Išlaisvinantis
iš priklausomybės
1970 metais aš buvau jaunas, išgyvenantis sunkumus misionierius Lesote,
Afrikoje. Būdavo, tik penki žmonės ateidavo, kad paklausytų mano pamokslo. Kad
nevargti tuščioje patalpoje, aš eidavau ten, kur buvo žmonių. Sostinėje Maseru,
kur aš gyvenau, pamokslaudavau keturis kartus per dieną turgavietėse, autobusų
stotelėse, mokyklose. Ši istorija įvyko tada, kai mano tarnavimas tik
prasidėjo.
Dolfinas Monesė buvo protingas jaunas studentas Maseru. Jis turėjo
plačią laimingą šypseną ir spindinčias rudas akis. Bet kada jis ginčijosi, jo
antakiai susijungdavo, žandikauliai susitraukdavo. Iš jo išvaizdos buvo aišku,
kad jis labai rimtai skyrė dėmesį savo argumentams.
Dolfinas studijavo Jehovos liudytojų mokymą. Jam patiko, kaip Jehovos
liudytojai puolė krikščionių bažnyčią. bažnyčia Lesoto Karalystėje, kuri tapo
silpna ir neefektyvi. Vietoje to, kad sekti mirusia krikščionių religija,
Dolfinas ją atakavo. Tai buvo jo kelias. Maseroje jis tapo Jehovos liudytojų
šalininku.
Jis kiekvieną dieną eidavo į mokyklą su grupe draugų. Jie svarstydavo
sudėtingas gyvenimo problemas ir jis darydavo įspūdį savo žiniomis. Kartą, kai
jie ėjo, pamatė aklą žmogų, kuris grojo akordeonu dėl pinigų. Dolfinas norėjo
pažiūrėti iš arčiau, ypač todėl, kad aklasis buvo baltaodis. Bet kai jis
prisiartino pamatė, kad žmogus buvo ne aklas ir ne skurdžius. Jis dainavo linksmas
dainas, šlovindamas Jėzų vietiniu sesoto dialektu. „Šis žmogus – naivuolis“, -
pagalvojo jis.
Staiga šis žmogus padėjo savo akordeoną, pasiėmė Bibliją ir pradėjo
pamokslauti. Kažkas iš minios pradėjo versti. Tai buvo triukas. Žmogus
panaudojo muziką, kad pritrauktų žmones, iššaukiant juose užuojautą. „Šis
naivuolis nors ne kvailas“, - pagalvojo Dolfinas. Jis žinojo, kad Maseru mieste
nepaprasta surinkti minią, kuri klausytų pamokslo.
Dolfinas perskaitė daug knygų apie
Bibliją. Jis žinojo, kad krikščionybė pripažino Jėzų lygiu Dievui – dalimi to,
ką jie vadino Trejybe. Todėl, kad jis lengvai galėjo paneigti, kaip buvo
įtikintas, visas šias kvailas doktrinas, jis nusprendė pasiklausyti
pamokslininko kalbos, o po to pasiginčyti, kad jį pataisytų. Tai bus nuotykis
ir dar vienas būdas padaryti draugams įspūdį.
Kaip jūs galėjote suprasti, tai aš buvau aklas skurdžius ant gatvės
kampo tą dieną, pamokslaujantis iš visos širdies. Mano darbas Maseroje tik
retkarčiais buvo vaisingas. Pavyzdžiui, pabaigoje mano pačio pirmojo pamokslo
autobusų stotelėje Maseroje aukštas užsisvajojęs jaunas žmogus žengė į priekį.
Aš niekada jo nepamiršiu. Ant jo buvo spalvotas apdangalas, apsisukęs aplink jo
pečius. Tai buvo paplitusi mada tarp basuto genties žmonių. Jis su manimi prakalbo
per vertėją.
- Aš noriu to Jėzaus, apie kurį tu
ką tik tai pamokslavai. Aš noriu Jo.
Ar galėjau aš laukti geresnio atsakymo į mano pamokslą? „Aš noriu to
Jėzaus, apie kurį tu man pamokslavai?“. Galvojau, galbūt taip bus kiekvieną
dieną Maseroje! Aš visiškai nežinojau, kad tai buvo sėkmė, kuri lydėjo
naujokus. Po tos dienos aš daug pamokslavau ir nemačiau jokio atgarsio.
Mes atsisėdome į priekinę mano mikroautobuso „Wolkswagen“sėdynę. Su
vertėjo pagalba, sėdinčio ant užpakalinės sėdynės, mes peržiūrėjome visas Biblijos
ištraukas, kalbančias apie išgelbėjimą. Po to aš su juo pasimeldžiau, kad jis
priimtų Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Nuo to laiko Maiklas Kolisangas visada buvo
su manimi. Dabar jis vyskupas Lesote, mokantis nuostabius parapijiečius.
Bet panašus atsakas š pamokslą buvo retas. Dolfinas Monesė buvo
paprastas klausytojas. Kada aš tik baigiau tą dieną savo pamokslą, jis išėjo į
priekį, bet ne tam, kad priimtų Jėzų, o kad pasiginčytų su manimi. Todėl, kad
jis kalbėjo angliškai, galėjo ginčytis be vertėjo.
Mano vertėjas buvo patenkintas, gavęs pertrauką. Jis kalbėjo, kad
niekada per savo gyvenimą nedirbo taip sunkiai, kaip su pamokslininku. Aš jį
išvarginau keturiais pamokslais per dieną ir jis norėjo didesnio uždarbio.
Dolfinas greitai pasinėrė į Jehovos liudytojų įrodymus. Aš
paprasčiausiai šypsojausi ir klausiausi. Aš žinojau, kad negalėjau pakeisti
jauno žmogaus minčių, susitikdamas su juo proto kovos lauke. Aš paprašiau jo
kartu su manimi atsisėsti ant kelkraščio. Jis atsisėdo, bet nebaigė ginčo.
Aš žinojau, kad giliai viduje Dolfinas buvo išvargintas reikalavimais
savų argumentų. Bet aš nežinojau ar jis pakankamai pavargo, kad išmestų juos iš
galvos. Atrodė, jog jis taip mėgo ginčytis. Jis vis tęsė ir tęsė puolimus į krikščionybę,
kol minia, kuri susirinko tą dieną, neišsiskirstė. Netgi jo draugai išėjo.
Likome tik mes, dviese, sėdintys ant gatvės šaligatvio ir tik vienas iš mūsų
kalbėjo.
- Galiu aš kai ką pasakyti? –
paklausiau aš.
Jis turėjo užbaigti savo mintį, prieš
galėdamas sustoti. Pagaliau jis nutraukė.
- Taip. Ką?
- Aš noriu pasakyti, kad Dievas
myli tave. Tu, aš ir kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje gimęs nuodėmėje. Mes visi
buvo siunčiami į amžiną pragarą, bet Jis pamilo mus užtektinai, kad ...
- Ne, nėra jokio pragaro, -
pertraukė jis. – Bausmė pragare – tai popiežių išgalvojimas. Jie tai padarė,
kad priverstų žmones bijoti, kad kontroliuotų juos. Aš nepasiduodu tokioms
suktybėms.
- Tau teks ginčytis su Biblija,
Dolfinai. Amžinos pragaro kančios akivaizdžios Biblijoje. Popiežiai neprasimanė
to. Bet tai ne Geroji Naujiena. Geroji Naujiena tame, jog Dievas taip pamilo
pasaulį, netgi jo nuodėmėje, kad atidavė savo vienintelį Sūnų kaip auką už mus.
Išgelbėjimas – tai nemokama dovana, sumokėta kažkuo kitu. Mes negalim jos gauti
už tai, kad esame protingi arba už tai, kad išmoksime viską teisingai arba
teisingai elgsimės. Kada mes priimame didžiąją Dievo dovaną, Jis pripildo mus
meile ir ramybe, ir pažada amžinąjį gyvenimą su Juo Danguje. Ar tu priėmei Jėzų
kaip savo Gelbėtoją?
Dolfinas nuėjo, pažadėjęs, grįžti, kad pabaigtų taisyti mano blėstančią
teologiją. Aš pakviečiau jį sugrįžti, bet turiu prisipažinti, kad širdyje
abejojau. Aš žinojau, kad jis pasinaudos pranašumu, kurį jam davė mano atvertos
durys.
Ir jis pasinaudojo. Jis grįždavo kiekvieną dieną. Mokyklinių pertraukų
metu jis galėjo ateiti klausytis manęs autobusų stotelėje. Po to, pakeliui į
namus, jis ateidavo į turgų dar dėl vieno pamokslo. Jis tęsė ginčą. Tai truko
diena iš dienos.
Man pavykdavo laiku paneigti daugelį jo išvadų žodžiais iš Rašto. Bet
vis dėl to, to buvo nepakankama, kad jis atsiverstų. Jis pas mane vis ateidavo
ir ateidavo ir galbūt dėl kitų priežasčių, kurių jis man neprisipažino. Jis
buvo kietas riešutas.
Kartą, kai aš pamokslavau, pajutau stiprų patepimą ir Šventosios Dvasios
buvimą. Po mano pamokslo Dolfinas išėjo į priekį.
- Aš pasiruošęs priimti Jėzų
Kristų kaip savo Gelbėtoją, - pasakė jis.
Aš buvau nustebęs, beveik nepatikėjau. Tai buvo nepaprastas momentas.
Netikėtai šiam jaunam žmogui, atėjusiam pasiginčyti, baigėsi argumentai.
Ir tą momentą Šventoji Dvasia pašnibždėjo man, sakydama, ką daryti. Aš
jaučiau mano vidiniame pokalbyje su Viešpačiu, kad Dolfinas turi ne tik priimti
sprendimą Jėzaus naudai, bet ir galutinai nutraukti savo ryšius su Jehovos
liudytojais. Ryšys su jais buvo priklausomybės šaltinis, viskas, kas dar
pasiliko jame.
- Sėskis į mašiną, - pasakiau aš.
Jis atsisėdo. Kai mes jau buvome salone, aš tariau jam:
- Mes nuvažiuosime į tavo namus ir
sudeginsime visas tavo Jehovos liudytojų knygas. Tu pasiruošęs tai padaryti?
Dolfino viduje prasidėjo vidinė kova. Tiek daug jo žinių buvo susieta su
šiomis knygomis. Jos davė jam pretekstą išdidumui ir vietą šiame pasaulyje. Jos
leido jam jaustis geresniu nei kiti. Aš galvoju, kad jeigu aš tada nebūčiau jo
pastatęs prieš šį pasirinkimą, jam būtų reikėję išgyventi ilgą periodą kovos,
prieš tai, kol jis galutinai galėtų išsivaduoti. Sektų ištisi nevaisingumo
metai.
- Rinkis Jėzų arba Jehovos
liudytojus, - pasakiau aš. – Tai pasirinkimas, kurį tu turi padaryti. Yra tik
vienas kelias.
Galu gale, jis linktelėjo.
- Taip, jūs teisus. Važiuokime
knygų.
Tai buvo man ženklas, kad Jėzaus Dvasia įėjo į jo širdį. Jis atvėrė save
Jo valančiai jėgai.
Degindamas knygas, jis degino savo
praeities tiltus – tiltus, ant kurių velnias norėjo prilaikyti pastovų
judėjimą, ten ir atgal, ten ir atgal, tarp Jėzaus ir Jehovos liudytojų per nesuskaičiuojamas
dienas ateityje.
Mes nuvažiavome prie jo namų. Jis įėjo į vidų, išnešė glėbį knygų ir
padėjo jas į mano automobilį.
- Tai viskas?
- Pas mane yra dar viena spinta
knygų mano močiutės namuose kaime.
- Mes ten nuvažiuosime ir jas
paimsime. Sėskis, aš vairuosiu.
- Bet tos knygos ne mano. Aš jas
pasiskolinau.
- Aš sumokėsiu už knygas, kurias
tu pasiskolinai. Bet jas mes sudeginsime visas šiandien, kieno jos bebūtų.
Dolfinas sutiko. Jis surinko visas knygas, kurios buvo kaime ir padėjo
jas į mašiną. Aš nupirkau kanistrą benzino. Mes važiavome į jo brolio namus,
kur jis rado statinę, kurioje jas galima buvo sudeginti. Jis padėjo ten knygas
ir mes jas padegėme.
Aš perdaviau jam degtukus. Kai jis juos uždegė ir numetė į statinę,
ugnies sprogimas šoktelėjo į orą. Aš pajaučiau didelį palengvėjimo jausmą. Kai degė
knygos, aš pamačiau, kaip atsiranda naujas Dolfinas Monese. Našta sunkaus
religinio jungo pasikeitė į lengvą ir nesunkią gyvenimo naštą Jėzuje Kristuje.
Džiaugsmas, ramybė, gerumas, romumas – viskas, kas sudarė Dvasios vaisius,
kurie pradėjo jame reikštis.
Sekančiais metais Dolfinas išaugo tikėjime. Daug kartų aš jo prašiau
būti mano vertėju ir per tai jis daug išmoko apie pamokslą ir tarnavimą. Jis
įstojo į biblijos mokyklą. Šiandien jis nuostabios bažnyčios pastorius Lesote.
Jo intelektas ir asmeninės savybės paklūsta Viešpačiui, o nugalinti šypsena ir
mielas veidas atneša džiaugsmą ir nusiraminimą daugeliui tūkstančių žmonių.
Kaip liudijantys evangelistai, mes
neprivalome būti supratingi, bet mes turime būti švarūs.
Mūsų raštas – paprastoji Evangelija, tai ne
aukščiausias supratimas.
Mes nepadedame teisingai suprasti Dievą, - mes
padedame turėti teisingus santykius su Juo.
Tik viena Šventoji Dvasia atveria širdį ir
protą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą