Paviršutiniška teologija
Po
septynerių metų, kai palikau Lesotą, aš vedžiau evangelinius
tarnavimus Pietų Afrikoje – Bostvanoje, Svazilende, Zimbabvėje ir
Zambijoje. Mes matėme šimtus tūkstančių ateinančių pas
Viešpatį ir daug nepaprastų išgydymų. Dievas pažadėjo, kad
mūsų tarnystė išsiplės už Afrikos ribų. Ir taip aš mūsų
organizaciją pavadinau“ Kristus visoms tautoms“.
Už Afrikos ribų
1980 metais surizikavau organizuoti kampaniją Birmingeme, Anglijoje.
Tai buvo mano pirmoji kampanija ne Afrikoje. Vėliau, 1983 metų
pradžioje mes gavome kvietimą pravesti tarnavimą Pertos mieste,
saulėtoje Pietų pakrantėje Australijoje. Mūsų draugai šiame
mieste išnuomojo pramogų centro salę, talpinančią 8 000 žmonių.
Mes ten nuvykome.
Jau pirmą vakarą salė buvo pilna. Atvyko televizijos žinių
ketvirtojo kanalo vietinė filmavimo grupė, kad padarytų reportažą
vakarinei laidai. Kada aš išėjau į sceną, pradėjau pokalbį su
Dievu: „Ką Tu padarysi čia šiandien, Viešpatie?“ Aš
žvilgtelėjau į dešinę auditorijos pusę, kur invalido vežimėlyje
sėdėjo moteris su mėlyna suknele. Viešpats tarė man: „Šiandien
Aš išgydysiu šią moterį su mėlyna suknele“ Bet tai nebuvo
tai, ką aš išgirdau akustiškai. Tai buvo laiškas į mano širdį
ir aš jį priėmiau.
Drąsus pareiškimas
Pradžioje susirinkimo aš pakilau, kad pasveikinti žmones. Paėmiau
mikrofoną ir paskelbiau su dideliu susijaudinimu: „Šiandien čia
įvyks didelis stebuklas, Pertoje, Australijoje. Tiesiogiai šiame
pramogų centre, - aš parodžiau į moterį su mėlyna suknele. –
Ši moteris bus išgydyta, ji atsistos iš savo invalido vežimėlio.“
Tuo metu ketvirtojo kanalo filmavimo komanda įtemptai ir dėmesingai
klausė.
Kada aš padariau šį skelbimą, tikėjausi sukelti susirinkusių
išankstinį mėgavimosi jausmą. Aš žinojau, kad tai gali padėti
sudaryti tikėjimo atmosferą. Iki tos dienos Pertoje aš maniau, kad
jei nėra tikėjimo, tai stebuklai nevyksta. Aš rėmiausi, savo
patirtimi ir Raštu.
Mato ir Morkaus evangelijose mes skaitome, kad stebuklinga Jėzaus
jėga Nazarete buvo apribota žmonių netikėjimo. Paprastai, jeigu
tikėjimo trūkumas gali riboti Jėzaus jėgą daryti stebuklus, tai
gali riboti ir mane. Kai kuriose vietose mes matome, ką kalba Jėzus
išgydytiems žmonėms: „Tikėjimas tavo išgelbėjo tave“. Jeigu
Jėzus priskyrė išgydymo stebuklus sergančių žmonių tikėjimui,
tai taip pat turiu daryti ir aš. Tai buvo mano tikėjimo teologija
dviejuose žodžiuose – teologija riešuto kevale. Bet aš taip pat
žinojau, kad Dievas mėgsta pralaužti teologinius kevalus.
Kada aš padariau savo drąsų pranešimą apie tos moters Dievo
išgydymą, buvo aišku, kad tai nepadėjo sudaryti tikėjimo
atmosferos. Iš tikrųjų įvyko atvirkščiai: moteris nepriėmė
mano pranešimo kaip geros žinios. Ji pasilenkė, prisidengė galvą
rankomis ir pabandė pasislėpti. Turėjo būti, jog daugelis
pasižiūrėjo į mane kaip į bejausmį pietų – afrikiečių
pamokslininką, kuris piktnaudžiavo vargšės moters liga. Rodėsi,
kad ji norėjo prasmegti tiesiog į žemę. Kažkurį tai momentą ir
aš taip pat panorau prasmegti. Teigiamos auditorijos reakcijos
nebuvo. Atmosfera vis darėsi šaltesnė ir šaltesnė, ir aš
atsisėdau.
Ko aš nežinojau, tai to, kad ši moteris buvo pakviesta į
tarnavimą kaip svečias. Ji visai nebuvo tikinti. Ji neturėjo
supratimo apie išgydymus ir nelaukė jo. Žinoma , aš nežinojau
apie jos būklę. Aš buvau priklausomas tik nuo to, ką girdėjau iš
Viešpaties mano sieloje. Vėliau pasirodė, kad moteris turėjo
progresuojančią ligą, kuri vadinasi lūžinėjančių kaulų liga.
Jeigu ji būtų atsistojusi, tai jos kaulai būtų lūžę. Gydytojai
pasakė, kad ji daugiau niekada nebevaikščios.
Kai Dievas pralaužia teologines doktrinas
Kol aš laukiau, kalbėjau sau: „ O, Viešpatie, ji neturi
tikėjimo. Kaip tai įvyks?“
Akimirksniu Šventoji Dvasia atsakė man:“ Šiandien viskas
priklauso ne nuo jos tikėjimo, o nuo tavęs. Tu išvysi didelį
stebuklą.“
Šita mintis buvo per daug didelė mano teologijai – riešuto-
kevale. Ji neturėjo tikėjimo, bet manojo pakako dėl jos stebuklo.
Skubiai mano protas prabėgo pro raštą. Ar galėjau aš rasti
pavyzdį Naujajame Testamente, kuris pademonstruotų, kad Jėzus
išgydė kažką, remdamasis kito tikėjimu?
Netikėtai aš prisiminiau paralyžiuotojo vyro istoriją, kurį
nuleido Jėzui per stogą. Šioje istorijoje vyras neparodė
tikėjimo. Jo draugai jį atnešė pas Jėzų. Jie negalėjo jo
įnešti į namą , kuriame Jis mokė, bet jie taip buvo taip
įsitikinę išgydomąją Jėzus jėga, kad išardė stogą ir
nuleido vyrą prieš Jėzų. Biblija sako, kad kai Jėzus pamatė jų
tikėjimą, Jis atleido kaltes tam vyrui ir išgydė jo kūną. Tai,
neabejotinai, buvo jo draugų tikėjimo dovana. Ši istorija aprašyta
antrame Morkaus Evangelijos skyriuje. Kas aš, kad kalbėčiau, jog
tas pats negali įvykti 1983 metais Pertoje?
Pamokslo pabaigoje aš paskelbiau, kad dabar pasimelsiu už moterį
invalido vežimėlyje, kaip buvau pažadėjęs. Scenoje su manimi
buvo mano draugas, pastorius iš pietų Amerikos. Jis prašnibždėjo:
„ Reinchardai, tu pats.“ Po šiuo pasakymu buvo suprantama, jog
jam buvo aišku, kad moteris neturėjo tikėjimo ir, jis nesiruošia
pasidalinti su manimi savo tikėjimu.
Mane lydėjo Dvasios balsas. Aš nusileidau nuo scenos ir priėjau
prie invalidų vežimėlio. Televizijos komanda užėmė savo
poziciją, kad užrašytų kas vyksta.
-
Kuo jūs vardu?
-
Aš – ponia Makelt.
-
Ponia Makelt, Dievas pasakė man, kad jūs šiandien būsite
išgydyta.
Kai aš pasiruošiau padėti ant jos rankas, pajutau prisilietimą
prie pečių. Tai buvo mano pietų – afrikietis draugas. „Vienas
nugalės tūkstantį, - sušnabždėjo jis, - o du – dešimt
tūkstančių.“ Dabar jis kalbėjo apie savo ir mano tikėjimo
sujungimą šioje maldoje. Aš būčiau meldęsis ir be jo, bet aš
buvau laimingas matydamas jį šalia.
Aš padėjau mano rankas ant jos galvos ir įsakiau:
-
Jėzaus vardu stok ir vaikščiok!
Lėtai, netvirtai ji atsistojo ant kojų. Rodėsi, visi sulaikė
kvėpavimą. Ketvirtas kanalas įrašinėjo.
-
Dabar eikite, - tariau aš.
Ji pradėjo vaikščioti kaip Frankenšteinas – bum, bum, bum –
grindimis. Judėjo tarsi būtų apsiavusi švininiais batais.
-
Bėkite Jėzaus vardu! - sušukau aš. – Bėkite!
Netikėtai ji nudūmė kaip kulka. Ji pradėjo lakstyti, šūkauti,
juoktis, šokinėti. Ji elgėsi kaip žmogus, kuris ką tik gavo
pilną atsinaujinimą iš Visatos Kūrėjo, be skausmo per
suskaičiuotas sekundes.
Ketvirtojo kanalo naujienos parodė šį siužetą. Sekančią dieną
jie pabaigė istoriją, atvažiavę į jos namus su kameromis. Kai ji
atidarė duris, kamera surado jos invalido vežimėlį, kuris buvo
sudėtas į kampą prieškambaryje. Nereikia ir kalbėti, kad nuo to
laiko mūsų susitikimuose Pertoje buvo tik stovinčios vietos.
Dievo savoje teologinėje dėžutėje nesutalpint
Metams praėjus ponia Makelt dalyvavo partnerių „Kristus visoms
tautoms“ bankete. Ji atvyko pademonstruoti man savo pilną išgydymą
– daugiau jokių sulūžusių kaulų. Ji buvo laisvas Dievo vaikas.
Man ji tapo dar vienu Dievo meilės pavyzdžiu ir nuostabia malone.
Aš šlovinu Jį už tai.
Dėkodamas poniai Makelt aš išmokau būti atsargus patalpindamas
Dievą į teologijos dėžutę. Bet ir tada, kai aš tai darau,
žinau, kad galiu išsilaisvinti girdėdamas ir paklusdamas Jo
Dvasios balsui. Šiandien, kai aš meldžiuosi už kažką ir tas
žmogus nepagyja, aš nekaltinu jo ar jos už tikėjimo stoką.
Kuo ilgiau aš gyvenu, tuo mažiau manau, kad žinau Dievo sumanymus.
Aš nežinau, kodėl vieni išgydomi, o tuo metu kiti – ne.
Aš tik žinau, kad kai kada kažkieno tikėjimo dovana gali išgydyti
kitą žmogų.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą