Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską IX dalis

Paviršutiniška teologija

Po septynerių metų, kai palikau Lesotą, aš vedžiau evangelinius tarnavimus Pietų Afrikoje – Bostvanoje, Svazilende, Zimbabvėje ir Zambijoje. Mes matėme šimtus tūkstančių ateinančių pas Viešpatį ir daug nepaprastų išgydymų. Dievas pažadėjo, kad mūsų tarnystė išsiplės už Afrikos ribų. Ir taip aš mūsų organizaciją pavadinau“ Kristus visoms tautoms“.

Už Afrikos ribų

1980 metais surizikavau organizuoti kampaniją Birmingeme, Anglijoje. Tai buvo mano pirmoji kampanija ne Afrikoje. Vėliau, 1983 metų pradžioje mes gavome kvietimą pravesti tarnavimą Pertos mieste, saulėtoje Pietų pakrantėje Australijoje. Mūsų draugai šiame mieste išnuomojo pramogų centro salę, talpinančią 8 000 žmonių. Mes ten nuvykome.

Jau pirmą vakarą salė buvo pilna. Atvyko televizijos žinių ketvirtojo kanalo vietinė filmavimo grupė, kad padarytų reportažą vakarinei laidai. Kada aš išėjau į sceną, pradėjau pokalbį su Dievu: „Ką Tu padarysi čia šiandien, Viešpatie?“ Aš žvilgtelėjau į dešinę auditorijos pusę, kur invalido vežimėlyje sėdėjo moteris su mėlyna suknele. Viešpats tarė man: „Šiandien Aš išgydysiu šią moterį su mėlyna suknele“ Bet tai nebuvo tai, ką aš išgirdau akustiškai. Tai buvo laiškas į mano širdį ir aš jį priėmiau.

Drąsus pareiškimas

Pradžioje susirinkimo aš pakilau, kad pasveikinti žmones. Paėmiau mikrofoną ir paskelbiau su dideliu susijaudinimu: „Šiandien čia įvyks didelis stebuklas, Pertoje, Australijoje. Tiesiogiai šiame pramogų centre, - aš parodžiau į moterį su mėlyna suknele. – Ši moteris bus išgydyta, ji atsistos iš savo invalido vežimėlio.“ Tuo metu ketvirtojo kanalo filmavimo komanda įtemptai ir dėmesingai klausė.

Kada aš padariau šį skelbimą, tikėjausi sukelti susirinkusių išankstinį mėgavimosi jausmą. Aš žinojau, kad tai gali padėti sudaryti tikėjimo atmosferą. Iki tos dienos Pertoje aš maniau, kad jei nėra tikėjimo, tai stebuklai nevyksta. Aš rėmiausi, savo patirtimi ir Raštu.

Mato ir Morkaus evangelijose mes skaitome, kad stebuklinga Jėzaus jėga Nazarete buvo apribota žmonių netikėjimo. Paprastai, jeigu tikėjimo trūkumas gali riboti Jėzaus jėgą daryti stebuklus, tai gali riboti ir mane. Kai kuriose vietose mes matome, ką kalba Jėzus išgydytiems žmonėms: „Tikėjimas tavo išgelbėjo tave“. Jeigu Jėzus priskyrė išgydymo stebuklus sergančių žmonių tikėjimui, tai taip pat turiu daryti ir aš. Tai buvo mano tikėjimo teologija dviejuose žodžiuose – teologija riešuto kevale. Bet aš taip pat žinojau, kad Dievas mėgsta pralaužti teologinius kevalus.

Kada aš padariau savo drąsų pranešimą apie tos moters Dievo išgydymą, buvo aišku, kad tai nepadėjo sudaryti tikėjimo atmosferos. Iš tikrųjų įvyko atvirkščiai: moteris nepriėmė mano pranešimo kaip geros žinios. Ji pasilenkė, prisidengė galvą rankomis ir pabandė pasislėpti. Turėjo būti, jog daugelis pasižiūrėjo į mane kaip į bejausmį pietų – afrikiečių pamokslininką, kuris piktnaudžiavo vargšės moters liga. Rodėsi, kad ji norėjo prasmegti tiesiog į žemę. Kažkurį tai momentą ir aš taip pat panorau prasmegti. Teigiamos auditorijos reakcijos nebuvo. Atmosfera vis darėsi šaltesnė ir šaltesnė, ir aš atsisėdau.

Ko aš nežinojau, tai to, kad ši moteris buvo pakviesta į tarnavimą kaip svečias. Ji visai nebuvo tikinti. Ji neturėjo supratimo apie išgydymus ir nelaukė jo. Žinoma , aš nežinojau apie jos būklę. Aš buvau priklausomas tik nuo to, ką girdėjau iš Viešpaties mano sieloje. Vėliau pasirodė, kad moteris turėjo progresuojančią ligą, kuri vadinasi lūžinėjančių kaulų liga. Jeigu ji būtų atsistojusi, tai jos kaulai būtų lūžę. Gydytojai pasakė, kad ji daugiau niekada nebevaikščios.

Kai Dievas pralaužia teologines doktrinas

Kol aš laukiau, kalbėjau sau: „ O, Viešpatie, ji neturi tikėjimo. Kaip tai įvyks?“

Akimirksniu Šventoji Dvasia atsakė man:“ Šiandien viskas priklauso ne nuo jos tikėjimo, o nuo tavęs. Tu išvysi didelį stebuklą.“

Šita mintis buvo per daug didelė mano teologijai – riešuto- kevale. Ji neturėjo tikėjimo, bet manojo pakako dėl jos stebuklo. Skubiai mano protas prabėgo pro raštą. Ar galėjau aš rasti pavyzdį Naujajame Testamente, kuris pademonstruotų, kad Jėzus išgydė kažką, remdamasis kito tikėjimu?

Netikėtai aš prisiminiau paralyžiuotojo vyro istoriją, kurį nuleido Jėzui per stogą. Šioje istorijoje vyras neparodė tikėjimo. Jo draugai jį atnešė pas Jėzų. Jie negalėjo jo įnešti į namą , kuriame Jis mokė, bet jie taip buvo taip įsitikinę išgydomąją Jėzus jėga, kad išardė stogą ir nuleido vyrą prieš Jėzų. Biblija sako, kad kai Jėzus pamatė jų tikėjimą, Jis atleido kaltes tam vyrui ir išgydė jo kūną. Tai, neabejotinai, buvo jo draugų tikėjimo dovana. Ši istorija aprašyta antrame Morkaus Evangelijos skyriuje. Kas aš, kad kalbėčiau, jog tas pats negali įvykti 1983 metais Pertoje?

Pamokslo pabaigoje aš paskelbiau, kad dabar pasimelsiu už moterį invalido vežimėlyje, kaip buvau pažadėjęs. Scenoje su manimi buvo mano draugas, pastorius iš pietų Amerikos. Jis prašnibždėjo: „ Reinchardai, tu pats.“ Po šiuo pasakymu buvo suprantama, jog jam buvo aišku, kad moteris neturėjo tikėjimo ir, jis nesiruošia pasidalinti su manimi savo tikėjimu.

Mane lydėjo Dvasios balsas. Aš nusileidau nuo scenos ir priėjau prie invalidų vežimėlio. Televizijos komanda užėmė savo poziciją, kad užrašytų kas vyksta.

- Kuo jūs vardu?

- Aš – ponia Makelt.

- Ponia Makelt, Dievas pasakė man, kad jūs šiandien būsite išgydyta.

Kai aš pasiruošiau padėti ant jos rankas, pajutau prisilietimą prie pečių. Tai buvo mano pietų – afrikietis draugas. „Vienas nugalės tūkstantį, - sušnabždėjo jis, - o du – dešimt tūkstančių.“ Dabar jis kalbėjo apie savo ir mano tikėjimo sujungimą šioje maldoje. Aš būčiau meldęsis ir be jo, bet aš buvau laimingas matydamas jį šalia.

Aš padėjau mano rankas ant jos galvos ir įsakiau:

- Jėzaus vardu stok ir vaikščiok!

Lėtai, netvirtai ji atsistojo ant kojų. Rodėsi, visi sulaikė kvėpavimą. Ketvirtas kanalas įrašinėjo.

- Dabar eikite, - tariau aš.

Ji pradėjo vaikščioti kaip Frankenšteinas – bum, bum, bum – grindimis. Judėjo tarsi būtų apsiavusi švininiais batais.

- Bėkite Jėzaus vardu! - sušukau aš. – Bėkite!

Netikėtai ji nudūmė kaip kulka. Ji pradėjo lakstyti, šūkauti, juoktis, šokinėti. Ji elgėsi kaip žmogus, kuris ką tik gavo pilną atsinaujinimą iš Visatos Kūrėjo, be skausmo per suskaičiuotas sekundes.

Ketvirtojo kanalo naujienos parodė šį siužetą. Sekančią dieną jie pabaigė istoriją, atvažiavę į jos namus su kameromis. Kai ji atidarė duris, kamera surado jos invalido vežimėlį, kuris buvo sudėtas į kampą prieškambaryje. Nereikia ir kalbėti, kad nuo to laiko mūsų susitikimuose Pertoje buvo tik stovinčios vietos.

Dievo savoje teologinėje dėžutėje nesutalpint

Metams praėjus ponia Makelt dalyvavo partnerių „Kristus visoms tautoms“ bankete. Ji atvyko pademonstruoti man savo pilną išgydymą – daugiau jokių sulūžusių kaulų. Ji buvo laisvas Dievo vaikas. Man ji tapo dar vienu Dievo meilės pavyzdžiu ir nuostabia malone. Aš šlovinu Jį už tai.

Dėkodamas poniai Makelt aš išmokau būti atsargus patalpindamas Dievą į teologijos dėžutę. Bet ir tada, kai aš tai darau, žinau, kad galiu išsilaisvinti girdėdamas ir paklusdamas Jo Dvasios balsui. Šiandien, kai aš meldžiuosi už kažką ir tas žmogus nepagyja, aš nekaltinu jo ar jos už tikėjimo stoką.

Kuo ilgiau aš gyvenu, tuo mažiau manau, kad žinau Dievo sumanymus.

Aš nežinau, kodėl vieni išgydomi, o tuo metu kiti – ne.

Aš tik žinau, kad kai kada kažkieno tikėjimo dovana gali išgydyti kitą žmogų.

VIII knygos dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską VIII dalis

Žiaurus nuosprendis

Netikėtas susitikimas

   2001 metų 26 rugpjūčio aš pamokslavau Tatoje Rafaelyje, Kinšasoje, Zaire. Pamokslo pabaigoje vienas iš mano komandos narių tarė: „Reinchardai, prieš tai, kai tu išeisi, turi su kai kuo susitikti.“Tai pasakęs, jis mane palydėjo prie laiptelių už scenos. Kaip paprastai, aš suprakaitavau pamokslaudamas tropikuose atviroje scenoje, širdis daužėsi ir man reikėjo nedidelio atokvėpio.

 - Kas tai gali būti? – paklausiau aš.

 - Vietinis pastorius. Jis vienos bažnyčios pastorius, kuris remia kampaniją.

 - Kodėl aš su juo dar nesusitikau? Mes turėjome konferenciją vietiniams pastoriams.

 - Jų buvo tiek daug. Jis negalėjo prasibrauti iki tavęs. Be to, mes iš pradžių nežinojome, kas jis. Jis - nepaprastas žmogus.

   Mes atvykome iki užtvertos aikštelės, kuri buvo skirta asmeniniams susitikimams. Per mūsų kampanijas netgi už platformos būtina buvo sulaikyti minią. Mes ten įėjome ir pamatėme mažą grupelę mano komandos narių su gerai atrodančiu afrikiečiu pastoriumi.

   Aš supratau, kad mačiau jį anksčiau, bet negalėjau prisiminti, kada būtent. Jo veidas man buvo žinomas. Jis turėjo dideles rudas akis ir šypseną, spindinčią briliantine šviesa. Jo šypsena atrodė kaip mano senojo akordeono klaviatūra. Be to, jo „klaviatūroje“ buvo vienas auksinis „klavišas“ – didelis spindintis auksinis dantis. Jis dėvėjo gerą dvieilį kostiumą ir šilkinį rudai – auksinį kaklaraištį. Jis drebėjo iš nekantrumo pamatyti mane ir visgi aš negalėjau prisiminti mūsų ankstesnio susitikimo.

   Jis daugiau nebegalėjo susilaikyti. Jis metėsi prieš mane ir nugriuvo ant žemės tvirtai rankomis apkabindamas mano kojas. Jis bučiavo mano kojas ir garsiai verkė. Jo solidžios išorės ir savigarbos kaip nebūta. Bet tai jo jau nejaudino

 - Bonke, - sušuko jis, - aš čia dėl jūsų. Jūs išgelbėjote mano gyvybę. Jūs išgelbėjote mano gyvybę.

 - Kas tu, vaikine?

   Aš pasilenkiau žemyn ir paėmiau jo rankas, kad išlaisvinčiau savo kojas.

 - Atsistok ir leisk man dar kartą pasižiūrėti į tave.

   Jis atsistojo ir pasižiūrėjo į mane, ašaros tekėjo iš jo gražių rudų akių. Jis tepasakė vieną žodį ir aš tuoj pat prisiminiau jį.

 - Bukavu.

 - Ričardas, - sušnibždėjau aš. - Tu – Ričardas.

   Mano atmintis energingai ėmė nešti atgal. Aš sutikau jį prieš dvyliką metų. Ir dabar negalėjau patikėti, kad taip jis pasikeitė.

 - Ričardai, - pasakiau aš, - praėjusį kartą, kai aš tave mačiau, tu neturėjai auksinio danties, vietoje jo buvo skylė. Tu nekalbėjai angliškai ir buvai visas purve. Tu smirdėjai, prašau atleisti, kaip atliekos.

Aš paėmiau jo rankas ir pakėliau jo nuostabaus kostiumo rankoves ir pamačiau įrodymą, kurį įsiminiau labiausiai iš visko. Taip, tai buvo tas pats žmogus. Ir dabar ašaros tekėjo iš mano akių. Aš jį apsikabinau.

 - Ričardai, ką Dievas padarė dėl tavęs! Ką Dievas padarė!

Ričardo istorija

   Nuo ko pradėti Ričardo istoriją? Ji tokia ypatinga, kad bijau, jog nesugebėsiu pilnai jos papasakoti. Bet aš turiu nors pamėginti. Paskutinį kartą aš mačiau jį Bukavu vietovėje prie rytų Kongo sienos. Taip tai buvo Bukavu 1989 metais. Kaip mes apskritai nusigavome į tiek nutolusį miestą? Mūsų kelionė prasidėjo, kaip aš pamenu, nuo mūsų žvalgybos skaičiavimo.

   Vienas iš mūsų sunkvežimių nuskendo Kongo upėje. Aš neprisimenu, kokia tai buvo upė po beveik trisdešimties evangelizacijos metų įvairiuose miestuose. Kaip tiksliai neatsimenu ir metų. Kaip ten bebūtų, senas geras Kongas, dabar žinomas kaip Zairas, yra legendomis apipinta šalis Afrikoje. Ji davė pagrindą Džosefo Kondrato klasikinei istorijai „Širdies tamsa“. Misionieriai iki šių dienų pasakoja istorijas apie Kongą nuo Stenlio ir Livingtono dienų. Tai plati žemė – tris kartus didesnė nei Teksaso valstija, - ten daug upių, užtektinai didelių, kad joje nuskęstų sunkvežimis.

   Aš prisimenu, kad sunkvežimis buvo su reikmėmis, reikalingomis evangelizacijos tarnavimui. Jis užvažiavo ant plausto ir pradėjo keltis. Lietaus sezonas prasidėjo anksti. Viduryje upės ant plausto pradėjo sunktis vanduo ir plaustas ėmė skęsti – su mūsų vairuotoju viduje. Jam pavyko atidaryti langą ir išplaukti ant veržlios srovės paviršiaus. Jis ėmė plaukti į krantą melsdamasis, kad tik ten nebūtų krokodilų. Tai buvo tik dar viena diena kelyje į nuplautą krauju Afriką.

Evengelijos žvalgai

   Dėl panašių įvykių mes nusprendėme pasiųsti pirmyn mūsų žvalgymo komandas. Jos turėjo padaryti specialius kelių žemėlapius, kuriais vėliau aprūpinimo komanda galėtų pasinaudoti. Kai mūsų komanda važiuos vienu iš miestų, jie pasinaudos žemėlapiais, kad apsisaugotų nuo panašių pavojų.

   Mūsų žvalgai važiavo „Lendroveriais“, su paruoštais grandininiais pjūklais, kad kelionėje galėtų pravalyti kelius nuo medžių. Ir kadangi ten nėra instrumentų parduotuvių, jie pasiėmė visus reikalingus instrumentus, kad galėtų panaikinti bet kokią kliūtį, sutinkamą kaimo keliuose Afrikoje. Mūsų žvalgai priklauso ypatingai žmonių rūšiai, kurie moka spręsti problemas ir gali jums papasakoti užtektinai istorijų, kad užpildytų jomis didelę knygą, galite neabejoti.

   Kai jie keliauja, tai išsiaiškina daug daugiau, nei tik kelių būklę. Jie patikrina potencialias aikšteles mieste, kur mes galime sumontuoti sceną evangelizacijai. Jie viską išsiaiškina apie elektros tinklus, vandens tiekimą, kanalizaciją, vietinę policiją, minios elgesio kontrolę ir bet kurias kitas detales, kurios gali padėti mūsų komandai. Yra tūkstančiai potencialių kliūčių, kurios gali įtakoti sėkmingam tarnavimo pravedimui ir per daugelį metų darbo mes visi juos radome. Mes paprasčiausiai stengiamės nekartoti klaidų. Mes daug ko išmokome, o mūsų žvalgai – vieni iš labiausiai patyrusių ir nuostabių žmonių mūsų komandoje. Jie mus gelbėjo iš nesuskaičiuojamų nesėkmių ir mes daugiau nepametėme nė vienoje upėje nė vieno sunkvežimio.

   Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje žvalgų komanda tyrinėjo kaimo kelius tolimame rytų Konge. Netoli prie sienos su Ruanda jie pravažiavo pro miestą, kurio nebuvo mūsų potencialių miestų evangelizacijos sąraše. Mūsų planuotojai tiesiog jį praleido. Miestas vadinosi Bukavu ir jame gyveno apie pusė milijono žmonių, kurie niekada nematė evangelizacinio tarnavimo. Maža to, žvalgų komanda patvirtino, kad keliai į miestą vasaros metu buvo praeinami. Didžiai sujaudintas Stivenas Mutua, komandos narys, paskambino man į mūsų štabą – butą Vokietijoje.

 - Niekas neatvažiuoja čia į Bukavu, Reinchardai, - tarė jis. - Mes pamatysime stulbinančius rezultatus. Mes pamatysime šlovę.

   Niekas nepriverčia mano širdies plakti greičiau, kaip Evangelijos pamokslas vietose, į kurias niekas nenori eiti. Tai prasidėjo nuo mano pirmo paskyrimo į sunkų Evangelijos suvokimą Lesote 1969 metais.

 - Pradėkite planuoti evangelizacinę kampaniją Bukavu - paliepiau aš. - Stivenai, tu busi atsakingas.

Sveiki atvykę į Bukavu

   Evangelizacija buvo paskirta ir 1989 metų liepą aš nuskridau ten pamokslauti. Kaip įprastai, mano komanda mane pasitiko ir palydėjo į viešbutį, kur aš turėjau apsistoti. Sekančią dieną aš parašiau, kad mane pavežiotų po miestą, kaip aš darau per visas evangelizacijas. Stivenas ten praleido daugelį mėnesių planuodamas šį įvykį ir aš norėjau, kad jis man parodytų žmones, kuriems aš pamokslausiu. Norėjau išgirsti iš jo viską, ką jis sužinojo apie istoriją ir tikėjimą Bukavu. Mes su savimi pasiėmėme vietinį vertėją. Dėka jo mes galėjome bendrauti su žmonėmis turgavietėse ir gatvėse.

   Mūsų kelionės metu mes privažiavome prie kalėjimo. Tai buvo paprasčiausiai narvas žmonėms miesto pakraštyje. Ten nebuvo kamerų, tik didelis kambarys iš plytų, kuris buvo sujungtas su kalėjimo kiemu, aptvertu grotomis ir spygliuota viela. Daugelis nuteistųjų priimdavo saulės vonias kieme ir mankštindavosi atvirame ore. Minia žmonių stovėjo aplink užtvarą. Stivenas sustabdė mašiną ir išjungė variklį.

 - Čia yra viena istorija, Reinchardai, - pasakė jis.

 - Ką šie žmonės daro prie kalėjimo kiemo? - paklausiau aš.

 - Tai nuteistųjų giminės. Jeigu jie jų nemaitins, jie mirs iš bado. Vyriausybė neaprūpina nuteistųjų maitinimu, kuriems ruošiama įvykdyti mirties bausmę.

 - Visi šie nuteistieji mirs?

 - Visi, kuriuos matai su geležinėmis grandinėmis, nuteisti mirčiai.

   Aš mačiau vyrus, vaikštančius aplink su sunkiomis grandinėmis, kurios kaustė rankas ir kojas.

   Stivenas sunkiai atsiduso.

 - Kiekvieną mėnesį iš Kinšasos atvažiuoja budelis. Matai ten tą medį?

 - Už kalėjimo kiemo augo didžiulis medis su didelėmis supuvusiomis šakomis.

 - Kiekvieną mėnesį,- tęsė Stivenas, - visus nuteistuosius išveda prie to medžio. Virvę su kilpa gale permeta per didelę šaką. Miesto žmones kviečia pasižiūrėti ir daugelis ateina. Kai kuriems tai vietinio siaubo šou. Budelis užsidirba pragyvenimui pasenusiu būdu. Čia nėra ešafoto. Tai ne gailestingas pakorimas, kaip senuose vesternuose, kada žmogaus kūno svoris perlaužia jo kaklą. Kiekvienas nuteistasis šiame kalėjime turi išeiti į priekį vienas paskui kitą, kad aplink jo kaklą užsiveržtų kilpa. Tada budelis panaudoja medžio kamieną kaip svirtį, kad galėtų žmogų pakelti į viršų ir užtraukia virvę, kol konvulsijos ir traukuliai nepasibaigia. Po to jis nuleidžia kūną žemyn ir eina prie sekančio.

 - Tu matei šitą?

 - Mačiau.

 - Tu gali tai įsivaizduoti, kaip tai – būti vienu iš nuteistųjų ir būti priverstam žiūrėti, kas tau paruošta?

 - Tai dar ne viskas. Kada nuteistasis žūva, budelis nukerta jam rankas ir kojas kirviu, kad būtų galima nuimti geležines grandines. Jeigu šeima nepareiškia teisės į kūną, jį metą į vežimą ir išverčia į kapą.

 - Kodėl budelis paprasčiausiai nenuima grandinių? Kam reikia tokių kraštutinumų, kaip galūnių nukirtimas?

 - Todėl, kad ten nėra spynos. Kada nuteistasis atsiranda čia, jis patenka į kalvio pašiūrę. Jo grandines suvirina ant jo rankų ir kojų.

 - Tai neįmanoma tvarkingai padaryti. Kaip jie daro tai, kad neapdegintų kūno?

 - Jie patiria baisius nudegimus. Tai bausmės dalis. Jie laikomi jau mirusiais ir jų kančios nieko nejaudina. Kai kurie iš tiesų miršta nuo infekcijos po apdegimo, dar prieš tai kol juos pakaria. Tuščios geležinės grandinės, kurias nuima nuo mirusių, atpjaunamos dujiniu pjovikliu ir ruošiamos sekantiems nuteistiesiems. Ir viskas prasideda iš naujo. Sveiki atvykę į Bukavu.

   Aš tai mačiau kitose vietose. Dar kartą aš supratau, kad afrikietiški kalėjimai – tai vietos, kurių reikia bijoti. Skirtingai nuo vakarų kalėjimų, šitoje nutolusioje pasaulio dalyje nuteistieji neturi teisių. Čia beveik nėra atviros kontrolės teisingumo sistemoje. Visos politinės figūros buvo skiriamos, o ne renkamos. Manoma, kad žmonės valdžioje turi valdyti žmones įbauginimo pagalba. Aš sutikau Afrikoje daugelį vadovų, kurie kalėjimų sistemą panaudojo, kad išsivaduoti nuo potencialių konkurentų ir politinių priešų. Teisingumas čia dažnai patiria nesėkmę. Tai man primena apie tai, koks turėjo būti gyvenimas kalėjime Pauliaus ir Silo anais laikais.

 - Bet yra ir geros naujienos, - pasakė Stivenas. – Aš ateidavau čia ir kai kurie iš nuteistųjų priėmė Jėzų. Jau keletą savaičių aš su jais vedu Biblijos pamokas.

 - Ačiū Dievui, Stivenai, - pasakiau aš. – Aš noriu su jais susitikti. Įvesk mane į vidų, kad aš susitikčiau su broliais Viešpatyje.

Giesmė iš už grotų

   Mes išlipome iš mašinos. Tuojau pat keistas garsas pasiekė mano ausis. Tai buvo ritmiškas grandinių dundėjimas, susimaišęs su afrikiečių vyrų balsais.

 - Girdi tai?- su šypsena paklausė Stivenas. – Tai tavo broliai.

 - Mano broliai? Ką jie daro?

Jie dainuoja gyriaus dainas Jėzui. Dainas, kurių mes juos išmokėme. Jie naudoja tik tuos muzikinius instrumentus, kuriuos turi.

 - Jų grandinės, - prašnibždėjau aš. Aš stovėjau ten, klausiau ir tuo metu jaučiau, kad Kažkas taip pat dar klausė kartu su manimi. Kada garsas to stebuklingo dainavimo augo, aš pajutau duris, atidarytas tiesiai į Dievo sosto salę. Aš beveik galėjau matyti arkangelus, kurie stovėjo prie rojaus vartų, kad priimti šią gyriaus auką. Mano dvasia pakilo kaip paukštis iš narvo. Kažkas stebuklingo turėjo įvykti.

   Tuo metu Stivenas priartėjo prie sargybinių, kad paaiškintų jiems, kas aš. Akivaizdu, jie jau pažinojo Stiveną. Mums leido užeiti į vidų. Daina tęsėsi.

   Mane išgąsdino sąlygos kameroje. Vyrai miegojo ant purvinų čiužinių, kurie buvo išmėtyti po didelę patalpą ant cementinių grindų. Visur ropojo parazitai. Iš vienos pusės buvo surinkti kibirai su nešvarumais. Ant jų telkėsi debesys musių. Dėl dusinančio karščio dvokas buvo nepakenčiamas. O daina, ta nuostabi gyriaus daina ir toliau kilo link Viešpaties, kartu su grandinių žvangėjimu.

   Mes išėjome į kiemą. Keletas vyrų su savo geležiniais pančiais susirinko aplink mus. Stivenas prakalbo per vertėją, aiškindamas, kas aš. Aš trumpai juos pasveikinau, bet toliau žiūrėjau į dainuojančius.

   Jie sėdėjo ratu; jų buvo apie trisdešimt. Jie dainavo, siūbuodami į muzikos taktą. Jų lyderis buvo žmogus vidutinio sudėjimo su plačia šypsena ir be priekinio danties. Jis smarkiai griaudėjo savo grandinėmis, kaip choro lyderis didelėje bažnyčioje. Jeigu aš iš tikrųjų pamatyčiau jį Dvasios akimis, galėčiau pamatyti jį su elegantišku rudu kostiumu.

   Tą pačią minutę, kai pamačiau jį, Šventoji Dvasia prakalbo man: „Pasakyk šiam žmogui, kad jis bus paleistas“.

   „Viešpatie, atleisk man, bet pasakyti tai būtų žiauru, galbūt aš Tave neteisingai supratau. Prašau, pakartok tai dar kartą. Lėčiau šį kartą.“

   „Pasakyk šiam žmogui, kad jis bus paleistas“.

   Mus pristatė nuteistųjų vyrų grupei. Aš pasveikinau brolius, kurie priėmė Viešpatį Jėzaus vardu. Po to su vertėjo pagalba pamokslavau visai grupei apie išgelbėjimą. Keletas iš jų atsiliepė ir priėmė Jėzų. Tada aš juos padrąsinau Viešpatyje. Po to pasisukau į Stiveną.

 - Pasakyk vyrui, kuris vadovavo dainavimui, kad aš norėčiau su juo pasikalbėti vienu du.

   Stivenas priėjo prie jo ir paaiškino mano prašymą. Jis atvedė jį prie manęs kartu su vertėju. Mes suradome laisvą vietą kieme.

 - Reinchardai, - pasakė Stivenas. – Šį žmogų vadina Ričardu.

   Buvo garbė paspausti jo ranką, sukaustytą geležinėse grandinėse.

 - Pasakyk Ričardui, kad Viešpats šiandien man prakalbo. Viešpats sako, kad jis bus paleistas.

   Vertėjas sudvejojo.

   Aš linktelėjau.

 - Perduok mano žodžius tiksliai, - pasakiau aš.

   Atsikosėjęs jis ėmė kalbėtis su vyru jo gimtąja kalba. Ričardas pažvelgė į medį – kartuves. Kai jis vėl pažvelgė į mane, jo akys prisipildė ašarų. Jis prakalbo per vertėją.

 - Tris kartus aš laukiau savo eilės. Tris kartus budelis pavargdavo, kad mane pakartų. Kai jis paskutinį kartą buvo čia, atėjo mano eilė numirti. Budelis pasižiūrėjo į mane, tartum norėjo mane pamatyti mirusį. Po to jis pakėlė rankas ir nuėjo namo.

 - Jėzus tave saugo Ričardai, - pasakiau aš. – ir dabar Jis sako, kad tu busi paleistas.

   Ričardas klausė. Aš mačiau, kad jis vis dar buvo labai išsigandęs, kad priimtų mano žodį ir įsitvirtintų jame. Žiauru įkvėpti viltį nuteistam žmogui, kuris laukia mirties, kuris matė savo gyvenimo pabaigą daug kartų. Žmogui, kuris nešioja geležines grandines ant rankų ir kojų ir jas nuimti galima tik vienu būdu.

 - Koks tavo nusikaltimas, Ričardai? Kuo tu kaltinamas?

 - Nužudymas.

 - Tu nepanašus į žudiką. Ką tu užmušei?

   Jis pasakė žmogaus vardą.

 - Kaip tai įvyko?

 - Mes buvo bare ir prasidėjo muštynės.

 - Tu pradėjai muštynes?

 - Ne aš. Bet aš užmušiau žmogų.

 - Ričardai, jeigu tai ką tu kalbi, tiesa, mes nevadiname tai žmogžudyste. Tai vadinasi savigyna. Tu turėjai advokatą?

   Ričardas ilgam nutilo. Jis vėl pasižiūrėjo į medį ir nieko nepasakė.

   Tada prakalbo vertėjas.

 - Jeigu žmogus, kurį tu užmušei, yra iš turtingos šeimos, garbus kaip Bonkė, čia Bukavu rasis daug norinčių dėl pinigų prisiekti kuo tik nori.

   Mes išvažiavome ir aš niekada daugiau nemačiau Ričardo. Aš keletą dienų pamokslavau futbolo stadione 90 000 žmonių. Tai padarė sukėlė sensaciją aplinkinėse vietovėse. Bukavu niekada nematė panašių susirinkimų per visą istoriją. Beveik kiekvienas regiono gyventojas pabuvojo nors viename susirinkime. Skaičius užregistruotų išgelbėjimų pranoko mūsų lūkesčius. Mes buvome sužavėti.

Susitikimas su politiku

   Prieš išvažiavimą Stivenas Mutua suorganizavo man dar vieną susitikimą. Aš paprašiau susitikimo su vietiniu politiku. Aš nepasakysiu vardo šio žmogaus.

   Kai mes atvykome į politiko rūmus, mus palydėjo į laukiamąjį. Mums teko ilgai laukti. Aš jau pripratau, kad laukimas būtinas, jeigu jūs norite pasimatyti su įtakingu žmogumi Afrikoje. Pagaliau iš „šventų švenčiausiosios“ išplaukė sekretorius ir pasakė mums, kad politikas, kurį aš norėjau pamatyti, nepasiekiamas.

   Ir taip, jei tai tiesa, mąsčiau aš, jie galėjo mums pasakyti ir anksčiau, kad išsaugotų mūsų laiką. Reiškia, kad tai melas arba jie nusprendė, kad didis evangelistas turi įrodyti savo krikščionybę, demonstruodamas begalinę kantrybę laukimo kambaryje.

   Politikas buvo išvykęs į Kinšasą, kaip mums buvo pasakyta. Vietoj to, kad jį pamatytume, mums leido trumpai pasikalbėti su jo žmona. Ji turėjo viską perduoti savo vyrui, kai jis grįš.

   Po eilinio laukimo laiko į kambarį įėjo aukšta moteris. Ji buvo apsivilkusi drabužiu iš prabangios medžiagos. Ji ėjo su karališku Sabos karalienės orumu. Kai ji įėjo, pasirodė ir vertėjas, ir aš pagaliau galėjau pasikalbėti su ja.

   Po būtinų formalumų aš jai paaiškinau, kodėl prašiau susitikimo su jos vyru. Aš atėjau prašyti išlaisvinimo iš Bukavu kalėjimo nuteistam vyrui, kurio vardas buvo Ričardas. Aš apibūdinau jį ir papasakojau jo nusikaltimo istoriją, už kurį jis buvo nuteistas mirties bausme. Aš pasakiau, kad kompetentingas advokatas, be abejo, sudarytų bylą dėl savigynos. Geras advokatas nors rastų būdą išvengti mirties bausmės Ričardui. Po to aš papasakojau, jai apie Ričardo kreipimąsi ir apie tai, kaip jis vadovavo dainavimui tarp nuteistųjų kalėjime.

   Ji dėmesingai visko klausėsi, ką aš kalbėjau. Po to ji atsistojo ir atsiprašė. Ji pasakė, kad pasižiūrės, ką galima padaryti, bet nuteistieji niekada neišlaisvinami iš Bukavu kalėjimo po teismo.

   Pagaliau po dar vieno ilgo laukimo periodo ji sugrįžo. Ji paprašė visus likusius svečius išeiti iš kambario. Likome tik mes du. Ji stovėjo labai arti manęs.

 - Gerbiamas Bonke, - tarė ji tyliai. – Jūs labai galingas žmogus iš Vokietijos. Jūsų organizacija milžiniška ir pas jus daug pasišventusių. Jūs norite, kad mano vyras padarytų kažką dėl jūsų. Aš norėčiau, kad jūs dėl manęs kai ką padarytumėte. Jūs suprantate mane?

 - Žinoma, - pasakiau aš, - aš viską padarysiu, kas mano jėgoms.

 - Ar jūs turite vaikų, gerbiamas Bonke?

 - Taip, turiu.

 - Aš turiu du vaikus. Jie ruošiasi stoti į universitetą. Pas mus tik nacionalinis Zairo universitetas, - ji paspaudė pečiais, tarsi aš supratau jos problemą. – Tai ne ta išsilavinimo kokybė, kurios jūs norėtumėte savo vaikams, aš įsitikinusi. Tačiau mano vaikai neturi galimybių gauti reikalingų stipendijų, kad įstotų į mokyklas, kurias mes galėtume išsirinkti užsienyje. Aš norėčiau, kad jūs parūpintumėte šias stipendijas, gerbiamas Bonke. Jūs tai padarysite dėl manęs?

   Aš buvau nuliūdintas, bet nenustebęs. Šalyje, kur galima pinigais nupirkti mirties nuosprendį, žinoma, kyšiu galėjai atkovoti laisvę.

 - Man labai gaila, - tariau aš,- bet šito aš padaryti negaliu. Aš priklausau Dievui. Aš neduosiu kyšio, kad pasiekčiau bet kokios rūšies tiesą. Mano atsakymas jums – ne.

   Ji kaip viesulas pasišalino iš kambario. Aš labai išsigandau dėl Ričardo. Kai ji buvo jau prie durų, aš garsiai ją pašaukiau. Ji sustojo ir akimirkai atsisuko. Aš parodžiau į ją pirštu.

 - Dievas man pasakė, kad Ričardas bus išlaisvintas. Dievas prakalbo. Nestokite ant Jo kelio.

   Ji paliko kambarį, garsiai užtrenkdama duris. Mūsų susitikimas baigėsi.

 - O, Viešpatie, - meldžiausi aš, - išgelbėk Ričardą tavąja galinga jėga, o ne jėga kyšių ir klastos.

   Turiu prisipažinti, kad iš Bukavu išvykau sunkia širdimi.

   Aš bijojau, jog palikau Ričardą tokioje padėtyje, kokioje radau – mirtininku. Mano vienintelė viltis buvo ta, kad politiko žmona savo širdies kampelyje bijojo Dievo ir kad Šventoji Dvasia padės mano žodžiams palikti pėdsaką.

Dievas išpildo savo žodį

   Praėjo dveji metai. Aš buvau Vokietijoje, kai man kažkas pranešė, kad Ričardas paleistas. Aš šaukiau iš džiaugsmo, kai tai išgirdau. Aš nežinau, kas įvyko ir kas padėjo pradžią jo išlaisvinimui. Aš tik žinau, kad visa šlovė priklauso mūsų Tėvui Danguje.

   Tuo tarpu Ričardas pradėjo naują gyvenimą kaip laisvas žmogus Bukavu. Jis pranešė vietos bažnyčios pastoriui, kurią lankė, kad nori įstoti į biblijos koledžą Kenijoje. Jis norėjo tapti pastoriumi ir tvirtai nusprendė išmokti anglų kalbą. Kai ši naujiena atėjo ir pasiekė mane, aš labai norėjau parūpinti jam stipendiją. Organizacija “ Kristus visoms tautoms“ apmokėjo visas Ričardo išlaidas biblijos koledže. Praėjus keleriems metams aš sužinojau apie jo įšventinimą. Nusiunčiau jam savo pačius geriausius palinkėjimus ir sveikinimus ir tai atrodė gražia istorijos pabaiga.

   Praėjus dvylikai metų 2001 metų rugpjūtį jis stovėjo prieš mane Kinšasoe, jis buvo pastorius, evangelizacinės kompanijos „Kristus visoms tautoms“ rėmėjas, su savo rudu dvieiliu kostiumu, gerai kalbantis angliškai, su blizgančiu auksiniu dantimi, akimis, kurios spindėjo džiaugsmu Viešpatyje.

   Mes vėl apsikabinome. Aš galiu jums pasakyti, kad tą naktį aš labai gerai miegojau.

  

Praėjo dveji ilgo laukimo metai, kol aš sužinojau apie laimingą šios istorijos finalą.

Kaip aš tvarkiausi su šituo visą tą laiką?

Aš supratau, kai mes sakome žodžius, kuriuos Dievas pašnibždėjo į mūsų širdis, mes neturime „susitvarkyti“ – Jis susitvarko.

Biblija sako, kad Jis stebi, kad Jo Žodis išsipildytų.

Mes galime likti ramūs.

 VII knygos dalis

IX knygos dalis

Skaityti daugiau

Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską, VII dalis

 Liūto griovys

Aš išskridau į Kano, Nigeriją 1991 metais. Evangelijos tarnavimas turėjo prasidėti po dviejų dienų. Piteris van den Bergas, mūsų misijos direktorius, ir evangelistas Brentas Urbanovičius, vienas iš mano būsimų žentų, skrido su manimi. Aerouoste mus pasitiko rėmėjai, vietinių pastorių taryba.

Džonas Darku, kompanijos direktorius, atrodė susirūpinęs. Jis nusivedė mane į šalį.

- Reichardai, - pasakė jis, - tu negali įeiti į terminalą. Ten snaiperiai, kurie pažadėjo tave užmušti.

Aš pažiūrėjau į terminalą ir pamačiau apsiginklavusius kareivius, stovinčius prie langų.

- Jus tuo įsitikinęs?

- Mes įsitikinę.

Snaiperių taikinyje

Aš galvojau, kad gal būt Džonas išpūtė iš musės dramblį. Gal būt, buvo grėsmė gyvybei ir jis norėjo būti absoliučiai įsitikinęs mano saugumu. Ir vis gi aš buvau jam dėkingas už perspėjimą. Šiuo atveju aš rūpinausi pirmoje vietoje ne savimi. Man mirtimi grasino ir anksčiau, bet aš toliau pamokslavau. Priešingai, aš jaučiausi ypatingai atsakingas už partnerius, kurie turėjo atvykti iš Jungtinių Valstijų ir Europos per ateinančias kelias valandas. Jie vyko, kad taptų pačio didžiausio susirinkimo „ Kristus visoms tautoms“ istorijoje liudininkais. Į ką aš juos įtraukiau?

- Snaiperiai turės praeiti kareivius - spėjau aš.

- Tai įmanoma, - atsakė Džonas. - Kai kurie iš kareivių - musulmonai, jie gali būti radikaliai nusiteikę.

- Gerai, Džonai. Ką mes darysime?

Eilė mašinų ir vairuotojų išsitempė prieš mus. Suprantama, planas buvo jau įgyvendinimo procese.

- Vyriausybė pasirūpino praleisti jūsų pasus aplinkiniais keliais, - paaiškino jis. - Aerouosto vadovybė nori, kad jūs praeitumėte pro slaptą įėjimą.

Aš linktelėjau.

Mus greitai paskirstė į mašinas. Aš buvau priekinėje mašinoje ir mano vairuotojas greitai nuvažiavo betonuota aikšte. Kitos nusekė paskui mus nedideliu atstumu. Mašinos pravažiavo angarą ir netikėtai sustojo. Vairuotojai greitai išlipo iš mašinų. Jie išlaipino mane ir sukeitė vietomis su Brentu , kuris buvo galinėje mašinoje. Po to vėl mes pajudėjome.

- Kam jūs tai padarėte?

- Snaiperiai gali nežinoti kaip jūs atrodote. Mes pagalvojome, kad kraštutiniu atveju supainiosime juos.

Kada mes važiavome, aš susimąsčiau, ar suprato Brentas, kad jį padarė snaiperių masalu, kurie manęs ieškojo? Aš įsitikinęs, kad jis neketino dirbti tokio darbo, kai pasipiršo mano dukrai.

Mes palikome aerouostą ir darydami kilpas važiavome užkabariais. Jau beveik sutemo, kai mes parsiradome iki mūsų nuomotų namų. Mes išsipakavome daiktus ir įsikūrėme. Telefonais ir per raciją mano komanda sekė visų mūsų amerikiečių ir europiečių svečių atvykimą. Grupė po grupės atvyko į savo gyvenamas patalpas Kano be nuotykių.

Aš klausiau per vietinį radio naujienas apie musulmonų neramumus dėl mūsų atvažiavimo. Aš galvojau, kad už visų jų pasisakymų jie slėpė tai, kad iš tiesų buvo labai susikrimtę dėl to, kad daugelis musulmonų atsigręš į krikščionybę per mūsų susitikimus, kaip tai įvyko prieš metus Kadune. Mes už tai meldėmės, atiduodami save ir kiekvieną, kas buvo susijęs su kompanija į Dievo rankas.

Kada mes ruošėmės miegui, aš tariau Brentui:

- Tu praėjai testą.

- Kokį testą? – paklausė jis.

- Gali vesti mano dukterį.

Jis sekundei sustojo, po to nusijuokė.

- Ar bus dar testų kaip šis?

- Melsiuosi, kad nebūtų, - atsakiau aš.

Islamiškas kraštas

Aš gulėjau tamsoje, bet neėmė miegas. Per atstumą aš girdėjau muedziną, kuris kvietė ištikimus musulmonus maldai. Ar iš tiesų aš jį girdėjau? Ar tai buvo mano įsiaudrinusioje vaizduotėje? Aš tyliai meldžiausi: „Viešpatie, gal mano veržimasis pasiekti Nigeriją apakino mane? Ar aš buvau kvailas? Aš pastačiau šiuos nekaltus žmones į pavojų. Apsaugok juos, Viešpatie“

Aš troškau pasiekti Nigeriją dėl Kristaus. Ji buvo namais daugeliui žmonių labiau, nei kokia kita afrikietiška šalis. Su 140 milijonų gyventojų ji yra viena iš dešimties labiausiai apgyvendintų planetos šalių. Jūs galite įsivaizduoti miestus, pilnus žmonių ir išsidėsčiusiu dešimtyje šios šalies geografinių regionų, kurie yra nusitęsę į šiaurę nuo Gvinėjos įlankos ir nuo Čado ežero į rytus. Čia mano evangelisto svajonė.

Kaip ten bebūtų, pusė Nigerijos gyventojų – musulmonai. Dauguma jų susikoncentravę rytuose. Krikščioniškas Evangelijos pamokslas uždraustas tarp musulmonų. Iš kitos pusės, musulmonai stengiasi patraukti „ kitatikius“, įtraukiant tikinčiuosius krikščionis. Tarp krikščionių ir musulmonų egzistuoja neapibūdinamas konfliktas. Toliau taip tęstis negali. Aš sakau savo draugams musulmonams, kad Jėzus mirė už musulmonus, pagonis ir krikščionis. Aš skelbiu Evangeliją ir viską atiduodu Šventajai Dvasiai. Be to, musulmoniškas pasaulis meta priešišką iššūkį visiems, kurie šiandien yra Kristaus kūne.

Sekdamas Dievo vedimu Afrikos nuplautos krauju, aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau misija „ Kristus visoms tautoms“ turės prasiskverbti į musulmonų tvirtovę šiaurinėje Afrikos kontinento dalyje, įskaitant Sudaną, Liviją, Maroką, Alžyrą, Čadą ir Egiptą. Dėl šios priežasties šiaurinė Nigerijos dalis buvo mums kaip mūsų jėgų patikrinimas. Ši vieta buvo namais musulmonams – fanatikams, kuriuos mes, galu gale susitikome kelyje, judėdami tolyn į šiaurę.

Vietoje to, kad šokti į gilų baseiną, mes, taip sakant, pradėjome nuo seklumos. Aš tikiu, kad Dievas davė berniukui Dovydui susitikti su liūtu ir lokiu prieš tai, kai jis atvedė pas jį Golijotą iš Gazos. Tokioje dvasioje mes pravedėme mūsų pirmą nigerietišką evangelizacinę kampaniją 1985 metais pietų mieste Ibadane. Tai buvo nuostabi kampanija ir mes buvome įkvėpti. Per sekančius ketverius metus mes tęsėme kampaniją susirinkimų serija Lagose, Onitšoje, Aboje, Porte, Charkurte, Enuge ir Varyje - visi jie išsidėstę pakrantės juostoje link Gvinėjos įlankos. Baigiantis 1989 - iesiems mes ryžomės išeiti į didelę centrinę šalies plynaukštę į musulmonišką Džoso miestą. Susirinkimas praėjo gerai. Bet kada mūsų komanda pajudėjo į šiaurę į Kano miestą, mes jautėme vis augančią religinę įtampą. Tai šventas musulmonų miestas, apsuptas įtvirtinta siena, kuri senovėje buvo pastatyta vergų.

Ankstesni „kryžiaus žygiai“

Aš sustojau ten ir giliai įkvėpiau. Mes pirmyn turėjome eiti atsargiai. Mano komandos nariai sutiko, kad mes turime dar kartą patikrinti padėtį. Prieš tai kaip įeiti į Kano, mes turime pabandyti pravesti kampaniją ne tokiame musulmonų radikalizmo centre. Todėl 1990 metais mes paskyrėme kampaniją Kadūno mieste. 70 procentų Kadūno gyventojų buvo musulmonai. Tai buvo didelis žingsnis tikėjime, kuris atvedė į patį didžiausią prasiveržimą, kurį mes kada nors matėme.

Matant minią, kuri mus sveikino Kadūne, užgniaužė mums kvėpavimą. Pirmą kartą aš žiūrėjau į pusės milijono širdžių minią. Visi prieš tai mano apmąstymai apie panaudojimą pačios didžiausios palapinės pasaulyje, kuri talpina 34 000 žmonių, matant tokią minią tapo beprasmiai. Ir man buvo reikšminga, kad tai pirmą kartą vyko musulmonų teritorijoje.

Techninė nepriklausomybė

Mūsų komanda jautė didelę atsakomybę už tai, kad atnešti žinią iki kiekvienos pasiklydusios dalyvio širdies. Mūsų technikai jau statė aparatūrą, kad efektyviau atkurti mano balsą tokiame susirinkime. Iš patirties jie žinojo, kad mes negalėjome palikti tokius svarbius įvykius vietinės elektros tinklų malonei. Mes atsivežėme generatorius šviesai, garsui, kompiuteriams ir kitai būtinai aparatūrai. Taip pat mes nepasitikėjome vietiniais meteorologais. Buvo pastatyta maža orų stotis, kad stebėtų drėgmę, vėjus, dulkes, ozoną ir įvairias kitas atmosferos sąlygas, kurios galėjo pakenkti garso ir šviesos kokybei. Ši informacija nuolat buvo atnaujinama kompiuteryje, kuris suderindavo garsiakalbį, o šis perduodavo balsą į lauką - dešimties hektarų aikštėje vykstantį susirinkimą.

Viskas dirbo fantastiškai. Dievas įvykdė prasiveržimą. Mes matėme išgydymo stebuklus, kurie patvirtino Evangelijos skelbimą. Šimtai tūkstančių musulmonų atėjo pas Viešpatį. Scenoje vietiniai krikščionių pastoriai verkė iš džiaugsmo. Susirinkimas buvo sėkmingas. Dabar man atrodė, kad dominuojanti musulmonų kultūra nebus nenugalima kliūtimi dėl Dievo pažadėto Afrikos išgelbėjimo. Aš pasakiau savo personalui, paskirti susirinkimą Kano mieste kitais metais.

Kol planas judėjo, aš su entuziazmu kviečiau partnerius ir draugus iš Europos ir Jungtinių valstijų prisijungti prie mūsų. Aš laukiau, kad žmonių Kano mieste bus daugiau, nei mes matėme Kadūne. Kai kas pranašavo man 1980 –taisiais metais, kada mes surinkdavome 200 000 žmonių, jog vieną kartą mes pamatysime 1 000 000 žmonių viename susirinkime. Tuo metu atrodė neįmanoma.

Po Kodūnos aš žinojau, kad tai buvo teisinga pranašystė ir kad su Dievo malone mes pamatysime ją greitai išsipildančią. Aš galvojau, kad tai gal būt įvyks Kano mieste ir norėjau pasidalinti šiuo fantastišku pergyvenimu su tais, kas palaikė mus taip ilgai ir ištikimai.

Musulmoniški neramumai

Mes pajutome pirmuosius sunkumus, kada išsirinkome atvirą aikštę susirinkimui. Paskutinę minutę vietinis mula , musulmonų religijos mokytojas, paskelbė ją šventa vieta. Mes nesupratome ryšio, bet kad nieko neįžeisti, susitarėme susirasti kitą vietą.

Supratę, jog mes galime susidurti su dar didesnėmis problemomis , ėmėmės saugumo priemonių. Vietoje to, kad rezervuoti numerius viešbutyje sau ir kitiems komandos nariams, mes slapčiomis nuomojome svečių namukus nutolusiose nuo miesto rajonuose. Tą patį mes padarėme ir svečiams iš Europos ir Amerikos, - šis žingsnis vėliau pasirodė Dieviškumo apvaizda.

Pagalba iš katalikų

Tuo metu kompanijos komitetas Kano mieste surado katalikišką organizaciją, kuri panoro suteikti pagalbą pravedant mūsų susirinkimus. Jie leido sumontuoti mūsų sceną, pastatyti generatorius , apšvietimo ir garso įrengimus didelėje atviroje teritorijoje, kuri buvo aptverta ir buvo laikoma jų nuosavybe. Nė jokių pretenzijų šiai teritorijai musulmonai negalėjo pareikšti, todėl kad ji , neabejotinai buvo krikščionių nuosavybe. Bet mums liko problema su visais skelbimas, iškabintais mieste. Jie kreipė srautą žmonių ne į tą vietą. Bet ir ši problema buvo išspręsta, išsklaidžius vietinius skelbėjus, kad nukreiptų žmones į naują vietą. Jeigu reklama įgaus judėjimą, pagal mums įprastą schemą, Dievas darys stebuklingus išgydymus, naujienos apie tai bus visuose vietiniuose laikraščiuose ir rekordinis skaičius dvasiškai trokštančių Kano miesto žmonių suras mus.

Aš negalėjau užmigti, galvodamas ar nebuvo kažkas praleista šitame grandioziniame plane. Ir vis gi aš žinojau, kad pas Dievą yra platesnis matymas mūsų tikrų problemų, daug platesnes, negu kas nors iš mūsų galėjo sau įsivaizduoti. Aš užmigau tikėdamas ir palikau visą tai Jo galingose rankose.

Kitą rytą po maldos aš pasakiau komandai, kad važiuosiu mašina miestu, kaip įprastai tai darau. Aš pats norėjau pamatyti Kano žmones. Kai aš pamokslauju naujoje vietoje, man reikia pajusti atmosferą. Man reikia pamatyti vietos gyventojus. Tai man padeda prasiskverbti su užuojauta miestui.

Musulmonai pikti, bet akli

Mes atsisėdome į mašiną. Piteris ir Brentas važiavo su manimi. Kai mes važiavome, aš pamačiau Kano mieste daug daugiau mečečių, negu bažnyčių. Mūsų kelyje stovėjo vietinio emyro rūmai. Emyras – ne religijos lyderis, jis regiono musulmonų politikos lyderis. Prie rūmų mes išvydome tūkstantinę minią jaunų vyrų, kurie buvo apsirengę baltais rūbais. Jie užblokavo kelią. Mes iš lėto prie jų privažiavome ir jie prasiskyrė prieš mus, kaip Raudonoji jūra, kad praleistų. Daugelis iš jų pasilenkė ir įdėmiai žiūrėjo į mašiną, kada mes važiavome pro šalį. Aš pastebėjau pyktį jaunų vyrų veiduose, bet mes pravažiavome be įvykių.

Antroje dienos pusėje mes sugrįžome į mūsų namą. Mūsų šeimininkas sutiko mus laužydamas rankas.

- Kano ugnyje, - pasakė jis. - Musulmonai siaučia.

Mes pažiūrėjome atgal į miestą ir pamatėme kylančių dūmų stulpus. Iki mūsų atėjo pranešimas, kad jauni žmonės kuriuos mes matėme prie emyro rūmų, tik ką atėjo iš mečetės, kur mula jiems pasakė:

„Bonkei negalima pamokslauti šventame Kano mieste“

Kaip jie mus praleido? Mes pravažiavome tiesiai pro patį vidurį jų susirinkimo. Šventoji Dvasia paprasčiausiai juos apakino? Jeigu nors vienas iš tų jaunų žmonių būtų pažinęs mano veidą, mus būtų ištempę iš mašinos ir užmušę vietoje. Miestas buvo pilnas reklaminių kampanijos plakatų. Mano pastebimas atvaizdas buvo visur pakabintas. Kaip gi mes išsigelbėjome? Nerasdama manęs, minia puolė krikščionių bažnyčias, namus ofisus ir praeivius.

Ypatingoji padėtis dėl Evangelijos

Sekantį rytą Džonas Darku atvyko į mūsų namus su karinių oro pajėgų karininku.

- Gubernatorius paskelbė ypatingą padėtį. Jūs turite susirinkti savo daiktus ir tuoj pat išvažiuoti.

- Kur mes važiuosime?

- Aš susitariau nuvežti jus į kitą vietą, - pasakė Džonas. – Aerouostas perpildytas sukilėlių. Jie bando užkirsti jums atsitraukimo kelius. Mes negalime vėl ten važiuoti. Jie slenka kuo arčiau šio namo ir jus jau matė apylinkėse. Čia nesaugu pasilikti.

- Kiek mes turime laiko? – paklausiau aš.

- Penkias minutes, - Rinkitės daiktus. Mes turime eiti, tuojau pat!

Džonas mus pervežė į kitą namą. Jis priklausė moteriai - krikščionei. Kada mes ten atvykome, jos vaikai budėjo. Jie atėjo ir pasakė mums, kad matė musulmonų sukilėlius vos keletą kvartalų nuo čia.

- Džonai ,- pasakiau aš - mes negalime pasilikti čia. Jie mūsų ieškos namas po namo. Man nepakeliama būtų patraukti šią moterį ir jos vaikus į pavojų.

Džonas linktelėjo. Jis mus vežė užkabariais dideliu greičiu į dar vieną kelionę. Mes atvykome į vietinio verslininko namus. Jis, tikriausiai, buvo labai drąsus žmogus, jeigu leido mums likti nakčiai jo namuose.

Miestas ugnyje, musulmonai žudo krikščionis

Mes matėme, kaip ant lubų atsispindėjo ugnis, kuri įsiplieksdavo naktiniame danguje. Mes girdėjome sprogimus kada užsidegdavo degalinės ir stulpus juodų dūmų, kurie kilo į dangų. Laikas nuo laiko tamsoje siautėjo šaudymas. Mes dingome iš akių, bet jokių būdu ne iš pavojingos zonos. Visas miestas buvo naršomas beprotiškose mano paieškose. Tą naktį per žinias mes girdėjome, kad vyriausybė uždarė oro erdvę virš Kano. Tai suglumino mane. Ką jie žinojo? Musulmonų fanatikai planavo panaudoti civilių lėktuvus prieš mus? Ar kai kurie karinių oro pajėgų pilotai patys buvo įtraukti į sąmokslą? Aš liepiau atšaukti rytojui suplanuotą kampaniją.

Kitą rytą pasiunčiau mano komandai įsakymą susirinkti maldai. Mes turėjome nuspręsti, ką daryti toliau. Susirinkusieji pasakojo, kad pakeliui į susitikimą matė gatvėse mirusius kūnus ir apdegusias nuolaužas. Žuvo šimtai žmonių. Minia buvo nekontroliuojama. Vietinė policija buvo nepajėgi ją sulaikyti. Žudė visus krikščionis, kurie pasirodydavo kelyje.

Evakuacijos planas

Atėjo iš karinių oro pajėgų bazės karininkas. Jis mums pasakė, kad armija išlaisvina aerouostą, bandydama jį apsaugoti, kad mes galėtume išskristi. Jie pasirūpins avarine oro evakuacija. Jis reikalavo, kad mes išvyktume kuo greičiau. „ Jie kaip skruzdės, - kalbėjo jis. – Jie visur buriuojasi. Jeigu jie ras šią vietą, tai greitai ir užims ją.“

Aš paprašiau, kad mūsų svečiai iš Amerikos ir Europos turėtų galimybę išvykti pirmieji. Karininkas nesutiko. Jis įrodinėjo man, kadangi aš buvau taikiniu, tai turiu pirmas ir išvažiuoti. Jeigu bus žinoma, jog manęs nėra, minia, gal būt, nurims ir išsisklaidys. Kitiems nebebus tada pavojaus.

- Kuo ilgiau jūs čia pasiliekate, tuo ilgiau tęsis smurtas - pasakė jis.

Aš sutikau padėti. Kai tik aerouostas bus saugus, jie mane palydės iki lėktuvo ir paskelbs žiniose, kad manęs nėra. Aš paprašiau savo komandos pasilikti susirinkimo vietoje ir prisijungti prie manęs šioje evakuacijoje. Tai buvo vienintelė galimybė.

Kai mes laukėme žinių iš aerouosto, aš pasivaikščiojau po laukus. Mane apėmė liūdesys. Visi įvykiai Kano mieste tapo realūs. Krikščionys mirdavo dėl to, kad aš atvažiavau į miestą. Ir vis dėl to ne - vyko kažkas daug daugiau. Kano liepsnojo dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos. „Jeigu pasaulis jūsų nekenčia, - pasakė Jėzus Jono Evangelijoje ( 5: 18), - žinokite, kad Manęs prieš jus neapkentė.“

Aš pasižiūrėjau į gatvę įsivaizduodamas, kad minia puls į mūsų pusę. „Ką aš darysiu, Viešpatie, jei jie netikėtai pasirodys, reikalaudami Reichardo Bonkės?“

Ir tik per vieną akimirką aš žinojau atsakymą ir pajaučiau kaip mane pripildo ramybė.

Prie manęs prisijungė Piteris van de Bergas.

- Piteri,- tariau aš, - jeigu ta minia pasirodys anksčiau, nei aerouostas bus saugus, aš jiems pasiduosiu. Aš noriu, kad tu tai žinotumei.

- Aš neleisiu tau pasiduoti.

- Tu turi. Aš pasakysiu, kad aš - Reichardas Bonkė, evangelistas dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus ir išeisiu prieš juos.

Tai turi išgelbėti likusius. Mano gyvenimas priklauso Jam.

- Jeigu jie pasirodys, - pasakė Piteris,- aš sugausiu tave ir nutempsiu ant stogo. Mes ginsimės čerpėmis, kausimės iki paskutinio, štai ką mes padarysime!

Aš šyptelėjau. Piteris buvo kovotojas. Mes kartu praėjome per daugelį įvykių kelyje nuplautos krauju Afrikos. Aš pakankamai gerai jį žinojau, kad suprasčiau, kad tai jis pasakė visu rimtumu. Ir jis mane žinojo pakankamai gerai, kad suprasti, kad aš irgi rimtas, - neįveikiamas konfliktas. Mes nieko daugiau nekalbėjome ir įėjome į vidų.

Pasitikėjimas Dievu mirties akistatoje

Tuo metu Vinfridas Ventlandas techninės brigados viršininkas, priėjo prie manęs. Su juo buvo jo žmona Gabrielė. Vinfridas - susikaupęs ir užsispyręs žmogus tvirto sudėjimo, buvęs kareivis. Gabrielė, mes ją vadiname Gabi, - jo žmona. Jeigu kada nors du žmonės galėjo pamatyti Kano per dūmus realią ugnį, - išgelbėjimo žmonių misiją, - tai jie ir buvo. Jie su manimi Afrikoje praleido dvylika metų.

- Gabi ir aš tikime, kad mes turime likti čia ir transportuoti įrenginius namo, - pasakė Vinfridas.

Jo žodžiai mane apstulbino. Situacija neturi išeiti iš kontrolės. Aš pažiūrėjau į Gabį, - ji buvo devintame nėštumo mėnesyje. Aš tiesiog negalėjau patikėti savo ausimis.

- Įrenginius galima pakeisti, Vinfridai, - tariau aš. – Tave ir tavo šeimos pakeisti negalima. Aš net ir negalvosiu apie tai.

- Reinchardai, su manimi čia penkiasdešimt žmonių. Mano karininko auklėjimas neleidžia už savęs nieko palikti. Be to, jie jau rizikavo savo gyvybe. Aš turiu užbaigti tai, ką mes kartu pradėjome.

Aš aukštai įvertinau jo argumentą, bet jis manęs neįtikino. Penkiasdešimt žmonių buvo vietiniai savanoriai, kuriuos jis pasamdė ir vadovavo dabar statant aparatūrą teritorijoje, kur buvo pravedama kampanija.Aš palingavau galva.

- Tu gali pasiųsti žmonėms pranešimą, kad grįši, kada baigsis prievarta. Tik tai turi prasmę. Jie būtinai supras. Aš noriu, kad tu ir Gabi liktume su jais ir evakuotumėtės

- Reichardai, - tęsė jis. - Gabi, aš ir vaikai kartu meldėmės už tai. Mes išgirdome iš Dievo ir Jis davė mums visišką ramybę. Pažiūrėk į mus, - mes ramūs. Ar mes gyvensime ar mirsime, Dievas bus su mumis iki galo. Prašau, neįsakyk mums būti nepaklusniais Dievui.

Šitam aš neturėjau argumento.

- Man reiks apie tai pagalvoti, - pasakiau aš ir išėjau, labai susijaudinęs, kad galėčiau tęsti pokalbį. Vinfridas ir aš žinojom, koks bus mano atsakymas. Aš nenorėjau apie tai galvoti.

Bet aš žmogus. Aš turėjau klausimų. Jeigu Dievas prakalbo Ventlandams, tai kas buvo Jo prote? Aš nenorėjau tikėti, kad Dievas padarys jiems mažiau, nei Jis padarė dėl mūsų, kada mes važiavome per minią prie emyro rūmų. Bet aš negalėjau būti tame užtikrintas.

Mūsų komandos tarnavime Vinfridas ir Gabi gyveno nuotykių ir rizikos gyvenimą kiekvieną dieną. Ir vis dėl to, jie buvo šeima ir siekė viską daryti drauge, įtraukiant vaikus. Jų buvimas mūsų komandoje buvo Dievo palaiminimu. Bet aš niekada neprašyčiau jų išvežti aparatūros iš Kano esamoje situacijoje.

Aš pradėjau melstis: „Viešpatie, sako, kad kankinių kraujas - tai Bažnyčios sėklos. Dabar aš nenoriu tuo tikėti. Aš Rašte skaičiau, Kad Tavo Žodis - tai sėkla. Jėzus - Žodis, kuris tapo kūnu. Jis buvo sėkla, kuri nukrito į žemę ir numirė, ir Tu prikėlei Jį naujai, nugalėjus mirtį. Leisk mums atnešti Jo prisikėlimo vaisių Kano mieste. Leiski Tavo Evangelijai laimėti pergalę ir apgink Vinfridą ir Gabį, ir kiekvieną, kuris atvažiavo, kad tarnautų Tau šioje kampanijoje.“

Aš žinojau, kad savaitę atgal Vinfridas atvažiavo mūsų aštuoniolikos ratų sunkvežimiu iš savo namų Lagosoje, Nigerijoje į Kano. Tai kaip kelias iš Denverio iki Dalaso tūkstantis šimtą kilometrų gruntiniu keliu. Afrikos keliai ne silpniems nervams. Sunkvežimyje ne veltui įrengta šešių pavarų dėžė. Gabi lydėjo Vinfridą, ką ji įprastai darydavo, vairuodama jų „ Lendoverį“ konvojuje. Jų du vaikai, Saimonas ir Angelina, devynerių ir penkių metų, buvo su jais.

Akimirkai aš įsivaizdavau juos kelyje. Traleris, kurį jis vairavo, buvo važinėjanti nuplauta Afrikos krauju reklama. Jis buvo kraujo – raudonos spalvos, su dideliu užrašu vienoje pusėje - J-Ė-Z-U-S.

Neabejotina, būtent tai ir sukėlė neramumus musulmonų apylinkėse, kada traleris važiavo keliu. Aš pasigailėjau, kad nenudažiau jo vientisa balta spalva, be kokių tai emblemų.

Vinfridas ir Gabi atrodė beprotiškai drąsūs. Kai kuriems, be abejo,jie pasirodytų neatsakingi. Bet taip nėra. Jie paprasti tikintieji, kurie atsiliepė į kvietimą sekti Kristumi. Kas žino, ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, paprasčiausiai girdint Viešpatį ir paklūstant jam, numalšinant savo baimes.

Kaip pasakė Vinfridas, jie užduotį Kano priėmė kaip paprastą darbą. Nuo pat pradžių jo šeima viename lygyje dalijosi Jo pašaukimą. Prieš šią istoriją jie jau gerai žinojo Afriką ir jos pavojus. Jie matė smurtą konfliktų metu kituose miestuose, kuriuose jiems teko tarnauti. Kai kurios evangelinės kampanijos vyko aktyvių karo veiksmų zonose. Jie žinojo, kokių saugumo priemonių reikia imtis, bet daugelis saugumo faktorių likdavo ne jų kontrolėje. Juos buvo būtina patikėti Dievo rankoms.

Pirmą masinio sąmyšio dieną Vinfridas pamatė dūmus pro savo viešbučio langą. Jis paėmė motociklą ir nuskubėjo į katalikišką organizaciją, kur buvo statoma scena tarnavimui. Viduje jis rado penkiasdešimties krikščionių - vyrų komandą, kurią surinko iš vietinių bažnyčių. Jie buvo susirūpinę, bet aktyviai naudojosi saugumo priemonėmis, kad apsaugotų įrenginius skirtus evangelijos kampanijos pravedimui. Jie uždarė vartus pagal valdų perimetrą ir sargyboje pastatė žmones, kad perspėtų likusius, jeigu priartėtų agresyvi minia.

Ir iš tiesų, minia greitai pasirodė. Matymo ribose nuo pastatytos scenos stovėjo degalinė su dešimčia siurblių. Minia ją atakavo. Didžiulis liepsnos debesis pašoko į dangų. Degalinė sprogo ir užsidegė. Juodas debesis užtemdė erdvę.

Krikščionys - savanoriai reikalavo, kad Vinfridas praleistų naktį savo viešbutyje. Tai, kad minia ieškojo Bonkės, bet kuris baltasis vyras teritorijoje galėjo patraukti minios dėmesį. Jie patikino jį, kad stovės sargyboje visą naktį.

Tuo metu į namus, kur laukė mano komanda, atvyko karinių oro pajėgų karininkas, kad praneštų , jog atvyksta autobusai, kurie paims mus į aerouostą. Aš žinojau nuo pat pradžių, kad neprašysiu Vinfrido nepaklusti paliepimui, kurį jis girdėjo iš Dievo. Aš juos abu pakviečiau bendrai maldai. Uždėjau ant jų rankas ir meldžiausi, kad Dievo apsauga būtų ant jų. Ypatingai meldžiausi už Gabį ir vaiką jos įsčiose. Aš paprašiau Dievo, kad pasiųstų savo angelus vesti ir saugoti juos, kol jie nesugrįš į namus Lagosoje.

Kai aš baigiau maldą, mane vėl apėmė liūdesys. Iš tiesų bijojau, jog matau juos paskutinį kartą. Krikščionis medžiojo, juos užmušdavo Kano gatvėse. Vinfridas dabar važiuos šiomis gatvėmis didžiuliu krauju - raudonu traleriu su užrašu J-Ė-Z-U-S. Tai bus panašiai kaip pasivaikščiojimas karinių veiksmų zonoje, įsisupęs į savo vėliavą. Tai panašu į kankinio dalią.

Komendanto valanda su sušaudymu vietoje

Tą dieną, kad atnaujinti kontrolę mieste, vietinė policija ir kariškiai įvedė komendanto valandą nuo šešių valandų vakaro iki šešių ryto su sušaudymu vietoje, jei bus jos pažeidimų. Kai įsigalėjo komendantinė valanda, tą patį vakarą prasidėjo mūsų evakuacija. Mus lydėjo karinių autobusų konvojus su kareiviais. Automatų vamzdžiai kyšojo į visas puses. Kai mes atsisėdome į mašinas, pajutome palengvėjimą, pamatę, jog visi mūsų amerikiečiai ir europiečiai draugai taip pat buvo ten. Mūsų neįvykusios evangelizacijos kampanijos komanda buvo visa susirinkusi, išskyrus Vinfridą ir Gabi. Mes paskubėjome į aerouostą. Netrukus mes jau skridome gelbėjimo lėktuve, kvėpuodami su palengvėjimu.

Aš galvojau apie Vinfridą ir jo šeimą, kurią mes palikome. Kaip jie sutiks pasekmes savo sprendimo paklusti Dievui? Aš pakankamai gerai juos žinau, kad žinoti atsakymą į šį klausimą. Atsakymas buvo paprastas. Nors jie ir gaudavo atlyginimą už savo tarnystę, bet jie niekada nedirbdavo tik man. Niekas, išskyrus Dievą, negalėjo juos atvesti prie tokio sprendimo. Jie buvo paklusnūs. Žmonės, kurie paklūsta Viešpačiui, nesijaudina, nesusierzina, nenori žinoti visas galimas pasekmes iš anksto, jie paprasčiausiai pašventė save reikalui. Jie susitiks veidas į veidą su Kano taip, kaip kiekvienas iš mūsų, nespėliodamas į ateitį. Nesirūpindami ateitimi, jie paprastai žingsnis po žingsnio judės į priekį, kol neateis į žemiškus ar dangiškus namus.

Prieš tai, kai mes išvažiavome, buvo suplanuota, kad kontingentas kareivių saugos katalikiškas valdas, kol Vinfridas su savo žmonėmis išardys ir supakuos įrenginius. Tą naktį jis su savo šeima grįžo į viešbutį.

Išvykus evangelistui – dar baisesnis musulmonų smurtas

Sekančio ryto šeštą valandą komendanto valanda baigėsi ir prasidėjo dar baisesnis smurtas. Matyt, mano išvykimas iš miesto nieko nenuramino. Jis tik papylė alyvos į ugnį įpykusios minios. Jie vis dar ieškojo galimybių atakuoti kitatikius. Jų kraujo troškimas nebuvo patenkintas.

Iš balkono Vinfridas ir Gabi matė, kad sustiprėjo ugnis. Mieste girdėjosi dar daugiau sprogimų ir šaudymo. Vėliau Vinfridas pasiėmė mašiną ir nuvažiavo į neįvykusios kampanijos teritoriją. Jo žmonės galėjo išsaugoti įrenginius saugioje vietoje.

Tuo tarpu naktį mūsų aparatūrą surado keletas įtartinų asmenų. Žmonės, kurie saugojo sunkvežimį, suėmė juos. Jie uždarė juos po užraktu viename iš vidinių pastatų, kurie buvo teritorijoje. Tai buvo padaryta , kad jie negalėtų informuoti minios, kur galima rasti komandą ir Bonkės įrenginius.

Vinfridas padėkojo broliams už ištikimybę ir drąsą. Jis pasakė, kad sekantį rytą sugrįš su keletą kareivių, kurie saugos juos, kol įrenginiai bus ruošiami atgalinei kelionei. Jo žmonės pažadėjo, jog jiems padės dar penkiasdešimt krikščionių - vyrų, kad pagreitintų procesą. Vinfridas niekada gyvenime taip nesididžiavo savo komanda.

Gerasis samarietis

Penktadienio ryte penketas kareivių atėjo į Vinfrido viešbutį, kad lydėtų jį kelionėje. Vietoje jie susitiko šimtą vietinių tikinčiųjų, kurie buvo pasiruošę padėti. Jie laukė Vinfrido įsakymų. Jis davė nurodymus ir jie pradėjo ardyti sceną, garsinius įrenginius ir pakuoti į sunkvežimį.

Netikėtai nugriaudėjo stiprus sprogimas. Kareiviai pažiūrėjo į dangų ir nors ten niekas nekilo, vis gi jie išsigando. Jie privertė Vinfridą sėstis į mašiną ir įsakė juos nuvežti į kareivines, kad kaip galvojo Vinfridas iškviesti pastiprinimą. Kareivinėse greitai išaiškėjo, kad jie net ir neketino kviesti pastiprinimo. Atvirkščiai, jie surado vyresnį karininką ir įtikino jį tuo, kad neįvykusios evangelizacijos kampanijos teritorija greitai bus apgulta ir minia ją užims. Jie išreikalavo ,kad karininkas jų atgal nesiųstų.

Vinfridas nustatė, kad jie negrįš su juo, gal būt tai ir geriau. Šitie kareiviai galėjo būti musulmonai, kurie nenorėjo rizikuoti savo gyvybėmis tokiose aplinkybėse.

Kada jis buvo kareivinėse, vienas kareivis priėjo prie jo ir pasakė, kad jis krikščionis. Jis pasisiūlė važiuoti kartu su juo ir suteikti bet kokią pagalbą, kuri bus jo jėgoms. Su viršininko leidimu Vinfridas su geruoju samariečiu – kareiviu grįžo į kampanijos teritoriją. Tuo metu savanoriai tęsė ardymą ir pakavimą įrenginių stengdamiesi iš visų jėgų. Vinfridas padėjo jiems baigti darbą. Visi konteineriai buvo supakuot ir sukrauti į sunkvežimį dienos pabaigoje. Nepaisant kareivių pareiškimų, teritorija nebuvo apgulta. Jos net gi neatakavo.

Keletą vietinių žmonių liko visai nakčiai saugoti sunkvežimį. Vinfridas ir Gabi turėjo grįžti dar priešaušrio valandomis ir išvežti sunkvežimį iš miesto. Kai jie važiavo dar prieš prasidedant komendanto valandai, lydintis juos kareivis pažadėjo, kad galės rasti kareivių, kurie juos saugos.

Vinfridas atvažiavo atgal į viešbutį. Jis sugrįžo į savo numerį, tikėdamas ten rasti savo šeimą – žmoną ir vaikus. Tačiau jis atidarė duris į tamsų ir nebylų kambarį. Staiga atgijo jo blogiausios baimės. Jis uždegė šviesą. Visas jų turtas dingo kartu su Gabi ir vaikais. Jis nuskubėjo žemyn laiptais į foje, kur jį pasitiko vadybininkas.

- Kareiviai pasiėmė jūsų žmoną ir vaikus, - tarė jis. Kareivinėse jie bus saugūs.

- Čia buvo atėję sukilėliai?

- Ne, bet jie sužinojo, kad jūs čia apsistojote. Aš turėjau jiems patvirtinti, kad jūs išvažiavote. Aš ir pakviečiau kareivius į pagalbą, kitaip mano viešbutis galėjo dabar būti pelenų krūva, o jūsų šeima būtų užmušta.

Vinfridas padėkojo jam už informaciją ir nulėkė per visą miestą į kareivių barakus. Ten jo dideliam palengvėjimui rado Gabi ir vaikus, kaip ir pasakė jam viešbučio vadybininkas.

Su Jėzaus vardu per musulmonišką pragarą

Sekantį rytą 4 val. 30 min. jie nuvažiavo į katalikišką teritoriją. Karinis automobilis su keliais kareiviais skynė jiems kelią. Vartai buvo atidaryti ir Vinfridas nesakydamas nė žodžio apkabino vietinės komandos lyderius. Jis atsisėdo į aštuoniolikos ratų sunkvežimį. Po akimirkos suriaumojo variklis. Jis važiavo paskui karinį automobilį Kano gatvėmis, o Gabi sekė paskui jį „ Lendroveryje“.

Krauju - raudonas treileris su Jėzaus vardu pradėjo savo kelionę per Kano dūmus ir pelenus. Visur gatvėse jie matė mirusių kūnus. Apie tris šimtus žmonių buvo užmušta. Jie privalėjo manevruoti tarp sudegusių policininkų ir kareivių mašinų. Dūmai nuo bažnyčių, ofisų ir degalinių temdė kiekvieną posūkį.

Nežiūrint į komendanto valandą su sušaudymu vietoje minios fanatikų bastėsi gatvėmis, ieškodami krikščionių. Matyt komendanto valanda buvo sutrikdyta labai dideliu skaičiumi žmonių, kad kareiviai galėtų jį vykdyti. Bet Vinfridui minia, rodos, buvo apakinta. Niekas nesušuko, pažinęs didelį sunkvežimį. Arba, jeigu jie iš tiesų pažino jį, jų burnos buvo stebuklingu būdu uždarytos, kaip pas liūtus griovyje, kur atsidūrė Danielius.

Jie atvažiavo prie karinio posto. Keletą žodžių - ir užkardas buvo pakeltas. Jie visus sekančius postus pravažiavo tokiu pat rezultatu. Kiekviename iš keletos kvartalų jie susidurdavo su barikadomis.

Jie tęsė kelionę ir jų sunkus kelias tapo lengvu.

Miesto pakraštyje jie pravažiavo pro civilių kontrolės punktą. Ten nebuvo nei policijos, nei kariškių .

Parvažiuojant jiems kilo klausimas, kas gi ten reguliavo. Kai kurie kontrolės punktai buvo pastatyti musulmonų apylinkėse, kiti – krikščionių. Visais atvejais užkardos kėlėsi ir jiems buvo leidžiama važiuoti toliau. Tai, rodėsi buvo už realybės ribų.

Liūdnai žymus incidentas, užfiksuotas televizijos žiniomis Los-Andžele, išlieja išblaivinančią šviesą apie Ventlandų šeimos kelionę. Po teisminio nagrinėjimo Rodnio Kingo bylos 1992 metais Los-Andželo gatvėse įsiplieskė masinei neramumai, kaip tai buvo Kano mieste. Kol sraigtasparniai skraidė viršuje ir įrašinėjo baisias scenas milijonams žiūrovų visame pasaulyje, sunkvežimio vairuotojas vardu Redžinaldas Deni buvo ištemptas iš savo septyniolikos ratų mašinos ir be gailesčio užmuštas. Jam buvo padarytos sunkios galvos traumos.

Kiekvienas matęs ryškius televizijos Redžinaldo Denio užpuolimo kadrus niekada negalės užmiršti šio siaubo. Daugelis negalėjo pabaigti tą siužetą žiūrėti iki pabaigos. Bet šis blogis greičiau galėjo atsitikti Vinfridui ir Gabi Kano, nei Redžinaldui Deni Los-Andžele. Aš sakau tai todėl, kad Kano mieste nebuvo besisukančių sraigtasparnių, kad priminti sukilėliams, jog juos kažkas stebi.Bet Kažkas stebėjo. Palaikydami vienas su kitu ryšį nešiojamų racijų pagalba Vinfridas ir Gabi šlovino Viešpatį, lengvai perkirsdami kvartalą po kvartalo siautėjančiuose rajonuose. Jiems atrodė, kad prieš juos atsiveria Raudonoji jūra, kuri leidžia jiems pereiti sausa žeme.

Už miesto linijos karinis eskortas dingo, palikdamas juos vienas prieš vieną su šimto tūkstančiu kilometrų keliu. Greitai sunkvežimis su Jėzaus vardu jau buvo atvirame kelyje. Priekyje buvo daug musulmoniškų miestų , kur naujienos apie neramumus Kano buvo visų lūpose. Bet Vinfridas ir Gabi įgavo pasitikėjimą ir antgamtinę ramybę. Jie keliavo Jėzaus vardu. Jie be jokių kliūčių pravažiavo Zariją, Kadūną, Iloriną ir tuziną smulkių gyvenviečių, kur dominavo islamas.

Kai jie atvyko į namus Lagosoje, Gvinėjos salos pakrantėje juos pasitiko susijaudinę bendradarbiai, kurie manė, kad jie jau žuvę. Kada bendradarbiai pamatė juos gyvus, su vaikais ir išgelbėtais įrenginiais, prasidėjo didelė šventė.

Laimė ir palengvėjimas

Niekas nepergyveno didesnės laimės ir palengvėjimo kaip aš, kada pagaliau pasikalbėjau su Vinfridu telefonu. Būtent tada aš sužinojau visas jų gelbėjimo smulkmenas. Aš dėkoju Dievui už tai, kad Jis numatė jiems nuostabų išgelbėjimą, mažiau nei stebuklu jo nepavadinsi.

Tarnavimo istorijoje „Kristus visoms tautoms“ Kano mieste tapo didžiausia nesėkme. Reichardas Bonkė buvo paskelbtas persona non grata Nigerijoje - labiausiai apgyvendinta šalimi visoje Afrikoje. Gandai kaltino mus, nors baigtas pasiaiškinimas, kurį sudarė vietinis gubernatorius, išteisino mus prieš bet kuriuos kaltinimus sukėlusius prievartos įsiplieskimą. Ir vis dėl to, daugelis žmonių gyvena savo įspūdžiais. Bonkė atnešė prievartą į Kano. Ar iš tiesų jis tarnauja pasaulio Kunigaikščiui?

Jeigu agentūra „piar“ turėtų tokius rezultatus, jos darbuotojai būtų atleisti arba paskelbti nekompetentingais. Mūsų didelė judanti jėga Nigerijoje apmirė. Daugelį metų atrodė, jog velnias pasiekė pergalę Kano. Jėzus privalėjo pasitraukti.

Kaip gerai, kad Dievas neturi „piar“ agentūrų. Jis žiūri ne taip, kaip žiūri žmogus. Jis laiko Visatos koziri kortą – visagališkumą.

Kaip Dievas didžiausią mūsų fiasko paverčia didžiausia pergale

Ar galėjo kas nors iš mūsų manyti, kad kruvini Kano įvykiai iškels mūsų vardą Nigerijoje iki debesų? Kaip galėjo kas nors suprasti, kad ilgi aštuoneri metai mūsų išvarymo pažadins nenugalimą troškimą mūsų sugrįžimo. Kas galėjo numatyti, kad per žiaurumus Kano mieste Dievas 2000 metais surinks viename susirinkime 1 600 000 žmonių, kurie troško išgirsti Evangeliją? Ir kad tą pačią dieną 1 093 000 iš jų liudys apie savo sprendimą priimti Jėzų? Arba 3 450 000 žmonių priims Jėzų šešių dienų laikotarpyje?

Sėkla Kano mieste iki dabar dar neša vaisių ir ne tik Nigerijoje. Mes užregistravome daugiau nei 34 milijonus išgelbėjimų visame pasaulyje per paskutinius tris su puse metų. Kada jūs skaitysite šią knygą, pateikti skaičiai stipriai bus pasenę. Sekite informaciją.

Kada mes sekame Kristumi,

mes išgyvename akimirkas,

kurios suformuoja mūsų tikėjimą.

Daugelis iš mūsų peržengė

šį slenkstį Kano gatvėse.

Klaidinga manyti, kad kai kurie iš mūsų

pasirinko gyvenimą tuo metu,

kai kiti tvirtai nusprendė sutikti mirtį.

Mes visi paprasčiausiai pasirinkome Jį.

O Jis - Amžinasis Gyvenimas.

VI knygos dalis

 VIII knygos dalis

Skaityti daugiau