Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską - I dalis

PERPILDYTAS PALAIMINIMAS

Ji stovėjo ir verkė minioje, bet mano akys jos nematė. 200 000 tūkstančių žmonių susirinko tą dieną Uguru parke.Aš pamokslavau ir mes matėme tūkstančius ateinančių prie Viešpaties.Žmonės išsigydydavo.Aš buvau stipriai sujaudintas dar viena nuolankumo diena Viešpačiui ir Jo jėga, kad gelbėčiau nusidėjėlius. Bet Terezija Uairimu nebuvo nusidėjėlė ir ji neišėjo į priekį. Aš niekada nežinojau, kad ji buvo ten.

Ji į pagalvę praverkė nesuskaičiuojamą skaičių naktų, prieš tai, kol aš atvažiavau 1988 m., į jos miestą Nairobį. Per paskutinius mėnesius jos svajonė tarnauti Dievui sugriuvo per tarnavimą savo šeimai. Nelaimei šis praradimas draskė jos širdį, kaip pašėlusi siautėjanti audra.

Nuo vaikystės Terezija karštai norėjo tarnauti Viešpačiui. Lankymasis bažnyčioje pripildė jos vaizduotę stebuklingu noru ištekėti už vyro tarnautojo. Kada ji galu gale subrendo, ji susitiko žavų europietį misionierių. Su jo atsiradimu jos širdyje viskas atsistojo į savo vietas. Noras tarnauti Dievui ir šiam misionieriui susiliejo į vieną. Ji nematė jokių negatyvių pusių šioje situacijoje.

Jos tėvai buvo prieš. Jiems rasinis susimaišymas buvo lygus katastrofai. Be to, jie buvo gerbiama verslininkų šeima, ir negalėjo būti kalbama net apie tai, kad jų dukra galėjo ištekėti už vyro, nesivadovaujant tradicinėmis Afrikos vertybėmis.. Bet būdama meilės nelaisvėje ir turėdama stiprų norą tarnauti Viešpačiui, Terezija buvo įsitikinusi, Dievas jai davė atsakymą į jos maldas šiame nuostabiame krikščionyje. Ji nusprendė nepaklusti tėvų valiai ir už jo ištekėti.

Šis sprendimas pasiekė ją praėjus 12 metų, kai jos vyras - misionierius atsisuko prieš ją. Jokie kvietimai į jo krikščionišką tikėjimą nieko nepakeitė. Jis pasinaudojo negailestinga teismų sistemos praktika, kai vyriškas dominavimas ima viršų, kad išsiskirtų su ja ir paliktų ją bei dukrą be jokio materialinio palaikymo.

Ši istorija liečia mano širdį! Kaip ir Terezija, aš žinau siekimą tarnauti Dievui nuo vaikystės. Kai man buvo tik 10 metų, Vokietijoje aš išgirdau Dievo balsą, kvietusį mane į Afriką. Aš tai pat norėjau vesti tą moterį, su kuria galėčiau dalintis savo pašaukimu. Aš negaliu pagalvoti, kur bučiau šiandien arba kaip atlikčiau pašaukimą Dievui, jeigu mano brangi Anni atsisuktų kada nors prieš mane. Vien tik mintis apie tai užtektinai skausmo atneša man į širdį tam kad užtildyti visus mano pamokslus. Aš giliai sujaudintas Terezijos kančios.

Karštą ir tvankią dieną Uguru parke, kai ji stovėjo ir verkė, jautė didžiulę prarają tarp mūsų. Praraja buvo daugiau nei fizinė. Aš pamokslavau pasitikėdamas, ko ji nežinojo. Ji buvo palikta vienintelio žmogaus, kuriam labiausiai norėjo įtikti. Kada ji ten stovėjo, kaltino save už tai, kad padarė tokį blogą pasirinkimą, siekdama turėti vyrą tarnautoją. Be to, ji save kaltino už tai, kad nesugebėjo išsaugoti santuokos, nežiūrint į vyro problemas. „Galbūt jo problemos buvo jos kaltė, - galvojo ji, - Ji buvo neypatingai gera žmona, nepakankamai panaši į Jėzų, kad pakeistų jo širdį.“ Be perstojo jos mintys sukosi vis iš naujo ir iš naujo, kaip sparnai sukami vėjo malūno, parblokšdami iš naujo ir iš naujo.

Jai nebuvo kur eiti. Jos šeima dabar atsisakys jos. Jie pasakys jai, kad ji gavo tai, ko nusipelnė. Ji negalėjo pasiryžti tam, kad pasakytų jiems apie skyrybas. Bažnyčioje buvo negeriau. Skyrybos keniečių krikščionims buvo laikoma baisia gėda – mirties bučinys kiekvienam, kas turi troškimą tarnauti.

Vieninteliu prieglobsčiu, kurį rado Terezija, buvo Dievas. Nors ji jautėsi atstumta, tačiau širdies gilumoje kažkokiu būdu buvo įsitikinusi, kad Dievas jos neatstūmė. Ji buvo palikta blogo vyro, bet nepalikta gerojo Dievo. Ji kabinosi vilties, kad vieną kartą kažkada ir kažkur Dievas duos jos kojom tvirtą pagrindą, kad ji vėl galėtų stovėti. Pagrindą, kurio nė vienas pragaro demonas negalės kada nors iš jos paimti.

Štai kodėl ji verkė Uguru parke stovėdama minioje. Vėliau ji pasakojo, kad išgirdo mano balsą, kuris pamokslavo Dievo žodį taip įtikinamai, kad garsas įkvėpė viltį į jos širdį. Ji anksčiau negirdėjo, kad tokiu būdu būtų skelbiama Evangelija. Tarnautojai, kuriuos ji žinojo, mokėsi seminarijose. Jie nebuvo išmokyti sužadinti viltį klausytojų širdyse, kad kas nors nenusiviltų, ir nusivylęs nekaltintų Dievo. Netgi Gerosios Naujienos viltis buvo atskleista, kad neliūdintų tikinčiųjų.

Bet Reinchardas Bonkė, kurį ji matė tą dieną, pamokslavo bekompromisinę Evangeliją, nesijaudinant dėl to, kaip jį priims. Jis karštai šaukė į mikrofoną apie Gerąją Naujieną. Taip, kaip jis kalbėjo ir judėjo scenoje, kiekvienas žinojo, jog jis tiki savo pašaukimu ir kad jis atiduotų savo gyvenimą jam. Jis elgėsi kaip žmogus, kuris tikrai pažįsta Dievą, apie Kurį jis pamokslavo.

„Jeigu Reinchardas Bonkė gali būti toks, - galvojo Terezė, - tai galiu ir aš. Ir iš jos akių pradėjo tekėti vilties ašaros.

Kada aš pašaukiau ligoniu išeiti į priekį, Teresė žiūrėjo, kaip aš dėjau ant jų rankas. Nematančios akys atsimerkdavo, luoši pradėdavo vaikščioti, žmonės, kurie negirdėjo, staiga kartojo mano šnabždėjimą žodis į žodį. Tai buvo kaip dar vieno Apaštalų darbų knygos puslapio parašymas.

Terezija matė, kad aš turiu gyvą „ugnį“, kuri buvo aukščiau šalto religijos pykčio iš jos asmeninės patirties. Tai buvo dovana, kurios ji su ašaromis ieškojo tą dieną. Už mažiau ji negalėjo sutikti. Ir iš pačių savo širdies gelmių ji suriko: „Dieve, prašau, Dieve, jei tu gali Bonkei duoti 100 000 sielų, duok man vieną šimtą, tik vieną šimtą, Viešpatie, ir aš būsiu pačia laimingiausia moterimi“...

Tai pasakiusi, Terezija kai ką suprato savo širdyje, - įsisąmonino, kad priimtų atsakymą iš Dievo, Reinchardas Bonkė turi uždėti ant jos galvos rankas ir pasimelsti už ją.

Bet ką tai reiškia? Aš nežinau. Aš negaliu to paaiškinti, kaip tik pasakyti, kad Terezija turėjo tikėjimą, kuris buvo pas moterį, kuri prisilietė prie Jėzaus drabužio kraštelio, kad būtų išgydyta..Tai nebuvo Jėzaus idėja, kad ta moteris tai padarytų. Tai buvo moters noras. Iš tiesų Jėzus ėjo visai kitų gydyti, kai ji pavijo Jį ir prisilietė prie Jo drabužio kraštelio. Kai ji tai padarė, ji buvo išgydyta. Jėzus pasisuko į ją ir tarė: „Dukra mano, tavo tikėjimas tave išgydė“.

Terezijos tikėjimas buvo toks kaip tikėjimas tos moters. Kažkokiu būdu ji žinojo, jog aš turiu uždėti ant jos rankas ir melstis už ją., tada ji galės pilnai įeiti į Dievo palaiminimą.

Tai ne formulė, kaip gauti kažką iš Dievo. Aš sakau jums, kad mano rankose nėra ypatingos jėgos – jos ne daugiau, kaip buvo ypatingų savybių Jėzaus drabužio kraštelyje. Moters tikėjimas turėjo reikšmę. Taip ir Terezijos tikėjimas nukreipė jos mintį į tai, kad mano rankų prisilietimas reikš, kad ji gaus ypatingą jėgą.

Terezija paliko Uguru parką tą dieną be vienintelio šanso maldai. Žmonės būriavosi aplink sceną su daugybe poreikių, ir Dievas man siuntė tuos, kuriuos Jis gydė. Aš netgi nežinojau, kad ji buvo ten.

Praėjo aštuoneri metai, kad vėl mūsų keliai susikirstų. Terezija praleido tuos metus, pradėjus naują gyvenimą Nairobyje. Ji išaugino dukrą, iš mažos mergaitės ji pavirto jauna moterimi. Ji pakilo iš pelenų ir savo sugriautų vilčių, kad sukurtų naujus santykius su maža moterų – krikščionių grupe. Jos ieškojo dvasinio vedimo. Laikas nuo laiko ji tarnavo tarp savo draugų. Bet jos tarnavimui trūko jėgos, kurią ji matė tą dieną Uguru parke. Jos dvasia dar buvo sudaužyta nenusisekusių vedybų, ir ji žinojo, kad ji dar neatėjo į patį aukščiausią Dievo pašaukimą.

Per tuos aštuonerius metus Terezija sekė mano pamokslų tvarkaraštį per mūsų tarnavimų žurnalą. Ji visada ieškojo miesto, kuriame aš pamokslaudavau mažesniam žmonių susirinkimui. Tai sudarė didesnes galimybes tam, kad galėčiau pasimelsti už ją asmeniškai.

Tai įvyko Osle, Norvegijoje, 1996 metų pavasarį. Ji buvo susijaudinusi, kai sužinojo, kad aš turėsiu pamokslauti vietinėje bažnyčioje, nes ji turėjo draugų Osle. Ji netrukus paskambino jiems ir susitarė, kad apsistos pas juos. Jie sutiko ją atsivežti į tarnavimą.

Ji surinko pinigų ir nusipirko bilietą. Visi jos draugai Nairobyje meldėsi už ją, kai ji išvažiavo, tikėdami, kad grįš su Dievo Dvasios ugnimi, kurią ji taip troško įgyti.

Terezija buvo pirmoji, kuri įžengė į bažnyčią Osle, kai ji atsidarė. Jos draugai palydėjo ją į pirmą eilę. Ji laukė ten, kol patalpa vis pildėsi. Prie jos priėjo viena vietinė moteris.

„Yra tai, ko jums reikia gauti iš Dievo, - pasakė moteris,- ir Dievas pasakė, kad Jis duos jums tai“.

Tai buvo nuostabus patvirtinimas. Terezija padėkojo ir pasakė:

„Tai gerai, bet aš vis dar laukiu“.

Kada aš išėjau į sceną ir prasidėjo tarnavimas, aš pamačiau, kad Terezija buvo ten. Sunku nepastebėti moters afrikietės norvegų bažnyčioje. Ji išsiskyrė kaip salelė šviesos pilkoje jūroje, apsirengusi nacionaliniu afrikiečiu rūbu. Aš mačiau, kaip drebėjo jos kūnas nuo tarnavimo pradžios.

Terezija atvažiavo su viena mintimi. Kada aš pakviečiau ligonius išeiti į priekį, ji išbėgo į priekį maldai. Jos nuomone, ji buvo ligota. Ji jautėsi serganti nuo nepasitenkinimo ir neefektyvumo savo tarnavime. Štai kaip ji teisino pati save, kodėl ji išėjo maldai, kai buvo laikas, skirtas ligoniams.

Jos susitelkimas šiose mintyse neleido jai susikoncentruoti mano pamokslui. Tuo tarpu aš pamokslavau apie išgelbėjimo žinią. Bet tai jos nelietė. Aš pakviečiau tuos atsistoti, kurie norėjo priimti Jėzų kaip Gelbėtoją. Ji atsistojo kaip žaibas. Po to staiga ji suprato, kad tai buvo kvietimas ne ligoniams ir nuolankiai atsisėdo atgal. Ji laukė ilgus aštuonerius metus ir galėjo palaukti dar dvidešimt minučių iki kito mano kvietimo.

Po to aš pagaliau paskelbiau, kad pasimelsiu už ligonius. Ji išbėgo į priekį ir atsistojo prieš mane, drebėdama iš nekantrumo. Ji žinojo, jog suskaičiuotos minutės skyrė ją nuo atsakymo į maldą, kuria ji meldėsi prieš aštuonerius metus Uguru parke. Ji turėjo priimti patepimą tarnauti su jėga kaip Reinchardas Bonkė.

Aš niekada neužmiršiu to, kas įvyko po to. Terezė nepamena įvykio. Iki šios dienos ji dar nežino, kad aš iš tiesų dėjau ant jos rankas. Bet ji to neprisimena. Dievo ugnis neturi nieko bendro su mano rankų prisilietimu, bet aš jas uždėjau ant jos galvos. Tik akimirkai, nes ji buvo išrauta iš mano rankų galinga jėga, kuri nusviedė ją beveik 20 metrų. Šio veikimo jėga buvo tokia galinga, kad jos apavas nulėkė nuo kojų. Vienas batelis , aš tai iki dabar prisimenu, nuplaukė į kitą pilkos norvegų auditorijos galą. Nuo to laiko jo nematė. Galbūt kažkas galėjo jį pasiimti kaip suvenyrą.

Aš tęsiau maldą už likusius. Kiek vėliau, kaip kalbėjo Terezija, ji išėjo iš nesąmoningos būklės ir išgirdo balsą, kuris kalbėjo: „Stebuklai vyksta, stebuklai vyksta“. Tai viskas, ką ji prisimena.

Dievo stebuklai visada apstulbina. Viskas, kas mums lieka, tai linksėti galvomis ir sakyti: „Šlovė Dievui, šlovė Dievui, šlovė Dievui.“ Didžiulis stebuklas, kuris įvyko tą naktį Osle, dar iki dabar vyksta Nairobyje, Kenijoje. Terezija Uairimu – ugnyje.

Susirinkimas Osle baigėsi. Aš grįžau į Vokietiją. Terezija negalėjo pasikelti nuo tos bažnyčios grindų. Kai ji atgavo sąmonę, jos kūno būsena negalėjo tinkamai atsiliepti į jos smegenų įsakymus. Jos kojos buvo tokios silpnos, kad jos draugams prireikė ją nešti iki mašinos. Jie nuvežė ją į namus, paskui pernešė ją iš mašinos į namą ir paguldė į miegamojo lovą svečiams. Tada jie sugrąžino jai antrą batelį. Ji jį pasiliko, kaip prisiminimą apie tai, ką Dievas padarė dėl jos tą vakarą. Terezija savo širdyje žinojo, kad ji niekada nebus tokia kaip anksčiau.

Ši istorija galėtų ir baigtis šioje vietoje. Čia ji pasibaigė daugeliui. Jie priima didį Šventosios Dvasios apsilankymą ir po to nieko nedaro, kad Jis pradėtų veikti jų gyvenimuose. Bet Dievas Terezijai davė patepimą ne dėl to. Ji ne dėl to gavo palaiminimą. Ji atėjo gauti jėgą dėl tarnavimo.

Grįžus į Nairobį, ji sušaukė savo drauges į penktadieninį maldų susirinkimą savo namuose. Jos atėjo – septyniolika moterų. Ji pamokslavo su jėga, kurios niekada ankščiau nežinojo. Kai ji paprašė sergančias išeiti į priekį, ji nepasiūlė įprastos religinės maldos. Ji neprašė Dievo, kad ką nors išgydytų, jeigu tai buvo Jo didelė Dieviška valia. Ne, ji įsakinėjo sergančioms išgyti Jėzaus Kristaus vardu ir išgydimai vyko.

Sekantį penktadienį jos namuose jau susirinko 55 moterys. Po to po penktadienio – 105, o po to dar po vieno – 200. Ji ir jos draugės pradėjo ieškoti mokyklos pastato, kur galima būtų susitikinėti.Tuo laiku kai kurie stebinantys ir užregistruoti išgydymai per jos tarnavimus, buvo aktyviai aptarinėjami mieste. Jos rado mieste auditoriją, kuri galėjo sutalpinti 2000 žmonių, bet atėjo 4000 moterų. Joms prireikė atidaryti visas duris ir langus, kad sutalpintų visas atėjusias. Ji persikėlė į didelę konferencijų salę „Džomo Kienjata“, kuri galėjo sutalpinti 5000 žmonių. Atvyko 12 000.

Po to kai kurie pastoriai mieste pradėjo ją smerkti ir kalbėti savo žmonėms nesilankyti jos susirinkimuose, nes ji buvo išsiskyrusi moteris. Žmonės juos ignoravo. Vieni ėjo iš smalsumo, kiti – dėl poreikių. Bet kai jie ateidavo į Terezijos Uairimu susirinkimus, jie negirdėjo apie moters skyrybas – jie girdėjo Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jie matė, kaip išgydavo ligoniai, sergantys vėžiu, sergantys Aids, neregintys atmerkdavo akis ir negirdinčios ausys pradėdavo girdėti.

Pagaliau Terezija atėjo pas merą ir paprašė, kad jai duotų naudotis Uguru parku, kuriame 1988 metais pamokslavo Bonkė. Jie pasirašė su ja sutartį, leidžiančią jai naudotis parku kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį. Jos susirinkimai augo ir dabar įsitraukė kaip moterys, taip ir vyrai. Verkianti moteris1988 metais parke Uguru apimta nevilties meldėsi: „ Dieve, prašau Dieve, jeigu Tu gali duoti 100 000 sielų Bonkei, tai man duok vieną šimtą, tik vieną šimtą, Viešpatie, ir aš būsiu pati laimingiausia moteris“. Terezija dabar labai laiminga moteris. Jos vardas gerai žinomas Afrikoje. Tarnautojai, kurie pamokslavo prieš ją, atsiprašė jos ir paprašė atleidimo.

Kai aš sužinojau apie jos prasiveržimą, kreipiausi malda į Viešpatį. „Kodėl, Viešpatie, - klausiau aš, - Tu pasirinkai išsiskyrusią moterį tokiam didžiam tarnavimui? Pas mus tiek daug nuostabių vyrų mūsų biblijos mokyklose, vyrų, kurie atkakliai visa širdimi seka paskui Tave. Kodėl Tu pasirinkai Tereziją, o ne vieną iš jų?“.

Jo atsakymas giliai mane sujaudino. Jis pasakė: „ Aš pasirinkau Tereziją todėl, jog norėjau parodyti pasauliui, kad aš galiu paimti sudaužytą indą ir padaryti jį garbės indu.“

Kaip tai mane sutramdė! Mus pasirinko ne dėl mūsų ypatingų savybių. Mes įsiskaudinę tarnai, kurie turime būti visiškai priklausomi nuo Jo. Visus tuos metus aš gėriuosi stiprios mūsų santuokos su Ani rezultatais. Bet šis didelis džiaugsmas nėra mano sėkmės paslaptis. Terezija perėjo per didžiulį skyrybų pažeminimą, bet Dievas pakėlė ją ant didelės tarnavimo platformos. Viskas - Dievo Šlovei.

Po dvejų metų po įvykių Osle, 1988 metais, lygiai po dešimties metų po to, kai aš pirmą kartą pamokslavau Uguru parke, aš aplankiau Nairobį su savo žmona Ani. Mes apsistojome viešbutyje, kuris ribojasi su parku. Aš viską padariau, kad ten nuvyktume pirmąjį mėnesio sekmadienį.

Aš stovėjau tolimame minios pakraštyje, kur ji negalėjo manęs matyti. Du šimtai tūkstančių susirinko tą dieną į Uguru parką. Terezija pamokslavo su jėga ir autoritetu ir matė tūkstančius žmonių, ateinančius pas Viešpatį. Vykdavo išgydimai. Tai buvo kaip dar vienas puslapis, parašytas Apaštalų darbuose. Terezija akivaizdžiai buvo stipriai sujaudinta dar viena nuolankumo diena Viešpačiui ir Jo jėgos veikimu gelbėjant nusidėjėlius. Bet aš nebuvau nusidėjėlis ir neišėjau į priekį. Ji niekada nesužinos, kad aš ten buvau.

II dalis