Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską III dalis

Berniukas žibintų šviesoje

Aš išjungiau generatorių. Firmos „Briggs end Stratton“ dujų variklis sušnypštė ir nutilo. Lemputės, kurios buvo ištemptos tarp stulpų, aplink žalią brezentinę palapinę, užgeso. Aš nugrimzdau į tamsą.

Ėjo 1977 metai. Dar viena evangelizacinė kompanija Afrikoje atėjo į pabaigą. Milijono cikadų dainavimas, rodės, pripildė aplink mane naktį, primindami man, kur aš stoviu. Aš buvau milžiniškame atvirame lauke, Transilvanijos baseino šiaurėje Pietų Afrikoje. Aš pastačiau palapinę, kur kalvotose pievose retkarčiais sutinkami dygliuoti medžiai. Cikados kartu su karksinčiomis varlėmis užgožė visus kitus vasaros nakties garsus.

Po mano pamokslo ir maldos už ligonius, minia iš kelių tūkstančių afrikiečių lėtai išsiskirstė tolyn prie savo lūšnelių iš molio ir šiaudų. Jie ėjo į visas keturias puses. Kaip skirtingų genčių nariai, šie žmonės gyveno nutolusiose viena nuo kitos gyvenvietėse, apsuptose tvoromis iš grubių vėrinių.

Tuo metu vietinis pastorius mašina vežė savo žmoną namo. Jie gyveno kukliame name, keletą kilometrų nuo ten ir paskyrė man svečių miegamąjį. Aš likau, kad užgesinčiau šviesą palapinėje. Tą paskutinę naktį, prieš važiuojant su jais, aš norėjau praleisti kažkurį laiką su Dievu.

Aš pažvelgiau į viršų. Danguje nebuvo žvaigždžių. Netgi pati blankiausia šviesa neprasiskverbė pro debesis. Aš apsižvalgiau į šonus ir nemačiau nieko daugiau tik tamsą. Pakėlęs ranką prie veido nemačiau nė mažiausio judėjimo. Mane vis dar stebino tas priminimas, kokia tamsi naktis gali būti laukinėje Afrikoje. Elektra ten – retas lobis.

Kaip man patiko pasilikti vienam laukinėje gamtoje! Aš mėgavausi tuo , įkvėpdamas gaivų orą, jausdamas gaivinantį brizą ant veido. Viešpats stovėjo kartu su manimi. Jis mane atvedė į šią vietą. Aš atėjau čia atsakydamas į sapnus, kurie valdė mane daugelį naktų, visam laikui pakeitę mano tarnavimą. Daugelį naktų aš mačiau Afrikos žemėlapį, nuplautą Jėzaus Kristaus krauju. Kiekvieną kartą, kai aš matydavau tai, Šventoji Dvasia šnabždėjo mano širdyje žodžius: „Afrika turi būti išgelbėta“.

Sapnas galutinai tapo realybe, paskatino mane palikti mažą misionierių stotį Lesote ir pervažiuoti į Johanesburgą Pietų Afrikoje. Aš padariau tikėjimo žingsnį ir įkūriau naują evangelijos sklaidos organizaciją „Kristus visoms tautoms“. Saujelė partnerių padėjo man nusipirkti kuklią palapinę, kuri iš karto pasirodė per maža. Aš pamokslavau minioms, kurios stovėjo aplink ją ir negalėjo įsibrauti į aikštelę palapinėje. Bet tai neturėjo reikšmės. Jie klausė mano balso, kurį stiprino garsiakalbiai, įrengti ant stulpų iš išorės.

Kai mes su mūsų kompanija judėjome į žemyno gilumą, kuris priklausė gentims, mes išsiaiškinome, kad mano pavardė „Bonkė“ zulusų kalboje reiškė „visi kartu”. Koks tai džiaugsmingas sutapimas! Žinoma, evangelistinis tarnavimas surinko rekordinį kiekį žmonių, nors galbūt kai kurie iš jų tikėjosi pamatyti pamokslininką–zulusą. Šimtai atsiliepdavo į Evangeliją. Kokia buvo privilegija sekti ir paklusti Dievo vedimui! Aš dėkojau Jam už tokią garbę, suteiktą man.

Afrika turi būti išgelbėta, - šnabždėjau aš į tamsą, - Afrika turi būti išgelbėta.

Ištiesiau rankas į priekį, tuo atveju, jeigu aš neteisingai apskaičiavau kryptį, lėtai apsisukau ir nuėjau į tą pusę, kur, kaip aš pamenu, buvo mašina. Pagaliau aš galėjau nustatyti jos blyškius kontūrus. Aš atidariau duris, įlindau į vidų ir užvedžiau mašiną ir įjungiau žibintus. Vairavau mašiną per atvirą lauką ten, kur persiskyręs kelias turėtų mane nuvesti prie pastoriaus namo. Šiuo keliu važinėjau kiekvieną naktį visą praėjusią savaitę. Aš važiavau per aukštą žolę mano mašinos ratų pėdsakais.

Kai privažiavau prie pievos pakraščio, netikėtai liesas berniukas, dar paauglys, išbėgo į kelią. Jis mojavo rankomis, kad mane priverstų sustoti. Sustojau ir nuleidau durelių stiklą.

- Kažkas atsitiko? – paklausiau aš.

Jis nepriėjo arčiau. Mačiau, jog jis norėjo būti mandagus. Tai buvo jo genties tradicijų dalis.

- Prašau, moruti Bonke, - pasakė jis, panaudodamas garbingą titulą pastoriams. – Aš noriu, kad jūs uždėtumėte ant manęs rankas ir už mane pasimelstumėte.

Jaučiau didelį nuovargį. Aš baigiau stiprų pamokslą stipraus patepimo vedamas. Daugelis atėjo pas Viešpatį. Aš meldžiausi už ligonius - natūralus fizinis nuovargis davė apie save žinoti.

- Kiek tau metų?

- Septyniolika, - tarė jis.

- Kodėl tu nori, kad aš už tave pasimelsčiau?

- Aš buvau išgelbėtas jūsų susirinkime. Jėzus atleido man visas nuodėmes. Bet aš žinojau, - kad jūs čia važiuosite ir norėjau jūsų paprašyti pasimelsti, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią pirmiau, nei grįšiu į savo kaimą. Tai toli.

Šis prašymas lietė pačią esmę mano pašaukimo Afrikoje. Mano nuovargis akimirksniu dingo.

- Aš pasimelsiu už tave, - pasakiau ir išlipau iš mašinos. Palikau mašiną su įjungtais žibintais, kad matyčiau, kas vyksta.

- Kaip tave vadinti? – paklausiau aš.

- Dovydas.

- Už tave pasimelsiu, Dovydai.

Aš pradėjau:

- Viešpatie, pritariant Tavo Žodžio pažadui aš prašau Tavęs pripildyti Dovydą Tavo Šventąja Dvasia.

Aš uždėjau ant jo galvos rankas:

- Jėzaus vardu, priimk Šventosios Dvasios dovaną.

Jis susvyravo, tarsi per stuburą būtų perėjęs žaibas. Po to jis pradėjo verkti ir šlovinti Dievą. Tai buvo įprastas reginys mano akims. Meldžiausi už daugelį žmonių daugelyje susirinkimų ir jie reaguodavo lygiai tai pat. Nesupratau, ką darė Dievas. Aš tai palikdavau Jo rankose ir judėjau toliau, tikėdamas, kad Dievo jėga savo laiku atneš vaisių.

Po kelių akimirkų atsisveikinau su Dovydu palinkėdamas jam saugios kelionės namo, įsėdau į mašiną ir važiavau į savo buveinę. Atitolus žibintų šviesoms liesa basakojė Dovydo figūra paskendo juodoje tamsioje nakty. Niekada nesitikėjau vėl iš naujo jį sutikti. Jis buvo vienas iš daugelio, už kuriuos meldžiausi praėjusią savaitę ir tik vienas Dievas žinojo kiekvieno iš jų kelią. Kai aš važiavau mano mašinos padangų pėdsakais žolėje, pajaučiau nuovargį – mano kūnas reikalavo miego.

Berniukas žibintų šviesoje

Praėjus keliems mėnesiams Jochanesburge aš išgirdau reportažus apie prabudimą, kuris įsižiebė genčių regione Trasilvanijos baseine. Kai aš paklausiau, kas buvo tas pamokslininkas, man pasakė, kad tai buvo visai ne pamokslininkas, o tik paauglys, kurį Dievas naudojo galingu būdu. Man niekada neatėjo į galvą, kad tuo paaugliu galėjo būti Dovydas.

Praėjus metams, aš įsigijau naują priemonę Evangelijos skleidimui. Tai buvo didelė palapinė – šiuolaikinis stebuklas, kurioje tilpo po vienu geltono brezento audiniu 10 000 žmonių. Minios žmonių perpildydavo jau ir naują palapinę. Kai kada iš išorės stovėdavo daugiau žmonių, nei viduje. Aš su projektuotojais pradėjau svarstyti didžiausios pasaulyje transportuojamos konstrukcijos įrenginio planus – milžiniškos palapinės Evangelijos skleidimui, kuri galėjo talpinti 34 000 žmonių vienu metu. Afrikos, nuplautos krauju, vizija įkvėpė vis daugiau ir daugiau ieškoti vietos susirinkimams.

Tuo metu aš grįžau su geltona nauja palapine, kad praleisčiau dar vieną tarnavimų savaitę šiauriniame Pietų Afrikos genčių rajone. Aš norėjau sutelkti tarnavimą tame rajone iki to laiko, kol nepamaitinsiu šios vietos Evangelija. Išskyrus pačią didžiausią palapinę, aš su savimi kelionėms pasiėmiau treilerį su kondicionieriumi. Jį pastačiau prie palapinės. Ten aš sustodavau, kol vykdavo susirinkimai.

Vieną vakarą po pamokslo aš išgirdau beldimą į duris. Kai atidariau, aš pamačiau Dovydą. Jo veidas švietė iš džiaugsmo.

- Moruti Bonke, - pasakė jis – Tai aš, Dovydas.
- Aš prisimenu tave, - pasakiau – aš meldžiausi, kad tu priimtumei Šventąją Dvasią tą naktį lauke.
- Taip. Galiu užeiti ir papasakoti jums, kas įvyko?
- Žinoma. Prašom, užeik.

Jis įėjo ir aš pakviečiau jį prisėsti. Mano žmona Ani buvo su manimi. Ji paruošė arbatos ir mes pradėjome pokalbį.

- Papasakok man, Dovydai, kas įvyko po to, kai aš už tave pasimeldžiau?

- Na, - pradėjo jis, - iki mano kaimo buvo labai toli nuo susirinkimo vietos. Po to, kai jūs pasimeldėte, aš ėjau namo. Ėjau tarsi oru. Aš nejaučiau kelio po kojomis. Kai aš atėjau, jau švito. Kai aš pamačiau savo kaimą ryto šviesoje, pastebėjau moterį, išeinančią iš lūšnelės. Ji nešėsi ryšulėlį rankose ir man atrodė, kad girdžiu jos verksmą. Aš pažinojau šią moterį. Ji buvo gerai žinoma mūsų kaime. Prieš savaitę, kol aš atėjau į „Kristus visoms tautoms“ tarnavimą, ji prarado vaiką dėl juodosios karštinės. Aš paklausiau: „Motina, kur tu eini?“

Pietų Afrikos genčių kultūroje „motina“ – tai pagarbus kreipimasis į bet kurią moterį, kuri gimdė vaikus. Tai ypač teisinga, jeigu į ją kreipiasi berniukas kaip Dovydas – dar ne vyras.

- Ji neatsakė, - tęsė Dovydas,- bet priėjo prie manęs. Ji pažino mane. Ji neverkė, kaip aš galvojau. Ji išvyniojo ryšulėlį savo rankose ir pamačiau, kad ji nešė savo antrą mažą berniuką. Jis stipriai karščiavo ir labai keistai verkė. Tai buvo verksmas, kurį aš girdėjau. Buvo matyti, kad šis berniukas taip pat greitai mirs ir moteris praras dėl karštinės abu vaikus. Vos prieš keletą valandų, moruti Bonke, jūs meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią. Aš ją vis dar jaučiau savyje. Kai aš pamačiau šią moterį, pajaučiau, kad iš manęs eina tokia meilė, kurios aš niekada anksčiau nežinojau. Aš negalėjau jos sutalpinti. Jėzus, apie kurį jūs pamokslavote, neabejotinai rūpinosi šiuo vaiku ir jo motina.

Tai prieštaravo genties įstatymams, bet aš jaučiau tokią stiprią meilę, kad nusprendžiau rizikuoti. Aš jos paklausiau, ar galiu pasimelsti už jos sergantį berniuką, kaip jūs meldėtės palapinėje už sergančius žmones susirinkime. Paklausiau: „Motina, ar galiu pasimelsti už tavo vaiką?“. Ji pasakė: „Taip taip, viską, ko reikia, prašau.“. Po to aš uždėjau rankas ant berniuko ir pajaučiau karštį ant jo galvos. Aš paprašiau Viešpaties išgydyti vaiką nuo karščiavimo. Staiga jis nustojo verkti. Berniukas atsisėdo ir pasakė: „Mamyte, aš noriu valgyti, aš noriu gerti“. Motina buvo apstulbusi. Ji palietė berniuko galvą, - karštis praėjo.

Nuo nuostabos moters akys suapvalėjo! Su berniuku ant rankų ji nubėgo į kaimą, pralenkusi mane. Ji nuėjo tiesiai į vado namus. Ji jam pasakė: „Dovydas pasimeldė už mano vaiką ir jį išgydė. Pažiūrėkite, karštis praėjo.“ Ji pamaitino berniuką ir davė jam vandens ir atrodė, kad jis akimirksniu atgavo savo ankstesnį tvirtumą. Jis išėjo ir pradėjo žaisti su kitais vaikais.

Aš nuėjau į savo lūšnelę ir pradėjau pasakoti savo šeimai apie jūsų maldą,apie mane ir apie tai, kas įvyko šį rytą, kai netikėtai atbėgo pasiuntinys. Jis pakvietė į susitikimą su vadu. Aš bijojau, nes vado padėtis buvo daug aukštesnė nei mano šeimos. Aš niekada nebuvau jo namuose. Jis - mūsų gerbiamas karalius, mūsų didingas lyderis. Jis užtektinai turtingas, kad išlaikytų daug žmonų ir vaikų. Aš atėjau ir nusilenkiau jam. Moteris, kurios vaikas buvo išgydytas, jau buvo ten su berniuku.

Vadas pasakė man: „Dovydai, aš girdėjau, ką tu padarei dėl šios moters. Aš turiu dukterį, kuriai negali padėti nė vienas gydytojas. Ji luoša. Ji gimė su iškreiptomis galūnėmis. Ją vežiojau pas geriausius Keiptauno gydytojus, bet jie nieko negalėjo padaryti. Aš vedžiojau ją pas burtininkus. Niekas nepadėjo. Prašau, nueik į jos trobelę ir pasimelsk už ją taip, kaip tu šiandien meldeisi už šį berniuką.“

Aš pasakiau, kad padarysiu, kaip jis įsakė.

Moteris, kurios vaikas buvo išgydytas, nuėjo su manimi. Kada aš įėjau į lūšnelę (trobelę), iš pradžių nieko negalėjau matyti. Bet kai mano akys priprato, aš pamačiau sergančią mergaitę, kuri ten gulėjo. Ji buvo ant šiaudinės lovos. Jos kojos buvo baisiai iškreiptos. Ir aš iš naujo pajutau galingą Jėzaus meilę savyje.

Aš jai papasakojau apie Jėzų. Papasakojau apie tai, kaip Jūs meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią. Po to aš jai papasakojau, kad aš negaliu įvykdyti stebuklo, bet Jėzus Kristus gali padaryti tai, kas mums neįmanoma. Po to aš uždėjau ant jos rankas ir pradėjau melstis. Kai aš pradėjau melstis, mes išgirdome šaudančius ir girgždančius garsus. Pradžioje aš nesupratau, kas tai buvo, bet po to pamačiau, kaip mergaitės kojos tiesinasi. Tik tada aš suvokiau, kad tuos garsus skleidė jos kaulai.

Moteris, kuri buvo su manimi, suriko ir išbėgo iš lūšnelės, kad papasakotų visam kaimui apie tai, kas įvyko. Daugelis kaimo gyventojų pribėgo prie lūšnelės. Tuo metu aš padėjau mergaitei atsistoti ant kojų. Ji verkė. Ji pirmą kartą savo gyvenime atsistojo ant savo kojų ir išėjo su manimi iš lūšnelės. Vadas buvo ten ir matė, kaip ji išėjo. Susirinko visas kaimas. Netgi mano šeima atėjo.

Jūs negalite net įsivaizduoti, kas po to prasidėjo: šauksmai, šūkavimai, šokiai... Pagaliau, vadas privertė visus nutilti ir suteikė man žodį. Aš jiems papasakojau, kaip jūs meldėtės už mane, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią, kad dabar mano maldomis Jėzaus Kristaus vardu buvo išgydomi žmonės.

Tada vadas pasakė, kad praves savaitę susirinkimų kaime – Kraali. Jis pasiuntė pasiuntinius į visus genties kaimus, įsakydamas visiems ateiti ir išgirsti Evangeliją. Nuo to laiko aš pamokslauju ir meldžiuosi už ligonius kiekvieną dieną.

-Vadinasi, tai tu, - pasakiau aš – Dovydai, aš neįsivaizdavau, kad tu buvai tas berniukas, apie kurį man kalbėjo. Po visą Pietų Afriką eina pasakojimai, kad Dievas naudoja berniuką – paauglį, kad atneštų prabudimą tarp genčių. Tai nuostabu.

- Taip, - atsakė Dovydas. – Žmonės priima Jėzų visur, kur aš beeičiau.

- Bet, Dovydai, - paklausiau aš, - ką tu pamokslauji? Tu man sakei, kad Jėzų priėmei kaip savo gelbėtoją susirinkime tą naktį mano palapinėje. Tu nesimokei biblijos mokykloje. Iš kur tu imi savo pamokslus?

Aš bijojau, kad jis galėjo pradėti pamokslauti maišydamas krikščionybę kartu su animizmu (gamtos jėgų įdvasinimas). Tai išsiplėtusi erezija Afrikoje.

Jis nusišypsojo.

- Aš pamokslauju viską, ką girdėjau iš jūsų.

Aš atsakiau:

- Jeigu tu pamokslauji tai, ką aš pamokslavau, tada šlovė Dievui, tu pamokslauji Evangeliją. Ką tu darai su naujai atgimusiais?

- Pastoriai atvažiuoja juos krikštyti po to, kai aš pamokslauju. Jų bažnyčios greitai auga prisipildydamos naujais žmonėmis. Jie laimingi. Aš noriu jums padėkoti, moruti Bonke, už tai, kad uždėjote ant manęs rankas ir meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią.

- Aš nepaprastai patenkintas. Malda už tave tą naktį lauke aiškiai buvo Dievo vedama.

Kai jis išėjo, Ani ir aš mąstėme apie šią stebuklingą istoriją. Aš jaučiau keistą giminingumą su juo. Susitikimas su juo priminė man, kaip aš priėmiau, būdamas dar berniukas, Šventosios Dvasios krikštą mano tėvo sekmininkų bažnyčioje Vokietijoje. 1950 metais būdamas dešimties metų aš buvau pašauktas pamokslauti Afrikoje. Daugelį metų šį mano pašaukimą tėvai nepriėmė rimtai. Aš buvau toks jaunas. Bet kaip Dovydas pažeidė savo genties tradicijas, kad pasimelstų už sergantį vaiką ir pamatytų Dievo jėgą, taip ir aš kartą atėjau mano vaikščiojime su Dievu taip, kad man reikėjo atsisakyti tėvų valios, kad paklusčiau Jam.

Kartą aš buvau įtrauktas į tiesioginį konfliktą tarp mano Dangiškojo Tėvo ir mano žemiškojo tėvo. Aš prisimenu, kai aš išgirdau, jog Dievas sakė man melstis už vieną sergančią moterį bažnyčioje, kurioje tarnavo mano tėtis. Labai bijojau sukelti jo nepasitenkinimą. Kad nepakliūčiau jam į akis, nušliaužiau keturiomis už bažnyčios suolelių į vietą, kurioje sėdėjo serganti moteris. Aš paklusau Dievui uždėdamas savo rankas ant jos ir tyliai melsdamasis. Negalėjau daugiau slėptis. Aš prisipažinau savo tėvui su baime ir virpuliu. Jam buvo sunku priimti faktą, kad Dievas parodė savo galybę per paprastą berniuką.

Kaip ir Dovydas, aš veikiau ne iš maišto. Mes abu gerbėme tuos, kurie pastatyti virš mūsų, bet mes atsiradome situacijoje, kai Dievą gerbti reikėjo daugiau. Tai primena man istoriją, aprašytą Evangelijoje, kada Jėzaus motina ir broliai ieškojo Jo. Jis ignoravo juos sakydamas miniai , kad kiekvienas vykdantis Jo Dangiškojo Tėvo valią – Jo brolis ir sesuo, ir motina. Taip ar kitaip, aš tikiu, kad tas perėjimas nuo paklusnumo žemiškajam tėvui prie paklusnumo Dangiškajam Tėvui yra svarbiausias testas tiems, kurie Jam tarnauja.

1967 metais, po mokymosi biblijos mokykloje Anglijoje ir pastoriavimo Vokietijoje, Ani ir aš buvome paskirti misionieriais į Pietų Afriką. Ten mes nuvykome su karščiausiu noru pamokslauti daugybei dvasiškai alkanų afrikiečių. Bet greitai mes pastebėjome, kad tarnaujame tik baltųjų bažnyčioms šalyje, kur tvirtai buvo laikomasi griežto skirstymo tarp rasių, vadinamą aporteidu. Man pasakė nesikreipti į tikinčiuosius juodaodžius „broli“ ir „sese“ ir man nebuvo leidžiama spausti jiems rankos nekalbant jau apie apsikabinimus.

Mane dažnai kviesdavo pamokslauti į baltųjų bažnyčias, nes jiems patikdavo mano tarnavimas. Tai buvo nepaprastas pakvietimas jaunam misionieriui tomis dienomis ir aš turiu prisipažinti, kad tai buvo malonu. Kartą mane pakvietė būti pastoriumi pačioje didžiausioje baltųjų bažnyčioje Pietų Afrikoje. Kokia garbė! Bet tai man padėjo prieiti arčiau prie kritinio taško Dievo pašaukime savo gyvenime. Aš atsisakiau, aiškindamas, kad nuo 10 metų aš buvau pašauktas pamokslauti Evangeliją Afrikoje, bet ne baltiesiems. Baltųjų užtektinai buvo ir Vokietijoje. Po to aš buvau paskirtas į mažą misionierių stotį tolimoje Lesoto Karalystėje. Mes ten persikėlėme, kad gyventume tarp juodaodžių afrikiečių. Čia aš į juos galėjau kreiptis „broli“ ir „ sese“, galėjau paspausti jiems ranką ir apsikabinti juos, nepažeisdamas aparteido tradicijų.

Bet misionierių stotyje Lesote aš radau vos penkis žmones, kurie norėjo kiekvieną sekmadienį klausytis mano pamokslų. Paklusdamas Didžiajam pavedimui, aš išėjau už bažnyčios sienų, kad pamokslaučiau kitiems žmonėms. Aš ėmiau savo akordeoną į autobusų stoteles ir turgavietes, kad pamokslaučiau nelaukdamas sekmadienio. Grojau ir dainavau, kol nesusirinkdavo minia. Tada aš imdavau Bibliją ir pradėdavau pamokslauti žmonėms, kurie atėjo pasiklausyti muzikos. Tie metai Lesote vėliau parodė, kad mano tikrasis pašaukimas buvo Evangelijos pamokslas.

Aš norėjau žinoti, kas pastūmėjo Dovydą peržengti griežtą genties tabu, kurį jis gerbė. Kas privertė jį pasimelsti už sergantį moters vaiką? Kaip sakė jis pats - jį perpildė meilės jausmas. Šis jausmas taip pat buvo jėga, kuri pažadino mane nepaisyti kitų lūkesčių. Tai vadinu užuojauta, Kristaus meile, Dievo pašaukimu. Bet tai buvo daug daugiau, nei užuojauta arba įsijautimas, ar prisirišimas. Tai kilo iš viduje esančios Šventosios Dvasios. Dovydo aprašyta nesulaikoma Dievo meilė, atrodė, sutapo su mano tos Dieviškos užuojautos pergyvenimu. Šituo aš dalijausi su berniuku iš genties Transvalyje.

Tuo aš norėčiau ir baigti šią istoriją. Jeigu atsakyčiau tik prieš save, aš galėčiau taip ir pasielgti. Bet jaučiu, kad Dievas ragina mane tęsti. Teisinga istorija apie Dovydą turi būti kaip svarbi pamoka. Aš žinau iš kai kurių patikimų liudytojų , kad Dovydas paliko savo genties žemę ir dingo nepraeinamuose Soueto užkampiuose. Jis daugiau nebeeina į Dievo žmonių brolybę ir daugiau neina su Dievu.

Tai turi tarnauti kaip įspėjimas kiekvienam iš mūsų. Neturi reikšmės, kokios galios Dievo jėga, pasireiškia mūsų gyvenimuose, - mes galime nutraukti santykius su Juo. Kaip sako Biblija, jeigu stovi, tai saugokis, kad nenukristum.

Tai, be abejo, lėtas procesas. Su žmonėmis vyksta tas pats, kas ir su varle, kuri žūsta vandens katile, lėtai kaitinamame iki virimo temperatūros, nors, jeigu ją įmetus į verdantį vandenį, ji akimirksniu iššoka. Daugelis dalykų gali susilpninti mūsų jautrumą Dievo jėgai. Gyvenimo rūpesčiai gali užgožti Žodį ir padaryti jį nevaisingu, kaip Jėzus perspėjo palyginime. Kai kam, kaip ir Dovydui, tai gali būti nesėkmės, nusivylimai, kritimai, atsitraukimai, išbandymai, gundymai – jie ateina pas visus mus. Bet mes turime pasirinkti kiekvieną dieną – imti mūsų kryžių ir sekti paskui Jį, kitaip kažkada galime pasirodyti kaip sūnus palaidūnas. Mes galime prabusti dvasios bankrote, gyvendami savo kiaulidėje, stebėdamiesi, kaip joje atsidūrėme.

Neseniai važiavau pro Soueto. Aš mėgstu keliauti mašina ir susimaišyti su miesto žmonėmis, kuriame aš ketinu pamokslauti. Bet šį kartą man nereikėjo pamokslauti. Paprasčiausiai važiavau ir ieškojau Dovydo. Ne tai, kad tikėjausi jį surasti, tai buvo taip pat sunku, kaip rasti adatą šieno kupetoje. Ir vis dėl to aš važinėjau su skausmu širdyje, kol neatėjo naktis.

Aš mąsčiau, ką gi pasakyčiau Dovydui, jeigu jis netikėtai atsirastų mano mašinos žibintų šviesoje. Jam turėtų būti 45–eri. Ar pažinčiau aš jį? Kaip aš elgčiausi?

Mano atsakymas neleido abejoti. Iššokčiau iš mašinos ir nubėgčiau pas jį ir apkabinčiau. Aš įtikinčiau jį, kad Dievo meilė šiandien tokia pati, kaip ir 1977-ųjų naktį. Jis gali pradėti viską iš naujo. Ir aš norėčiau jam padėti šiame atsinaujinimo kelyje.

Jeigu jis man duotų pakankamai laiko, jį padrąsinčiau Petro istorija, kuris grįžo prie Galilėjos jūros tam, kad priimtų žvejo pašaukimą, po to, kai tris kartus išsigynė pažįstantis Jėzų Jo nukryžiavimo naktį. Netgi prisikėlimas neišdildė jo gėdos. Jėzus jo nebarė, nekaltino – Jis atėjo ir surado jį.

Jėzus atėjo į krantą ir pripildė Petro tinklus žuvimi, kad jis prisimintų tikrą Dievo pašaukimą: “Sek paskui mane ir aš padarysiu tave žmonių žveju“. Po to Jėzus paruošė jam maistą ant kranto ir laužė su jais duoną. Kai jie valgė, Jėzus triskart paklausė Petro, ar myli jis Jį. Trys klausimai žmogui, kuris tris kartus išsižadėjo. Petras suprato tai. Buvo būtina sudaužyti jo širdį. Petras galų gale pripažino tiesą - Jo meilė Dievui neverta palyginimo su meile, kurią parodė jam Jėzus. Tai buvo ir pabaiga, ir naujo pradžia. Šis prisipažinimas paruošė Didįjį Žvejį sugrįžimui į tarnystę.

„Ganyk mano aveles“, - pasakė Jėzus.

„Eik ir daryk taip pat, - pasakyčiau aš Dovydui.

Šventoji Dvasia nevaldo mūsų. Ji gerbia mūsų pasirinkimą. Ji apsigyvena mumyse ir primena mums apie tokius dalykus, kaip Dieviška užuojauta. Tai yra tas dalykas, kas atvedė Dovydą prie stebuklingų išgydymų. Aš manau, mes turime kažkaip išmokti sekti Juo, paraginti Jo užuojautos.

Taip veikia Dievas.

II knygos dalis

IV knygos dalis