Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską VI dalis

Jungiantys ryšiai

  

Sapnas

   Pėsčiųjų tiltas neturėjo stabilizatorių, nė jokio sutvirtinimo, kad sulaikytų nuo supimosi. Jis buvo ištemptas virš gilaus akmenuoto tarpeklio. Pėsčiųjų takelis buvo sudarytas iš dviejų lynų, prie kurių buvo pririštos medinės lentutės, nieko daugiau. Ten nebuvo netgi turėklų. Mano manymu, tai nebuvo tinkamas persikėlimas. Tai buvo kelias į nelaimę. Aš net nepagalvočiau ant jo atsistoti.

   Staiga aš pastebėjau neprotingą žmogų, bandantį pereiti į kitą pusę. Šis žmogus išskėtė rankas kad  balansuotų, kaip tai daro lyno akrobatai. Jis ėjo į kitą pusę centimetras po centimetro, žiūrėdamas į savo drebančias kojas. Medinis takelis linko ir svyravo po juo.

   Aš mečiausi prie bedugnės krašto, - tarpeklio dugno nebuvo matyti. Jis buvo padengtas rytiniu rūku. Rūkas judėjo upe šiuo dideliu žemės plyšiu.

   Aš vėl pažiūrėjau į šį žmogų. Jis demonstravo stebėtiną progresą, nuvykdamas beveik iki kelio vidurio. Aš nuoširdžiai jam linkėjau gero. Staiga ant šiltos kylančios srovės iš kanjono pakilo rūko debesis, kuris uždengė kelią prieš pat vyriškį. Jis to nesitikėjo. Jo akys priprato orientuotis pagal jo nuosavas kojas. Aš žinojau, kad jeigu jis žengs į rūką, tai praras pusiausvyrą. Aš tuo buvau įsitikinęs taip pat kaip ir kvėpuoju. Jis nukris ir mirtinai užsimuš.

   Aš puoliau prie tilto, kad pažiūrėčiau, ar galiu jį išgelbėti. Ten atsidūręs, supratau, jeigu aš pastatysiu vieną koją ant to judančio takelio, jis visiškai praras balansą. Aš galėjau tik perspėti.

- Pone, sustokite! – surikau aš. – Jūs turite sustoti! Prieš jus rūkas.

   Vyras pasisuko ir pažiūrėjo į mane. Tuo momentu skausmo strėlė persmelkė mano širdį. Tai buvo mano brolis Jurgenas. Ignoruodamas mano perspėjimus, jis greitai pasisuko ir dingo rūke.

- Jurgenai! Jurgenai! – šaukiau aš.

   Po sekundės aš išgirdau riksmą, kuris palengva tilo ir atsimušė aidu, kol jis krito.

- Reinchaaaaaaaaaaaaardai!

   Aš pabudau. Mano paklodė buvo šlapia nuo prakaito. Širdis daužėsi krūtinėje. Tūkstančiai užplūdusių jausmų mano broliui sukilo mano širdyje ir liejosi per kraštus. Man norėjosi garsiai raudoti už mano brolį Jurgeną. Aš žinojau, kad jis toli nuo Jėzaus.

   „Viešpatie, ką aš mačiau?“.

   Atsakymas buvo aiškus ir tikslus: Jurgenas - ant tilto į amžinybę. Jeigu tu neperspėsi bedievio, Aš išieškosiu jo kraują iš tavo rankos“.

   Aš užprotestavau: „Viešpatie, tai neturi jokios prasmės. Aš žinau, kad jis toli nuo Tavęs, bet kaip aš galiu jį perspėti, jeigu jis žino išgelbėjimo kelią taip gerai kaip ir aš?“ – „Jeigu tu neperspėsi bedievio, Aš pareikalausiu jo kraujo iš tavo rankų“.

   Kodėl aš paprieštaravau Dievui? Aš nežinau. Galbūt taip pačiai sureagavo Marija, kai arkangelas Gabrielius pranešė, kad jai gims kūdikis. Ji negalėjo to priimti savo protu. Ji tarė: „Viešpatie, kaip tai gali būti, jeigu aš nepažįstu vyro?“. Tai klausimas ne netikėjimo, bet klausimas. kaip geriausiai paklusti Jam.

   Tokiu būdu Viešpaties nurodymai neturėjo prasmės ir man. Bet aš gerai supratau, kad viskas, kas mano gyvenime gero, viskas iki paskutinio lašo, atėjo dėl paprasto nuolankumo Jam, o ne dėl to, kad ginčijausi. Aš pradėjau paklusti Jam, kai dar buvau dešimties metų vaikas ir taip buvo visada. Bet suaugusio gyvenime aš kai kada užduodu klausimus ir tuo su jumis dalinuosi todėl, kad visiškai įmanoma, jog jūs elgiatės taip pat. Dievas jums kalba kažką, o jūs savo natūraliu protu atsižadate Jo žodžių, kurie skamba jūsų širdyje.

   Aš pasakoju apie savo klausimus Dievui dėl trijų svarbių priežasčių. Pirma, todėl, kad jūs turite suprasti, jog mes visi panašūs - kas įmanoma man, tas įmanoma ir jums - ir gera, ir bloga. Antra, aš supratau, kad ši pamoka išmokstama ne per vieną kartą. Mes - žmonės. Mes klystame ir kiekvieną dieną grįžtame prie savo natūralaus mąstymo. Galiausiai todėl, kad nežiūrint į tai, kad aš ginčijausi, galiausiai aš vis dėlto paklusau Dvasios balsui. Patarlėje apie du sūnus Mato Evangelijoje Jėzus pagyrė sūnų, kuris tėvui pasakė „ne“, bet po to persigalvojo ir paklausė. Jis pasmerkė kitą sūnų, kuris greitai sutiko, bet nepakluso savo tėvo balsui.

 

Bonke šeimos istorija

   Ši istorija mums suteikia svarbią pamoką. Nors jūs ir niekada anksčiau neklausėte tylaus, romaus Šventosios Dvasios balso, kalbančio jūsų širdyje, dar ne vėlu. Jūs galite pradėti tai daryti šiandien arba rytoj, poryt. Jo malonė atsinaujina kiekvieną rytą. Mano prisiminimai apie Jurgeną akimirksniu perkėlė mane į vaikystę. Mes buvome du iš šešių Germano ir Mėtos Bonkių vaikų. Prieš tai, kai mūsų tėvas pažino Viešpatį, jis buvo profesionalus karininkas. Jis tarnavo intendantu Hitlerio mieste – tvirtovėje Kenigsberge (Karaliaučiuje), Rytų Prūsijoje. Tuo metu jis mirtinai susirgo tuberkulioze. Būdamas neviltyje jis pradėjo ieškoti Dievo. Jis atgimė iš aukšto ir tuoj pat buvo išgydytas.

   Jo gyvenime nieko neliko ankstesnio. Jis niekad neprarasdavo galimybės papasakoti žmonėms, kaip Dievas jį išgelbėjo ir išgydė. Visa kita, kas liko, kas atrodė iki to buvo svarbu, prarado savo vertę lyginant su Dievo pažinimu. Jis norėjo palikti karinę tarnybą ir tapti viso laiko tarnautoju, bet jis privalėjo baigti tarnybą vokiečių armijoje. Tada jis rado būdą tarnauti Dievui kaip neįšventintas tarnautojas. Tuo metu jis sutiko Mėtą Šefling, bažnyčios vargonininkę iš Dancingo, miesto, kuris dabar žinomas kaip Gdanskas ir netrukus vedė ją. Tai įvyko 1933 metais.

   Visi šeši Germano ir Mėtos vaikai buvo gimę tarp 1934 ir 1942 metų. Tie aštuoneri jų santuokos metai buvo pačiu „derlingiausiu“ periodu. Tuo metu mūsų šeima gyveno mažame Stablako mieste.

    Pirmi penki Bonkės vaikai buvo berniukai. Vyriausias Martinas, po to Gerchardas, po jų dvyniai Piteris ir Jurgenas. Šiame laikotarpyje mama buvo prislėgta. Ji norėjo mergaitės. Praėjus trylikai mėnesių gimiau aš ir mano mama pravirko. „Viešpatie, kodėl ne mergaitė?“. Dievas buvo gailestingas ir 1942 metais gimė Felisitė, vienintelė Bonkių dukra.

   Tik Felisitė ir aš tarnavome Viešpačiui, kai suaugome. Kiti vaikai nepriėmė tėvų tikėjimo.

   Jurgenas, Piteris ir aš buvome artimi savo amžiumi ir gyvenimiška patirtimi. Mes daugelį dalykų prisimename panašiai. Jiems buvo apie šešerius metus, o man penkeri, kai mes privalėjome bėgti į Rytų Prūsiją gelbėdami savo gyvybes. Filisitė buvo visai dar kūdikis. Motina mus surinko ir mes išėjome. Mūsų tėvas turėjo pasilikti ir daryti viską, kas jo jėgoms, kad sulaikytų tarybinę armiją, kuri pradėjo siaubti regioną, kad atkeršytų vokiečiams.

   Mama su mumis meldėsi, kad Dievas mums duotų saugų perėjimą iš karinės zonos. Po maldos ji gavo galimybę važiuoti kareiviškame sunkvežimyje, kuris mus nuvežė per užšalusią jūrą į Gdanską. Važiuojant mus bombardavo ir atakavo skutamuoju skridimu tarybiniai lėktuvai. Po dienos viso šito tūkstančiai kitų atsitraukiančių buvo palaidoti lediniame kape, nes ledinis kelias pasidavė pavasarinio atšilimo jėgai, sustiprėjusiai nuo pastovaus tarybinių karinių oro pajėgų bombardavimo.

   Mes per stebuklą pravažiavome siaura properša. Mums siaubą kėlė tai, kas nutiko su nelaimingais žmonėmis. Ar meldėsi jie taip pat? Ar liko jų maldos be atsakymo?

   Mama meldėsi ir skaitė Bibliją kiekvieną dieną, kad rastų vadovavimą ir gynybą mums. Rašte ji gavo garantiją, kad Dievas išsaugos mus, kai bėgsime per jūrą. Mes susitarėme dėl persikėlimo į Daniją bėglių laivu, bet mums atsakė paskutinę minutę. Tas laivas buvo pamuštas torpeda iš tarybinio povandeninio laivo. Jis nuskendo, pražudydamas tris kartus daugiau žmonių, nei žuvo „Titanike“. Mes buvome išgelbėti dar kartą, bet kas su tais, kurie žuvo? Kodėl tai buvome ne mes?

   Laivą, kuriuo mes pagaliau išvykome, taip pat bombardavo ir atakavo per visą kelionę. Aš prisimenu, kaip užlipau ant denio ir pamačiau degantį tarybinį lėktuvą, krentantį iš dangaus. Kartą mus sukrėtė didelis sprogimas, kai mes susidūrėme su mina. Laivas stipriai pasviro į vieną pusę, be po to kažkokiu nepaaiškinamu būdu išsilygino. Tęsėme kelionę, kol nepasiekėme saugaus Danijos uosto.

   Iš Vokietijos pradėjo atkeliauti naujienos apie nacistų žvėriškumus. Neapykanta vokiečiams pradėjo augti. Danijoje mumis nebuvo patenkinti. Dėl saugumo mus patalpino į internuotų stovyklą, kol neišsispręs mūsų likimas. Tai mus išgelbėjo nuo įpykusios minios rankų.

   Po ketuverių metų mes grįžome į tėvynę Vokietiją ir pagaliau susijungėme su tėvu. Man buvo devyni metai, o Jurgenui - dešimt. Kai mes įėjome į Vokietijos atstatymo periodą, Bonkės klanas vėl pradėjo gyventi kaip viena šeima. Mes aštuoniese gyvenome viename kambaryje Gliukstato mieste netoli Hamburgo. Mūsų ūkis galbūt buvo skurdus, jeigu jį matuoti materialiniais turtais, bet mes buvome turtingi tikėjimu.

   Po demobilizacijos mūsų tėvas tapo pastoriumi. Jo aistra skelbti Evangeliją nepasilikdavo už bažnyčios durų. Visi šeši vaikai įsiminė visus jo pamokslus, kuriuos jis skelbė savo kasdieniu gyvenimu. Mūsų namuose rimtai žiūrėjo į Dievą. Mūsų šeima išliko gyva, kai karo metu gelbėjomės bėgdami. Šios išsigelbėjimo istorijos dažnai buvo pasakojamos su visomis smulkmenomis, kad įskiepytų mums tikėjimą Dievo jėga ir miele.

   Pradžioje visi Bonkės vaikai priėmė mūsų palikimą Viešpatyje be klausimų. Mes save atidavėme mūsų tėvų tikėjimui. Vis dėlto, praėjo metai ir Herchardas, Piteris ir Jurgenas pradėjo abejoti šeimos tikėjimu. Netgi mūsų išsigelbėjimo istorijos buvo gaubiamos abejonių. Jie surado kitus natūralius paaiškinimus mūsų išsilaisvinimui karo pabaigoje. „Tai nebuvo Dievo ranka, - kalbėjo jie, tai buvo atsitikimas, sėkmė, sutapimas, likimas – viskas, tik ne Dievas“. Netgi mūsų tėvo išgydymas nuo tuberkuliozės galėjo būti paaiškinama psichologijos rėmuose ir psichosomatinių simptomų - nusprendė jie.

Aš žinau, kad tai įprasta istorija. Tai atsitinka daugelyje tikinčių šeimų. Teisėjų knygoje mes skaitome liūdnus žodžius apie Dievo vaikų istorijas, kurios kartojasi vėl ir vėl Senajame Testamente: „Ir paliko jie Viešpatį Dievą savo tėvų, Kuris išvedė juos iš Egipto žemės.“ Ši rašto vieta tapo realybe mano gyvenime, kai Jurgenas ir aš augome kartu. Mano vyresnieji broliai pamiršo Dievą. Tai sužeidė mane, bet mano tėvus, kaip aš dabar suprantu, tai žeidė daug kartų daugiau.

   Mano jaunesnioji sesuo ir aš buvome dalimi tos pačios šeimos, bet mes laikėmės tėvų tikėjimo, kol jis netapo visiškai realus ir mums. Kur buvo skirtumas tarp mūsų? Aš nežinau. Galimų pateisinimų irgi daug, kaip ir šeimų.

   Vokietija tuo laiku buvo pripildyta kritikos ir pasmerkimo. Viskas, kas ateidavo iš vyresniosios kartos, buvo kritikuojama. Mūsų tėvo liudijimai apie nuostabią Dievo meilę sutilpo į vieną krepšį su tiesa apie mirties kalėjimus ir baisumus karo metu. „Kur buvo Dievas?“, – klausinėjo jauni žmonės. „Bonkės buvo Jo numylėtiniais?“, „Ką gero davė tikėjimas visiems tiems nelaimingiems, kurie neišgelbėjo savo gyvybių kare?“.

   Užduodami panašius klausimus mano broliai atstūmė Dievą ir pradėjo garbinti intelektą, ir mokslą. Jie tvirtai nusprendė nedaryti vyresniosios kartos klaidų. Jie matė mūsų tikėjime Viešpačiu būdą manipuliacijų ir klaidingai manė, kad naudodami savo protą jie gyvens geresnį gyvenimą. Jie atidavė save mokslui, kai aš pradėjau dalyvauti mūsų tėvo bažnyčios veikloje.

Mūsų keliai išsiskyrė į priešingas puses.

Šeimos netikėjimas

   Man buvo dešimta metų. Būtent tokiame amžiuje aš buvau pašauktas būti misionierius Afrikoje. Tapęs paaugliu, aš šį pašaukimą priėmiau su visu rimtumu. Mano broliai, įskaitant ir Jurgeną, staiga kardinaliai pakeitė santykius su manimi. Tai vaikiška, sakė jie. Jie šaipėsi iš manęs kaip iš kvailelio. Jie persekiojo mane kaip žemiausio tipo žmogiškų būtybių atstovą. Šie santykiai truko iki tol, kol aš nesuaugau.

   Mano broliai įstojo į gerus universitetus. Jie uoliai stengėsi pasiekti aukštumų akademiniame pasaulyje pasirinktose specialybėse. Jurgenas tapo labai gerbiamu inžinieriumi – chemiku. Broliai juokėsi iš mano kuklaus Biblijos mokyklos pasirinkimo. Visi jie, ir netgi Felisitė, kuri liko ištikima Dievui, gavo medicinos daktaro laipsnius, kai aš pradėjau savo kuklius bandymus užsiimti misionieriavimu kartu su Ani Lesote, Afrikoje.

   Tais metais, kada gimė mūsų tarnavimas, retkarčiais atvažiuodavau į namus Vokietijoje. Mama ir tėtis, žinoma, labai manimi didžiavosi. Jie stebėjo mūsų organizacijos „ Kristus visoms tautoms“ pradžią ir netgi aplankė mūsų evangelistines afrikiečių kampanijas. Bet daugelį metų mano broliai tęsė šaipymąsi iš mano triūso.

   Man širdis skaudėjo, kada aš mačiau milijonus žmonių, priimančius Kristų visame pasaulyje, o namuose rasdavau, kad mano artimi broliai dar vis užkietinę širdis Jėzaus Evangelijai.

   Jurgeno namai buvo vieta, kurią mažiausiai iš visų man norėjosi lankyti. Jis vedė moterį, kuri dirbo sekretore. Ji laikė save labai protinga. Krikščioniškas tikėjimas buvo patyčių ir puolimo objektas. Ji liko priešiškai nusiteikusi prieš Evangeliją. Kai aš atvažiuodavau, ji tapdavo agresyvi, pastoviai provokuodama mane atsakyti į klausimus apie neįtikinamą krikščionišką tikėjimą. Ji puldavo mane taip energingai, kad net Jurgenas būdavo suglumęs. Aš žinojau, kad jis mane mylėjo kaip brolį, nors ir žiūrėjo į mano tarnavimą ir gyvenimą iš aukšto. Jis galėjo man paprieštarauti, bet ir nenorėjo, kad konfliktas pereitų į grubumą.

   Kai aš aplankydavau Jurgeną ar ką nors iš mano brolių, naudojau metodą „romus atsakymas užgesina pyktį“. Aš nekalbėjau temomis, kurios, kaip aš žinojau, erzina juos. Vietoje to aš kalbėjau daugiau apie apibendrinančius dalykus ir skyriau daugiau laiko ir pastangų klausymui. Dėl to, kad mes turėjome bendrą pripildytą Evangelijos vaikystę, aš tikėjau, kad pasieksiu juos meduoliu, ne botagu. Šis būdas atnešė vaisių.

   Mano broliai su savo šeimomis, įskaitant Jurgeną ir jo žmoną, susirinkome drauge šeimos susijungimui 80-ųjų metų viduryje. Mes kiekvieną dieną sėdėjome už vieno ilgo stalo pietų metu ir nuoširdžiai kalbėjomės.

   Aš manau, tai mano brolis Martinas pradėjo tą patį pokalbį. Jis – mano vyresnis brolis ir chemijos mokslų daktaras. Jis pasakė, kad Bonkės vardas minimas visuose Vokietijos laikraščiuose mano dėka. Jis pasakė, kad reporteriai skraidė į mano evangelizacinius tarnavimus įvairiose pasaulio šalyse, pranešdami Vokietijoje apie tai, kas ten vyko. Jų reportažai buvo pilni fantastinių pasakojimų apie stebuklingus išgydymus. Tai, kalbėjo jis, jam sudarė kai kurias problemas. Bonkės vardas retai sutinkamas Vokietijoje, ir žmonės dabar skambino jam, galvodami, kad jis - tai aš.

- Kaip tu žinai, - pasakė jis, - mano vardas yra Frankfurto telefonų knygoje. Neseniai suskambo mano telefonas.

   „Daktare Bonke?“, – ištarė moteriškas balsas.

   Aš pasakiau: „Taip, aš daktaras Bonkė“.

   Ji tarė: „Daktare Bonke, man vėžys. Išgydykite mane! Prašau, išgydykite mane!“

   Aš pasakiau: „Pone, aš negaliu nieko išgydyti, aš ne medicinos daktaras. Aš – chemikas. Aš galiu pagaminti vaistus, bet negaliu nieko išgydyti.“

   Ji pasakė: „Jūsų vardas Bonkė? B – o – n – k – ė?“

   Aš tariau: “Taip, Bonkė.“

   Ji pasakė: “Jūs - Bonkė, išgydykite mane! Prašau!“

   Aš pasakiau: “Pone, jums reikalingas mano brolis Reinchardas. Bet leiskite jums kai ką pasakyti: jis taip pat nieko neišgydo. Išgydo Jėzus“.

   Aš negalėjau susilaikyti iš juoko.

- O, Martinai, - atsakiau aš, - tu dabar skelbi Evangeliją?

   Tai buvo geras momentas. Istorija, kurią papasakojo mano brolis, aiškiai susilpnino buvusią įtampą. Buvo malonu sužinoti, kad jis rado būdą pripažinti mane.

   Bet Martinas nebaigė. Po to jis pasakė, kad jis dar turi kai ką pasakyti. Jis pasakė, kad jis ir mano likusieji broliai įvertino gyvenimus visų Bonkių vaikų ir paskelbė mane „geriausiu arkliuku arklidėje“. Jis greitai pridėjo, kad šis pagerbimas priklausė tik nuo mano įtakos pasauliui, o ne nuo to, kad ar tai buvo gera įtaka ar bloga. Vis dėlto, tai buvo didelis žingsnis į priekį. Daugelį metų jie juokėsi iš dalykų, kurie mane padarė, kalbant jų pačių žodžiais, “geriausiu arkliuku arklidėje“.

   Tai davė man viltį, kad vieną kartą jie padarys kitą žingsnį ir pripažins, kad mano gyvenimas turi įtakos Jėzaus Kristaus dėka, o ne dėl kitos kažkokios priežasties, ir kad jie dar kartą priims Jo viešpatavimą į savo gyvenimus. Aš mačiau, kad priešiškumas pasikeitė tikru artumo jausmu, nors mes ir neišskyrėme vieno gyvo tikėjimo.

   Ir taip, kai aš pasitraukiau nuo Jurgeno sapno, perdaviau šį reikalą Viešpačiui: „Viešpatie, matai progresą, kurį mes padarėme paskatinimo pagalba, o ne pamokslų?“ Kodėl Tu dabar sakai man: „Jeigu tu neperspėsi bedievio, aš pareikalausiu jo kraujo iš tavo rankų?“ Ką tu turi omenyje? Aš turiu kreiptis su pamokslu, kurį jis girdėjo tūkstantį kartų? Ar sužinos jis ką nors naują, jeigu aš jam pasakysiu, kad jis nusidėjėlis ir eina į pragarą? Aš nesuprantu.“

   Viešpats man atsakė: „Parašyk jam laišką ir papasakok, ką matei sapne.“

   Tai suskambo labai aiškiai. „Aš padarysiu tai, Viešpatie“, - pasakiau aš. Aš pasisukau ant kito šono ir toliau nugrimzdau į sapną.

Brolio atgimimas

   Ėjo 1955 metai. Tuo metu aš pradėjau planuoti tarnavimo „Kristus visoms tautoms“ persikėlimą iš Johanesburgo į Frankfurktą. Tai buvo didelis žingsnis. Mes galėjome prarasti daugumą maldininkų ir materialius partnerius, kuriuos mes įgijome per dešimtmečius tarnavimo ten. Dievas praplėtė Kristaus upę visoms tautoms per tuos žmones, dėlto mes galėjome būti mobilūs. Bet, atrodė, šis manevras galėjo susiaurinti mūsų kanalą iš naujo kaip tik tada, kai mes turėjome padaryti žingsnį į priekį ir pradėti daryti daugiau darbų dėl Dievo. Aš tikėjau, kad Jį išgirdau teisingai. Tam buvo daug patvirtinimų.

   Pavyzdžiui, aparteido politika tapo kliūtimi mūsų darbui. Kai kurios šalys dirbo prieš mus dėl to. Mes buvome priskirti pagal vieną rasistinį kurpalį paprasčiausiai dėl mūsų adreso. Viešpats man parodė, kad vokiečių pasas leis mano komandai laisvai judėti per šalis, kurios tuo metu diplomatiškai buvo nusiteikę prieš mus. Dievo vedimas, kaip visada, buvo daugiau nei strateginis. Aš stebiuosi, žvelgdamas atgal.

   Ir kada aš pakilau iš lovos, kad pradėčiau naują dieną, toliau stropiai planavau didelį pervažiavimą į Vokietiją. Viduryje savo darbo aš išgirdau aiškų Dvasios balsą mano širdyje. „Tu neparašei laiško. Aš pareikalausiu jo kraujo iš tavo rankų“.

   Aš sustojau ir parašiau laišką, kuriame pasakojau Jurgenui, ką mačiau sapne. Atsakymas vis neatėjo. Gyvenimas tęsėsi ir aš pamiršau apie tai.

   Mes pervažiavome į Vokietiją. Ani ir aš įrengėme savo naują butą, kad priimtume savo vaikus, atvykusius namo iš universiteto. Jie atvažiavo ir paruošėme jiems vakarienę. Kai mes sėdome vakarieniauti, man perdavė Jurgeno laišką, adresuotą man. Aš jį atverčiau ir perskaičiau:

„Brangus Reinchardai!

   Mano žmona mane paliko. Mano geriausias draugas mirė nuo vėžio. Aš buvau taip apimtas nevilties, jog galvojau, kad man nebeverta daugiau gyventi. Aš norėjau baigti gyvenimą savižudybe. Bet naktį man prisisapnavo sapnas. Aš ėjau tiltu. Jis neturėjo turėklų ir greitai aš šaukdamas kritau žemyn. Aš pabudau visas prakaite iš siaubo. Šokau iš lovos ir pasakiau: „Visagalis Dieve, Tu žinai, kad aš net netikiu tavimi, bet aš turiu brolį, kuris tarnauja Tau. Jeigu tu prakalbai man per šį sapną, tai prakalbėk man ir per Reinchardą.“ Praėjus kuriam laikui atėjo tavo laiškas. Tavo sapnas buvo mano sapnas. Aš atidaviau savo gyvenimą Jėzui. Jis man atleido mano nuodėmes.“

   Nors aš buvau su savo vaikais, aš neišsilaikiau ir pravirkau kaip vaikas. Aš negalėjau susilaikyti ir niekas negalėjo kurį laiką po to valgyti. Tokie dalykai parbloškia mano širdį ir palieka mane tylintį prieš Karalių Karalių ir viešpataujančių Viešpatį.

   Ryšiai, kurie riša šeimą, neabejotinai Dvasioje reiškia daugiau, negu mes galime žinoti kūnu. Dievas mus gali surinkti drauge, nors ir mes būtume 8000 km atstumu vienas nuo kito ir duoti mums tuos pačius sapnus. Tai daug daugiau, nei paprasčiausiai sutapimas. Dievas man kalbėjo tyliu romiu balsu. Kas, jeigu aš bučiau nepaisęs Jo nurodymo parašyti apie mano sapną broliui? Ši istorija – dar viena iliustracija Jo nesibaigiančių kelių atrasti ir išgelbėti pasiklydusius. O, kaip Jis myli mus ir mane.

   Šiandien mano brolis Jurgenas išgelbėtas, nors ir labai palaužtas. Jis neteko sveikatos, jo protiniai gebėjimai beveik sunaikinti. Jis guli senelių invalidų namuose, kur juo rūpinasi dieną ir naktį. Bet greitai, tikriausiai, iki to, kai jūs perskaitysite šią istoriją, jis susitiks veidas į veidą su Dievu, kurį mes abu trokštame pamatyti.

   Aš toks laimingas.

Ši istorija suteikia svarbią pamoką. Jeigu Jūs dar nepaklusote Dievui, tylus Šventosios Dvasios balsas kalba jūsų širdyje, kad dar ne vėlu. Jūs galite pradėti šiandien, po to rytoj ir poryt. Jo malonė atsinaujina kiekvieną rytą.

V knygos dalis

VII knygos dalis