Berniukas
žibintų šviesoje
Aš išjungiau generatorių.
Firmos „Briggs end Stratton“ dujų variklis sušnypštė ir
nutilo. Lemputės, kurios buvo ištemptos tarp stulpų, aplink žalią
brezentinę palapinę, užgeso. Aš nugrimzdau į tamsą.
Ėjo 1977 metai. Dar viena
evangelizacinė kompanija Afrikoje atėjo į pabaigą. Milijono
cikadų dainavimas, rodės, pripildė aplink mane naktį, primindami
man, kur aš stoviu. Aš buvau milžiniškame atvirame lauke,
Transilvanijos baseino šiaurėje Pietų Afrikoje. Aš pastačiau
palapinę, kur kalvotose pievose retkarčiais sutinkami dygliuoti
medžiai. Cikados kartu su karksinčiomis varlėmis užgožė visus
kitus vasaros nakties garsus.
Po mano pamokslo ir maldos už
ligonius, minia iš kelių tūkstančių afrikiečių lėtai
išsiskirstė tolyn prie savo lūšnelių iš molio ir šiaudų. Jie
ėjo į visas keturias puses. Kaip skirtingų genčių nariai, šie
žmonės gyveno nutolusiose viena nuo kitos gyvenvietėse, apsuptose
tvoromis iš grubių vėrinių.
Tuo metu vietinis pastorius
mašina vežė savo žmoną namo. Jie gyveno kukliame name, keletą
kilometrų nuo ten ir paskyrė man svečių miegamąjį. Aš likau,
kad užgesinčiau šviesą palapinėje. Tą paskutinę naktį, prieš
važiuojant
su jais, aš norėjau praleisti kažkurį laiką su Dievu.
Aš pažvelgiau
į viršų. Danguje nebuvo žvaigždžių. Netgi pati blankiausia
šviesa neprasiskverbė pro debesis. Aš apsižvalgiau į šonus ir
nemačiau nieko daugiau tik tamsą. Pakėlęs ranką prie veido
nemačiau nė mažiausio judėjimo. Mane vis dar stebino tas
priminimas, kokia tamsi naktis gali būti laukinėje Afrikoje.
Elektra ten – retas lobis.
Kaip man patiko pasilikti
vienam laukinėje gamtoje!
Aš mėgavausi tuo
, įkvėpdamas gaivų orą, jausdamas gaivinantį brizą ant veido.
Viešpats stovėjo kartu su manimi. Jis mane atvedė į šią vietą.
Aš atėjau čia atsakydamas į sapnus, kurie valdė mane daugelį
naktų, visam laikui pakeitę mano tarnavimą. Daugelį naktų aš
mačiau Afrikos žemėlapį, nuplautą Jėzaus Kristaus krauju.
Kiekvieną kartą, kai aš matydavau tai, Šventoji Dvasia šnabždėjo
mano širdyje žodžius: „Afrika turi būti išgelbėta“.
Sapnas galutinai tapo realybe,
paskatino mane palikti mažą misionierių stotį Lesote ir
pervažiuoti į Johanesburgą Pietų Afrikoje. Aš padariau tikėjimo
žingsnį ir įkūriau naują evangelijos
sklaidos organizaciją
„Kristus visoms tautoms“. Saujelė partnerių padėjo man
nusipirkti kuklią palapinę, kuri iš karto pasirodė per maža. Aš
pamokslavau minioms, kurios stovėjo aplink ją ir negalėjo
įsibrauti į aikštelę palapinėje. Bet tai neturėjo reikšmės.
Jie klausė mano balso, kurį stiprino garsiakalbiai, įrengti ant
stulpų iš išorės.
Kai mes su mūsų kompanija
judėjome į žemyno gilumą, kuris priklausė gentims, mes
išsiaiškinome, kad mano pavardė „Bonkė“ zulusų kalboje
reiškė „visi kartu”. Koks tai džiaugsmingas sutapimas!
Žinoma, evangelistinis tarnavimas surinko rekordinį kiekį žmonių,
nors galbūt kai kurie iš jų tikėjosi pamatyti
pamokslininką–zulusą. Šimtai atsiliepdavo į Evangeliją. Kokia
buvo privilegija sekti ir paklusti Dievo vedimui! Aš dėkojau Jam už
tokią garbę, suteiktą man.
Afrika turi būti išgelbėta, -
šnabždėjau aš į tamsą, - Afrika turi būti išgelbėta.
Ištiesiau rankas į priekį, tuo
atveju, jeigu aš neteisingai apskaičiavau kryptį, lėtai apsisukau
ir nuėjau į tą pusę, kur, kaip aš pamenu, buvo mašina. Pagaliau
aš galėjau nustatyti jos blyškius kontūrus. Aš atidariau duris,
įlindau į vidų ir užvedžiau mašiną ir įjungiau žibintus.
Vairavau mašiną per atvirą lauką ten, kur persiskyręs kelias
turėtų mane nuvesti prie pastoriaus namo. Šiuo keliu važinėjau
kiekvieną naktį visą praėjusią savaitę. Aš važiavau per
aukštą žolę mano mašinos ratų pėdsakais.
Kai privažiavau prie pievos
pakraščio, netikėtai liesas berniukas, dar paauglys, išbėgo į
kelią. Jis mojavo rankomis, kad mane priverstų sustoti. Sustojau ir
nuleidau durelių stiklą.
- Kažkas atsitiko? –
paklausiau aš.
Jis nepriėjo arčiau. Mačiau,
jog jis norėjo būti mandagus. Tai buvo jo genties tradicijų dalis.
-
Prašau, moruti Bonke, - pasakė jis, panaudodamas garbingą
titulą pastoriams. – Aš noriu, kad jūs uždėtumėte ant
manęs rankas ir už mane pasimelstumėte.
Jaučiau didelį nuovargį. Aš
baigiau stiprų pamokslą stipraus patepimo vedamas. Daugelis atėjo
pas Viešpatį. Aš meldžiausi už ligonius - natūralus fizinis
nuovargis davė apie save žinoti.
- Kiek tau metų?
- Septyniolika, - tarė jis.
- Kodėl tu nori, kad aš už tave
pasimelsčiau?
- Aš buvau išgelbėtas jūsų
susirinkime. Jėzus atleido man visas nuodėmes. Bet aš žinojau, - kad jūs čia važiuosite ir norėjau jūsų paprašyti pasimelsti,
kad aš priimčiau Šventąją Dvasią pirmiau, nei grįšiu į savo
kaimą. Tai toli.
Šis prašymas lietė pačią
esmę mano pašaukimo Afrikoje. Mano nuovargis akimirksniu dingo.
- Aš pasimelsiu už tave, -
pasakiau ir išlipau iš mašinos. Palikau mašiną su įjungtais
žibintais, kad matyčiau, kas vyksta.
- Kaip tave vadinti? –
paklausiau aš.
- Dovydas.
- Už tave pasimelsiu, Dovydai.
Aš pradėjau:
- Viešpatie, pritariant Tavo
Žodžio pažadui aš prašau Tavęs pripildyti Dovydą
Tavo Šventąja Dvasia.
Aš uždėjau ant jo galvos
rankas:
- Jėzaus vardu, priimk Šventosios
Dvasios dovaną.
Jis susvyravo, tarsi per
stuburą būtų perėjęs žaibas. Po to jis pradėjo verkti ir
šlovinti Dievą. Tai buvo įprastas reginys mano akims. Meldžiausi
už daugelį žmonių daugelyje susirinkimų ir jie reaguodavo lygiai
tai pat. Nesupratau, ką darė Dievas. Aš tai palikdavau Jo rankose
ir judėjau toliau, tikėdamas, kad Dievo jėga savo laiku atneš
vaisių.
Po kelių akimirkų
atsisveikinau su Dovydu
palinkėdamas jam saugios kelionės namo, įsėdau į mašiną ir
važiavau į savo buveinę. Atitolus žibintų šviesoms liesa
basakojė Dovydo
figūra paskendo juodoje tamsioje nakty. Niekada nesitikėjau vėl iš
naujo jį sutikti. Jis buvo vienas iš daugelio, už kuriuos
meldžiausi praėjusią savaitę ir tik vienas Dievas žinojo
kiekvieno iš jų kelią. Kai aš važiavau mano mašinos padangų
pėdsakais žolėje, pajaučiau nuovargį – mano kūnas reikalavo
miego.
Berniukas žibintų šviesoje
Praėjus keliems mėnesiams
Jochanesburge aš išgirdau reportažus apie prabudimą, kuris
įsižiebė genčių regione Trasilvanijos baseine. Kai aš
paklausiau, kas buvo tas pamokslininkas, man pasakė, kad tai buvo
visai ne pamokslininkas, o tik paauglys, kurį Dievas naudojo galingu
būdu. Man niekada neatėjo į galvą, kad tuo paaugliu galėjo būti
Dovydas.
Praėjus metams, aš įsigijau
naują priemonę Evangelijos skleidimui. Tai buvo didelė palapinė –
šiuolaikinis stebuklas, kurioje tilpo po vienu geltono brezento
audiniu 10 000 žmonių. Minios žmonių perpildydavo jau ir naują
palapinę. Kai kada iš išorės stovėdavo daugiau žmonių, nei
viduje. Aš su projektuotojais pradėjau svarstyti didžiausios
pasaulyje transportuojamos konstrukcijos įrenginio planus –
milžiniškos palapinės Evangelijos skleidimui, kuri galėjo
talpinti 34 000 žmonių vienu metu. Afrikos, nuplautos krauju,
vizija įkvėpė vis daugiau ir daugiau ieškoti vietos
susirinkimams.
Tuo metu aš grįžau su
geltona nauja palapine, kad praleisčiau dar vieną tarnavimų
savaitę šiauriniame Pietų Afrikos genčių rajone. Aš norėjau
sutelkti tarnavimą tame rajone iki to laiko, kol nepamaitinsiu šios
vietos Evangelija. Išskyrus pačią didžiausią palapinę, aš su
savimi kelionėms pasiėmiau treilerį su kondicionieriumi. Jį
pastačiau prie palapinės. Ten aš sustodavau, kol vykdavo
susirinkimai.
Vieną vakarą po pamokslo aš
išgirdau beldimą į duris. Kai atidariau, aš pamačiau Dovydą.
Jo veidas švietė iš džiaugsmo.
- Moruti Bonke, - pasakė jis –
Tai aš, Dovydas.- Aš prisimenu tave, - pasakiau – aš meldžiausi, kad tu priimtumei Šventąją Dvasią tą naktį lauke.
- Taip. Galiu užeiti ir papasakoti jums, kas įvyko?
- Žinoma. Prašom, užeik.
Jis įėjo ir aš pakviečiau jį
prisėsti. Mano žmona Ani
buvo su manimi. Ji paruošė arbatos ir mes pradėjome pokalbį.
- Papasakok man, Dovydai,
kas įvyko po to, kai aš už tave pasimeldžiau?
- Na, - pradėjo jis, - iki
mano kaimo buvo labai toli nuo susirinkimo vietos. Po to, kai jūs
pasimeldėte, aš ėjau namo. Ėjau tarsi oru. Aš nejaučiau kelio
po kojomis. Kai aš atėjau, jau švito. Kai aš pamačiau savo kaimą
ryto šviesoje, pastebėjau moterį, išeinančią iš lūšnelės.
Ji nešėsi ryšulėlį rankose ir man atrodė, kad girdžiu jos
verksmą. Aš pažinojau šią moterį. Ji buvo gerai žinoma mūsų
kaime. Prieš savaitę, kol aš atėjau į „Kristus visoms tautoms“
tarnavimą, ji prarado vaiką dėl juodosios karštinės. Aš
paklausiau: „Motina, kur tu eini?“
Pietų Afrikos genčių
kultūroje „motina“ – tai pagarbus kreipimasis į bet kurią
moterį, kuri gimdė vaikus. Tai ypač teisinga, jeigu į ją
kreipiasi berniukas kaip Dovydas
– dar ne vyras.
- Ji neatsakė, - tęsė
Dovydas,-
bet priėjo prie manęs. Ji pažino mane. Ji neverkė, kaip aš
galvojau. Ji išvyniojo ryšulėlį savo rankose ir pamačiau, kad ji
nešė savo antrą mažą berniuką. Jis stipriai karščiavo ir
labai keistai verkė. Tai buvo verksmas, kurį aš girdėjau. Buvo
matyti, kad šis berniukas taip pat greitai mirs ir moteris praras
dėl karštinės abu vaikus. Vos prieš keletą valandų,
moruti Bonke, jūs meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią.
Aš ją vis dar jaučiau savyje. Kai aš pamačiau šią moterį,
pajaučiau, kad iš manęs eina tokia meilė, kurios aš niekada
anksčiau nežinojau. Aš negalėjau jos sutalpinti. Jėzus, apie
kurį jūs pamokslavote, neabejotinai rūpinosi šiuo vaiku ir jo
motina.
Tai prieštaravo genties
įstatymams, bet aš jaučiau tokią stiprią meilę, kad
nusprendžiau rizikuoti. Aš jos paklausiau, ar galiu pasimelsti už
jos sergantį berniuką, kaip jūs meldėtės palapinėje už
sergančius žmones susirinkime. Paklausiau: „Motina, ar galiu
pasimelsti už tavo vaiką?“. Ji pasakė: „Taip taip, viską, ko
reikia, prašau.“. Po to aš uždėjau rankas ant berniuko ir
pajaučiau karštį ant jo galvos. Aš paprašiau Viešpaties
išgydyti vaiką nuo karščiavimo. Staiga jis nustojo verkti.
Berniukas atsisėdo ir pasakė: „Mamyte, aš noriu valgyti, aš
noriu gerti“. Motina buvo apstulbusi. Ji palietė berniuko galvą,
- karštis praėjo.
Nuo nuostabos moters akys
suapvalėjo! Su berniuku ant rankų ji nubėgo į kaimą, pralenkusi
mane. Ji nuėjo tiesiai į vado namus. Ji jam pasakė: „Dovydas
pasimeldė už mano vaiką ir jį išgydė. Pažiūrėkite, karštis
praėjo.“ Ji pamaitino berniuką ir davė jam vandens ir atrodė,
kad jis akimirksniu atgavo savo ankstesnį tvirtumą. Jis išėjo ir
pradėjo žaisti su kitais vaikais.
Aš nuėjau į savo lūšnelę
ir pradėjau pasakoti savo šeimai apie jūsų maldą,apie mane ir
apie tai, kas įvyko šį rytą, kai netikėtai atbėgo pasiuntinys.
Jis pakvietė į susitikimą su vadu. Aš bijojau, nes vado
padėtis
buvo
daug aukštesnė
nei mano šeimos.
Aš niekada nebuvau jo namuose. Jis - mūsų gerbiamas karalius, mūsų
didingas lyderis. Jis užtektinai turtingas, kad išlaikytų daug
žmonų ir vaikų. Aš atėjau ir nusilenkiau jam. Moteris, kurios
vaikas buvo išgydytas, jau buvo ten su berniuku.
Vadas pasakė man: „Dovydai,
aš girdėjau, ką tu padarei dėl šios moters. Aš turiu dukterį,
kuriai negali padėti nė vienas gydytojas. Ji luoša. Ji gimė su
iškreiptomis galūnėmis. Ją vežiojau pas geriausius Keiptauno
gydytojus, bet jie nieko negalėjo padaryti. Aš vedžiojau ją pas
burtininkus. Niekas nepadėjo. Prašau, nueik į jos trobelę ir
pasimelsk už ją taip, kaip tu šiandien meldeisi už šį
berniuką.“
Aš pasakiau, kad padarysiu,
kaip jis įsakė.
Moteris, kurios vaikas buvo
išgydytas, nuėjo su manimi. Kada aš įėjau į lūšnelę
(trobelę), iš pradžių nieko negalėjau matyti. Bet kai mano akys
priprato, aš pamačiau sergančią mergaitę, kuri ten gulėjo. Ji
buvo ant šiaudinės lovos. Jos kojos buvo baisiai iškreiptos. Ir aš
iš naujo pajutau galingą Jėzaus meilę savyje.
Aš jai papasakojau apie Jėzų.
Papasakojau apie tai, kaip Jūs meldėtės, kad aš priimčiau
Šventąją Dvasią. Po to aš jai papasakojau, kad aš negaliu
įvykdyti stebuklo, bet Jėzus Kristus gali padaryti tai, kas mums
neįmanoma. Po to aš uždėjau ant jos rankas ir pradėjau melstis.
Kai aš pradėjau melstis, mes išgirdome šaudančius ir
girgždančius garsus. Pradžioje aš nesupratau, kas tai buvo, bet
po to pamačiau, kaip mergaitės kojos tiesinasi. Tik tada aš
suvokiau, kad tuos garsus skleidė jos kaulai.
Moteris, kuri buvo su manimi,
suriko ir išbėgo iš lūšnelės, kad papasakotų visam kaimui apie
tai, kas įvyko. Daugelis kaimo gyventojų pribėgo prie lūšnelės.
Tuo metu aš padėjau mergaitei atsistoti ant kojų. Ji verkė. Ji
pirmą kartą savo gyvenime atsistojo ant savo kojų ir išėjo su
manimi iš lūšnelės. Vadas buvo ten ir matė, kaip ji išėjo.
Susirinko visas kaimas. Netgi mano šeima atėjo.
Jūs negalite net
įsivaizduoti, kas po to prasidėjo: šauksmai, šūkavimai,
šokiai... Pagaliau, vadas privertė visus nutilti ir suteikė man
žodį. Aš jiems papasakojau, kaip jūs meldėtės už mane, kad aš
priimčiau Šventąją Dvasią, kad dabar mano maldomis Jėzaus
Kristaus vardu buvo išgydomi žmonės.
Tada vadas pasakė, kad praves
savaitę susirinkimų kaime – Kraali.
Jis pasiuntė pasiuntinius į visus genties kaimus, įsakydamas
visiems ateiti ir išgirsti Evangeliją. Nuo to laiko aš pamokslauju
ir meldžiuosi už ligonius kiekvieną dieną.
-Vadinasi, tai tu, - pasakiau aš
– Dovydai,
aš neįsivaizdavau, kad tu buvai tas berniukas, apie kurį man
kalbėjo. Po visą Pietų Afriką eina pasakojimai, kad Dievas
naudoja berniuką – paauglį, kad atneštų prabudimą tarp genčių.
Tai nuostabu.
- Taip, - atsakė Dovydas.
– Žmonės priima Jėzų visur, kur aš beeičiau.
- Bet, Dovydai,
- paklausiau aš, - ką tu pamokslauji? Tu man sakei, kad Jėzų
priėmei kaip savo gelbėtoją susirinkime tą naktį mano
palapinėje. Tu nesimokei biblijos mokykloje. Iš kur tu imi savo
pamokslus?
Aš bijojau, kad jis galėjo
pradėti pamokslauti maišydamas krikščionybę kartu su animizmu
(gamtos jėgų įdvasinimas). Tai išsiplėtusi erezija Afrikoje.
Jis nusišypsojo.
- Aš pamokslauju viską, ką
girdėjau iš jūsų.
Aš atsakiau:
- Jeigu tu pamokslauji tai, ką aš
pamokslavau, tada šlovė Dievui, tu pamokslauji Evangeliją. Ką tu
darai su naujai atgimusiais?
- Pastoriai atvažiuoja juos
krikštyti po to, kai aš pamokslauju. Jų bažnyčios greitai auga
prisipildydamos naujais žmonėmis. Jie laimingi. Aš noriu jums
padėkoti, moruti Bonke, už tai, kad uždėjote ant manęs rankas ir
meldėtės, kad aš priimčiau Šventąją Dvasią.
- Aš nepaprastai patenkintas.
Malda už tave tą naktį lauke aiškiai buvo Dievo
vedama.
Kai jis išėjo, Ani ir aš
mąstėme apie šią stebuklingą istoriją. Aš jaučiau keistą
giminingumą su juo. Susitikimas su juo priminė man, kaip aš
priėmiau, būdamas dar berniukas, Šventosios Dvasios krikštą mano
tėvo sekmininkų bažnyčioje Vokietijoje. 1950 metais būdamas
dešimties
metų aš buvau pašauktas pamokslauti Afrikoje. Daugelį metų šį
mano pašaukimą tėvai nepriėmė rimtai. Aš buvau toks jaunas. Bet
kaip Dovydas
pažeidė savo genties tradicijas, kad pasimelstų už sergantį
vaiką ir pamatytų Dievo jėgą, taip ir aš kartą atėjau mano
vaikščiojime su Dievu taip, kad man reikėjo atsisakyti tėvų
valios, kad paklusčiau Jam.
Kartą aš buvau įtrauktas į
tiesioginį konfliktą tarp mano Dangiškojo Tėvo ir mano žemiškojo
tėvo. Aš prisimenu, kai aš išgirdau, jog Dievas sakė man melstis
už vieną sergančią moterį bažnyčioje, kurioje tarnavo mano
tėtis. Labai bijojau sukelti jo nepasitenkinimą. Kad nepakliūčiau
jam į akis, nušliaužiau keturiomis už bažnyčios suolelių į
vietą, kurioje sėdėjo serganti moteris. Aš paklusau Dievui
uždėdamas savo rankas ant jos ir tyliai melsdamasis. Negalėjau
daugiau slėptis. Aš prisipažinau savo tėvui su baime ir virpuliu.
Jam buvo sunku priimti faktą, kad Dievas parodė savo galybę per
paprastą berniuką.
Kaip ir Dovydas,
aš veikiau ne iš maišto. Mes abu gerbėme tuos, kurie pastatyti
virš mūsų, bet mes atsiradome situacijoje, kai Dievą gerbti
reikėjo daugiau. Tai primena man istoriją, aprašytą Evangelijoje,
kada Jėzaus motina ir broliai ieškojo Jo. Jis ignoravo juos
sakydamas miniai , kad kiekvienas vykdantis Jo Dangiškojo Tėvo
valią – Jo brolis ir sesuo, ir motina. Taip ar kitaip, aš tikiu,
kad tas perėjimas nuo paklusnumo žemiškajam tėvui prie paklusnumo
Dangiškajam Tėvui yra svarbiausias testas tiems, kurie Jam
tarnauja.
1967 metais, po mokymosi
biblijos mokykloje Anglijoje ir pastoriavimo Vokietijoje, Ani ir aš
buvome paskirti misionieriais į Pietų Afriką. Ten mes nuvykome su
karščiausiu noru pamokslauti daugybei dvasiškai alkanų
afrikiečių. Bet greitai mes pastebėjome, kad tarnaujame tik
baltųjų bažnyčioms šalyje, kur tvirtai buvo laikomasi griežto
skirstymo tarp rasių, vadinamą aporteidu. Man pasakė nesikreipti į
tikinčiuosius juodaodžius „broli“ ir „sese“ ir man nebuvo
leidžiama spausti jiems rankos nekalbant jau apie apsikabinimus.
Mane dažnai kviesdavo
pamokslauti į baltųjų bažnyčias, nes jiems patikdavo mano
tarnavimas. Tai buvo nepaprastas pakvietimas jaunam misionieriui
tomis dienomis ir aš turiu prisipažinti, kad tai buvo malonu. Kartą
mane pakvietė būti pastoriumi pačioje didžiausioje baltųjų
bažnyčioje Pietų Afrikoje. Kokia garbė! Bet tai man padėjo
prieiti arčiau prie kritinio taško Dievo pašaukime savo gyvenime.
Aš atsisakiau, aiškindamas, kad nuo 10 metų aš buvau pašauktas
pamokslauti Evangeliją Afrikoje, bet ne baltiesiems. Baltųjų
užtektinai buvo ir Vokietijoje. Po to aš buvau paskirtas į mažą
misionierių stotį tolimoje Lesoto Karalystėje. Mes ten
persikėlėme, kad gyventume tarp juodaodžių afrikiečių. Čia aš
į juos galėjau kreiptis „broli“ ir „ sese“, galėjau
paspausti jiems ranką ir apsikabinti juos, nepažeisdamas aparteido
tradicijų.
Bet misionierių stotyje
Lesote aš radau vos penkis žmones, kurie norėjo kiekvieną
sekmadienį klausytis mano pamokslų. Paklusdamas Didžiajam
pavedimui, aš išėjau už bažnyčios sienų, kad pamokslaučiau
kitiems žmonėms. Aš ėmiau savo akordeoną į autobusų stoteles
ir turgavietes, kad pamokslaučiau nelaukdamas sekmadienio. Grojau ir
dainavau, kol nesusirinkdavo minia. Tada aš imdavau Bibliją ir
pradėdavau pamokslauti žmonėms, kurie atėjo pasiklausyti muzikos.
Tie metai Lesote vėliau parodė, kad mano tikrasis pašaukimas buvo
Evangelijos pamokslas.
Aš norėjau žinoti, kas
pastūmėjo Dovydą
peržengti griežtą genties tabu, kurį jis gerbė. Kas privertė jį
pasimelsti už sergantį moters vaiką? Kaip sakė jis pats - jį
perpildė meilės jausmas. Šis jausmas taip pat buvo jėga, kuri
pažadino mane nepaisyti kitų lūkesčių. Tai vadinu užuojauta,
Kristaus meile, Dievo pašaukimu. Bet tai buvo daug daugiau, nei
užuojauta arba įsijautimas, ar prisirišimas. Tai kilo iš viduje
esančios Šventosios Dvasios. Dovydo
aprašyta nesulaikoma Dievo meilė, atrodė, sutapo su mano tos
Dieviškos užuojautos pergyvenimu. Šituo aš dalijausi su berniuku
iš genties Transvalyje.
Tuo aš norėčiau ir baigti
šią istoriją. Jeigu atsakyčiau tik prieš save, aš galėčiau
taip ir pasielgti. Bet jaučiu, kad Dievas ragina mane tęsti.
Teisinga istorija apie Dovydą
turi būti kaip svarbi pamoka. Aš žinau iš kai kurių patikimų
liudytojų , kad Dovydas
paliko savo genties žemę ir dingo nepraeinamuose Soueto
užkampiuose. Jis daugiau nebeeina į Dievo žmonių brolybę ir
daugiau neina su Dievu.
Tai turi tarnauti kaip
įspėjimas kiekvienam iš mūsų. Neturi reikšmės, kokios galios
Dievo jėga, pasireiškia mūsų gyvenimuose, - mes galime nutraukti
santykius su Juo. Kaip sako Biblija, jeigu stovi, tai saugokis, kad
nenukristum.
Tai, be abejo, lėtas
procesas. Su žmonėmis vyksta tas pats, kas ir su varle, kuri žūsta
vandens katile, lėtai kaitinamame iki virimo temperatūros, nors,
jeigu ją įmetus į verdantį vandenį, ji akimirksniu iššoka.
Daugelis dalykų gali susilpninti mūsų jautrumą Dievo jėgai.
Gyvenimo rūpesčiai gali užgožti Žodį ir padaryti jį
nevaisingu, kaip Jėzus perspėjo palyginime. Kai kam, kaip ir
Dovydui,
tai gali būti nesėkmės, nusivylimai, kritimai, atsitraukimai,
išbandymai, gundymai – jie ateina pas visus mus. Bet mes turime
pasirinkti kiekvieną dieną – imti mūsų kryžių ir sekti paskui
Jį, kitaip kažkada galime pasirodyti kaip sūnus palaidūnas. Mes
galime prabusti dvasios bankrote, gyvendami savo kiaulidėje,
stebėdamiesi, kaip joje atsidūrėme.
Neseniai važiavau pro Soueto.
Aš mėgstu keliauti mašina ir susimaišyti su miesto žmonėmis,
kuriame aš ketinu pamokslauti. Bet šį kartą man nereikėjo
pamokslauti. Paprasčiausiai važiavau ir ieškojau Dovydo.
Ne tai, kad tikėjausi jį surasti, tai buvo taip pat sunku, kaip
rasti adatą šieno kupetoje. Ir vis dėl to aš važinėjau su
skausmu širdyje, kol neatėjo naktis.
Aš mąsčiau, ką gi
pasakyčiau Dovydui,
jeigu jis netikėtai atsirastų mano mašinos žibintų šviesoje.
Jam turėtų būti 45–eri. Ar pažinčiau aš jį? Kaip aš
elgčiausi?
Mano atsakymas neleido
abejoti. Iššokčiau iš mašinos ir nubėgčiau pas jį ir
apkabinčiau. Aš įtikinčiau jį, kad Dievo meilė šiandien tokia
pati, kaip ir 1977-ųjų naktį. Jis gali pradėti viską iš naujo.
Ir aš norėčiau jam padėti šiame atsinaujinimo kelyje.
Jeigu jis man duotų
pakankamai laiko, jį padrąsinčiau Petro istorija, kuris grįžo
prie Galilėjos jūros tam, kad priimtų žvejo pašaukimą, po to,
kai tris kartus išsigynė pažįstantis Jėzų Jo nukryžiavimo
naktį. Netgi prisikėlimas neišdildė jo gėdos. Jėzus jo nebarė,
nekaltino – Jis atėjo ir surado jį.
Jėzus atėjo į krantą ir
pripildė Petro tinklus žuvimi, kad jis prisimintų tikrą Dievo
pašaukimą: “Sek paskui mane ir aš padarysiu tave žmonių
žveju“. Po to Jėzus paruošė jam maistą ant kranto ir laužė
su jais duoną. Kai jie valgė, Jėzus triskart paklausė Petro, ar
myli jis Jį. Trys klausimai žmogui, kuris tris kartus išsižadėjo.
Petras suprato tai. Buvo būtina sudaužyti jo širdį. Petras galų
gale pripažino tiesą - Jo meilė Dievui neverta palyginimo su
meile, kurią parodė jam Jėzus. Tai buvo ir pabaiga, ir naujo
pradžia. Šis prisipažinimas paruošė Didįjį Žvejį sugrįžimui
į tarnystę.
„Ganyk mano aveles“, - pasakė
Jėzus.
„Eik ir daryk taip pat, -
pasakyčiau aš Dovydui.
Šventoji Dvasia nevaldo mūsų.
Ji gerbia mūsų pasirinkimą. Ji apsigyvena mumyse ir primena mums
apie tokius dalykus, kaip Dieviška užuojauta. Tai yra tas dalykas,
kas atvedė Dovydą
prie stebuklingų išgydymų. Aš manau, mes turime kažkaip išmokti
sekti Juo,
paraginti Jo užuojautos.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą