kas sumokėjo už papildomą laiką. Aš buvau tik pakviestas pamokslautojas ir man jau atėjo laikas grįžti į Vokietiją. Aš atsisveikinau su susirinkusiais žmonėmis.

Tik grįžęs namo aš supratau visą šio stebuklo svarbą. Pradėjo skambėti mano telefonas. Žmonės girdėjo apie šį stebuklą įvairiose šalyse. Aš pažįstu žmogišką prigimtį ir todėl žinau, kad kai kurie iš žmonių invalido vežimėliuose nėra invalidai.

Džinos Neil išgijimas buvo paliudytas daugelio žmonių iš jos bažnyčios, kurie ją pažinojo. Greitai jos gydytojai prie šios istorijos pridėjo savo patvirtinimus. Tai tapo naujiena numeris vienas žiniose, išgydymas, kuris supurtė daugelį bažnyčioje ir pakeitė jų apatišką požiūrį į Dievo gydančią Dievo jėgą.

Greitai aš palikau miestą, o Džiną Neil pradėjo visiškai naują gyvenimą. Ji tą vakarą atvažiavo į namus Regbyje ir laiptais nuskubėjo į savo namą. Jos dukra buvo svetainėje su savo draugu. Kai ji užgirdo žingsnius, pagalvojo, kad tai vagis.

- Eik pasižiūrėk, - paprašė ji savo draugo.

Jis buvo truputį išsigandęs.

- Galbūt, tai tavo motina, - pasiūlė jis su viltimi.

- Mano mama sena sunkiai serganti moteris, - pasakė ji. – Ji negali bėgioti laiptais.

Atidariusi duris Džina tai išgirdo. Pirmą kartą gyvenime ji suvokė, kad jos šeima galvojo apie ją. Kvazimodas buvo daugiau nei kartus juokas. Jos mylimiesiems tai buvo žiauri tiesa.

Ji įėjo į kambarį, kur buvo jos dukra.

- Kai Jėzus tave išgydo, tada tu gali bėgioti laiptais, - pasakė ji.

- Mama! – jos dukra apsiliejo ašaromis. Džina nubėgo į viršų ir atgal laiptais specialiai jai. Tada jos abi apsikabino ir apsiverkė.

  Pagaliau Džonas pastatė greitosios mašiną. Jis pakilo laiptais su invalido vežimėliu, kad prie jų         prisijungtų.

Džina kalbėjo, kad kai ji kitą rytą prabudo, ją paralyžavo netikėta baimė ir ji negalėjo pajudėti.

   - Džonai, - ištarė ji drebančiu balsu.

Jis greitai atsisėdo.

-Taip, brangioji. Kas atsitiko?

Kažkokį momentą ji negalėjo kalbėti.

- Tai buvo tik sapnas, Džonai? Man prisisapnavo dar vienas sapnas?

- Ne, tai buvo ne sapnas, mieloji. Tai iš tiesų įvyko. Aš buvau ten.

Ji pašoko nuo lovos šokinėdama po kambarį.

- Aš paruošiu pusryčius. Aš išplausiu indus. Aš sutvarkysiu namus. Aš eisiu į parduotuvę.

Ir ji paliko jį, kol jis galutinai neatsibudo.

Tai buvo sekmadienis – diena, kai reikia eiti į bažnyčią. Po pusryčių Džina užsimetė lietpaltį ir pasuko link durų. Niekas neturėjo jos vežti į bažnyčią. Ji eis pati.

Ji pasiskubino laipteliais žemyn ir ėjo per gatvę. Ji giliai įkvėpė gryną orą, nesinaudodama daugiau nei inhaliatoriumi, nei deguonimi, nei vaistais. Jos širdis dainavo ir buvo perpildyta padėkos.

Po to ji staiga išgirdo dundantį garsą. Ji sustojo ir atsisuko. Tai buvo Džonas, skubantis paskui ją su invalido vežimėliu.

   - Ką tu darai, Džonai?

Jis sustojo.

- O ką, jei tu parkrisi?

Jis stovėjo su bejėgiškumo išraiška veide. Jis vis dar buvo jos gynėjas ir jis dar negalėjo iki galo patikėti, kad ji buvo išgydyta, nors pats buvo ir viską matė.

- Nunešk namo, Džonai. Tu mane trikdai. Aš niekada daugiau neatsisėsiu į šį vežimėlį.

Ir ji niekada daugiau jame nesėdėjo. Net ir tada, kai viena televizijos komanda pasiūlė jai tūkstantį svarų, kad nufotografuotų ją vežimėlyje - ji atsisakė.

Jos istorija tapo sensacija Europoje. Praėjus porai mėnesių kitas evangelistas paprašė Džinos papasakoti savo liudijimą viename iš susirinkimų Anglijoje. Dalyvavo daug sergančių žmonių. Kai ji baigė savo istoriją, atsisėdo. Evangelistas jos paklausė, kodėl ji sėdi.

- Aš baigiau, - pasakė ji.

- Ne, - atsakė jis. – Jūs net ir nepradėjote, Džina Neil. Stokitės. Atėjo laikas jums melstis už ligonius.

- Bet aš niekada nesimeldžiau už ligonius. Prašau, neverskite manęs to daryti.

Jis pakvietė buvusius auditorijoje ligonius išeiti į priekį ir pasakė, jog Džina Neil dabar melsis už juos. Jie buvo įkvėpti jos istorijos. Augdami tikėjime jie išėjo į priekį.

Džina nusivedė evangelistą į scenos kampą.

   - Prašau, jūs pradžioje melskitės už juos, o aš stebėsiu. Aš išmoksiu stebėdama jus.

   - Malda už ligonius - tai patepimas, - atsakė jis.- Jums nereikalinga praktika. Eikite ir melskitės už juos. Dievas jums parodys didelius dalykus, Džina Neil.

Džina pasisuko ir priėjo prie pirmo sėdinčio eilėje vyro. Pasirodo, jog jos akys buvo viename lygyje su jo klubais. (Džina truputį žemesnė nei vidutinio ūgio). Ji pakėlė galvą žiūrėdama į jį ir paklausė:

- Kokio jūs ūgio?

Ji išgirdo balsą tarsi iš debesų:

- Du metrai trylika centimetrų.

Ji garsiai nusijuokė. Po to ji apsisuko ir priėjo prie evangelisto.

- Jūs pasakėte, kad Dievas man parodys didelių dalykų. Jis turi jumoro jausmą? Pažiūrėkite į šį

vaikiną.

Evangelistas, kuris mesdavosi už kitus, nebuvo nustebęs. 

- Paklauskite, kas jam ne taip, o po to uždėkite ant jo rankas ir pasimelskite.

Džina buvo paprasta namų šeimininkė, gavusi naują kūną vos prieš kelias savaites. Ji neįsivaizdavo, kad tai iš jos pareikalaus tapti tarnautoja. Ir ji net nebuvo įsitikinusi, kad nori ja būti. Bet pasirodo, tai buvo neišvengiama.

Ji sugrįžo prie dvimetrinio vaikino ir tiesiai pažiūrėjo į jį.

- Kas jums yra?

- Mano pečiai nutirpę, - pasakė jis. – pirmadienį paskirta operacija, kad šiek tiek grąžintų jiems judėjimą.

Džina linktelėjo. Ji pamąstė, ką daryti toliau. Su netikėtu įkvėpimu ji nuėjo prie pirmos eilės ir paėmė laisvą kėdę. Nešdama ją atgal, pastatė ją prieš jauną žmogų. Po to pradėjo ant jos keberiotis.

Evangelistas tai pamatė ir kilstelėjo rankas. Jis paskubėjo prie jos.

- Ką jūs darote, maldauju pasakykite?

- Jo pečiai nejuda. Aš negaliu jų pasiekti.

- Jums nereikia pasiekti jo pečių, jeigu jūs ir atsistosite ant šios kėdės nugarėlės to nepadarysite. Dėl Dievo, nulipkit. Jums nereikia dėti rankų ant jo pečių, kad pasimelstumėte už jį. Paprasčiausiai paimkite jo rankas į savo ir pasimelskite.

- A, - ištarė Džina.

Ji nulipo nuo kėdės. Giliai įkvėpusi, ji paėmė jauną žmogų už rankų ir pasimeldė paprasta malda dėl jo išgydymo. Netikėtai dvimetrinio jauno žmogaus kūnas nukrito kaip aukštas medis, tiesiai ant nugaros – bum! Ten nebuvo nieko, kas galėjo jį sugauti.

Džina buvo apimta siaubo. Ji suprato tokio kritimo fizinį potencialą. Jis galėjo gauti smegenų sutrenkimą, stuburą pažeisti ir dar ką nors blogiau pasidaryti.

Ji nubėgo prie evangelisto.

- Jis nukrito ant nugaros ir trenkėsi į grindis, - pasakė ji. – jeigu Dievas išgydė jo pečius, dabar bijau, kad jis sulaižė nugarą. Tai baisu.

- Tai nebaisu. Ant jo - Dievo jėga. Su juo viskas bus gerai, - pasakė evangelistas ir tęsė maldą.

Džina tuo nepatikėjo. Ji vėl nuskubėjo prie pargriuvusio jauno žmogaus ir pasilenkė prie jo galvos.

- Man taip gaila, jaunasis žmogau. Su jumis viskas gerai? Viskas?

Akimirkai jis prarado kalbą. Rodos, jis buvo pusiau be sąmonės. Po to jis pakilo. Džina padėjo jam atsistoti ant kojų. Jis atsistojo visu ūgiu ir pradėjo daryti pratimus, keldamas rankas virš galvos, darydamas tai, ko negalėjo daryti anksčiau. Netrukus jis džiaugsmingai šūkavo ir šlovino Dievą už savo išgydymą.

Taip jau įvyko, kad jo žmona sėdėjo invalido vežimėlyje kitame patalpos gale. Pamačiusi, kad vyras gavo išgydymą, ji pašoko nuo vežimėlio irgi išgijusi. Ji nubėgo prie jo, kad prisijungtų prie jo džiaugsmo.

Džina Neil stovėjo ir žiūrėjo plačiai atvertomis akimis. Dievas iš tikrųjų jai rodė didelius dalykus.

Tą vakarą Džina pradėjo tarnavimą, kuris tęsiasi iki šios dienos. Jos vyras pažino Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Šiandien visa jos šeima tarnauja Dievui. Jie keliauja po visą pasaulį, pasakodami istoriją apie jos išgydymą. Nufilmuotas video tą dieną buvo parodytas daugeliui žmonių pasaulyje vėl ir vėl, stiprinant sergančių žmonių tikėjimą. Kai Džina meldžiasi už ligonius, vyksta dešimtys stulbinančių stebuklų. Ji pamokslauja Evangeliją ir tūkstančiai žmonių priima Jėzų savo Gelbėtoju.

Bet aš negaliu baigti Džinos Neil istorijos nepasidalinęs dar vienu epizodu, kuris kalba apie daug ką: Džina niekada neatsakydavo „ ne“ į kvietimą pasidalinti savo liudijimu. Telefonas skambėdavo, ji atsiliepdavo, kažkas prašė jos paliudyti, ji tikrino savo tvarkaraštį, ir atsakydavo „taip“, - ir susitikimas buvo suplanuotas. Tai buvo naujas jos gyvenimo stilius.

Kartą suskambo telefonas ir ji buvo pakviesta paliudyti į vieną mažą bažnyčią Džersio saloje. Ji sutiko negalvodama. Padėdama telefono ragelį netikėtai ji pajuto diskomfortą. Nemalonūs jausmai susieti su Džersiu surakino ja – tai buvo jausmai iš jos sunkios vaikystės. Ji niekada nenorėjo grįžti į Džersį, bet sau pasakė, kad ši kelionė ne dėl to, kad malonu. Ji nusprendė, kad važiuos dalintis apie naują Džiną Neil, negalvojant apie praeitį.

Tarnavimo pabaigoje, kaip įprastai, žmonės ėjo į priekį maldai. Pagaliau po to, kai ji baigė melstis už ligonius, dvi pagyvenusios moterys priėjo prie jos. Kai jos stovėjo prieš ją, viena iš jų pasakė:

- Džina, kaip tu manai, ar rastumei savo širdyje jėgų atleisti mums?

- Atleisti jums? – pasakė Džina. – Aš netgi nepažįstu jūsų.

- Ne, tu žinai, - tarė moteris. – mes buvome tavo globėjos mokykloje.

Dalis Džinos Neil, kuri buvo giliai palaidota, staiga sugrįžo į gyvenimą. Mušimas deginančia dilgėle, kankinimai ledinėmis voniomis. Duonos ir vandens dieta. Šaltos naktys, kurias teko praleisti nuogai po plona antklode. Pažeminimai prieš kitas mergaites - visi šitie skaudūs prisiminimai smogė jai.

Negalvodama, kad galėtų susilaikyti, Džina uždėjo toms moterims rankas ant kaklo.

- Kaip aš galiu jums atleisti? – pasakė grieždama dantimis. Pykdama ji jautė, kad galėjo tiesiog jas užmušti vietoje.

Ir tą akimirką Dievo balsas pasakė aiškiai ir kategoriškai: „Jeigu tu joms neatleisi, Džina, Aš neatleisiu tau.“

Ji sudrebėjo iš pykčio savo giliai palaidotame keršto troškime.“Bet Tu nepraėjai per tai, pro ką aš“, - protestavo ji viduje.

„Aš perėjau dar daugiau“.

Staiga ji suprato, kad tai tiesa. Jos kentėjimai niekada negali susilyginti su Jo kentėjimais. Štai tada Džina Neil suprato, kad jos širdyje nebuvo vietos kerštui. Jis priklausė Jam. Ji leido kerštui palikti ją ir paleido tas dvi moteris.

- Man taip gaila, - pasakė ji. – Aš turiu jums atleisti. Ne, aš atleidžiu jums. Jėzus kuria viską naują.

Jausmų užtvanka griuvo joms visoms trims. Verkdamos jos apsikabino ir leido Jėzui palaidoti skausmą ir jų praeities gėdą, kaip gali padaryti tik Jis.

Ėjo metai, po tų įvykių 1988 metais, kol aš palaipsniui sužinodavau Džinos istorijos detales, kuriomis pasidalinau su jumis. Praėjus metams ji man papasakojo apie savo sapną. Mane žavi tai, kaip Dievas veikė dviejuose skirtinguose gyvenimuose, kad sukurtų stebuklą. Ji netgi mano akcentą girdėjo sapne. Toks detalumas! Ir ji niekada anksčiau negirdėjo, kaip aš pamokslauju. Ji girdėjo apie mane tik iš neaiškių atgarsių.

Po tos rytinės maldos Dievas man parodė į Džiną dvylikos tūkstančių žmonių minioje, kurie buvo Nacionaliniame parodų centre ir pasakė, kad išgydys ją. Skubėdamas melstis už ligonius – už kiekvieną, kuris sirgo, - aš galvojau, kad padariau didelę klaidą, melsdamasis ne už tą moterį. Bet Dievas ir laukė būtent tokio veiksmo.

Džinai tai buvo jos sapną užbaigianti smulkmena, kuri patvirtino tai, ką ji matė savo antrame sapne. Jos išgydymas buvo arti. Dabar jos tikėjimas buvo pilnas jėgos. Ji buvo pasiruošusi, kai aš priėjau prie jos ir pasakiau:

- Jėzus išgydys jus.

- Aš žinau, aš žinau, aš žinau, - sušuko ji. Aš dar iki dabar girdžiu nuostabų džiugesį jos balse.

Kokiam galingam Dievui mes tarnaujame!

Kodėl mes tiek daug dėmesio skiriame žmonių gebėjimams?

„Kai aš silpnas, aš stiprus“, - sakė apaštalas Paulius.

Mes galimybės apibrėžtos Dievo visagalybe , o ne mūsų pačių menka jėga.

I knygos dalis

III knygos dalis