Laura, ekklesia.lt
Kuomet sužinojau apie Rygoje organizuojamą jaunimo festivalį „Sexual Revolution“, tai pagrindinis motyvas ten važiuoti buvo populiari, dangų atverianti šlovinimo grupė „Jesus Culture“. Nebuvo abejonių, jog šis renginys bus sėkmingas ir pritrauks daugybę jaunų žmonių, ištroškusių gyvojo Dievo Dvasios. Svajojau būti drauge didelėje brolių ir sesių minioje bei kartu iškėlusi rankas į dangų šlovinti mūsų Dievą. Tai stipru...
Mano lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Rytinio tarnavimo metu vos įžengusi į salę jaučiau jaudinantį laukimą. Modernioje bažnyčioje „Geroji Naujiena“ buvo susirinkę apie 2 tūkstančiai žmonių, kurie kartu su „Jesus Culture“ grupe giedojo Viešpačiui. Dangus buvo atviras... Norėjosi kuo greičiau pasinerti į tai... Kitaip ir negalėjau, nes tai nebuvo eilinis koncertas, o svarbiausias asmuo – Jėzus Kristus, kuris visada beldžiasi į tavo širdį, tad beliko užsimerkti ir bendrauti su Juo tyliai vienumoje. Toks paradoksas – kai esi šiaip kokiame pasaulietiniame koncerte, minioje, tu pameti save ir eini su visais, tavo emocijos yra minios emocijos ir jausmai yra minios jausmai. Tačiau, kai savo dvasia garbini Dievą, nesvarbu, kiek žmonių būtų aplink tave, tu tai išgyveni asmeniškai ir labai skirtingai. Vieni žmonės šokinėjo iš džiaugsmo ir plojo rankomis, kiti gi klūpėjo ant žemės, dar kiti iškėlę rankas tylėjo, meldėsi, o skruostais ritosi ašaros. Mūsų Dievas yra gyvybę teikianti Dvasia ir Jis liečia mus skirtingai.
Prasidėjus mokymui, jaučiausi pilna džiaugsmo ir naujos gyvybės. Nuovargio dėl miego stokos, patirtos naktį keliaujant iš Vilniaus į Rygą, kaip nebūta. Į sceną išėjo jaunas vyrukas Nathan Edwardson iš „Moral Revolution“ komandos ir pradėjo skaityti eilutes iš Giesmių Giesmės knygos Biblijoje. Akimirksniu supratau, jog atvažiavau čia neatsitiktinai. Jeigu tu turi savęs atmetimą ir abejoji, ar esi Dievo mylimas ir Jam brangus, privalai skaityti šią knygą dažnai. Meldžiau Dievo gilesnio Jo meilės apreiškimo ir Jis man priminė ją paskaityti. Perskaičiau dar savaitę prieš renginį, viena pati būdama namie. Pirmą sykį leidau sau apmąstyti tuos kupinus meilės ir švelnumo žodžius. Tačiau vis dėlto, man trūko paaiškinimo. Mintyse pamenu kaip ištariau: „O, kad man tai paaiškintų...“
Todėl netikiu, jog tai sutapimas. Sutapimų nebūna. Tą dieną Nathan citavo būtent tas eilutes ir kalbėjo apie vyro ir moters meilės santykius. Esu ne kartą klausiusi paskaitų ir skaičius knygų apie skaistumą, tačiau iki šiol niekada neteko taip giliai suprasti ir pamatyti, ko Dievas troško, sukurdamas vyrą ir moterį. Taip atvirai, paprastai ir su pagarba kalbėdamas apie seksą, kaip apie kažką šventą, tas žmogus darė neįtikėtiną darbą mano širdyje. Gėda, nepatogumas, sumišimas, ugnis... Rodės, kaip jis gali taip nesivaržydamas kalbėti tokius dalykus. Kol galų gale supratau, kad Dievas nesukūrė gėdos ir nieko, kas yra gėdinga. Gėda, kaltė ir visi surišimai kalbant apie fizinę vyro ir moters meilę atėjo per nuodėmę, iškeitus Dievo planą mums į savo pačių kelius, pilnus eksperimentų, nuopuolių ir karčių pasekmių.
Tuose žodžiuose išryškėjo viena akivaizdi tiesa – Dievas niekada nenorėjo, kad mes būtume sužaloti, nesaugūs ir baimingi. Santuoka nėra ir nebuvo sukurta būti kovos lauku dėl vyro ir moters dominavimo, kur jau nebežinoma, kas yra šeimos galva. Tos dienos mokymų metu į mano širdį buvo sudėti labai svarbūs pamatai: pirmas dalykas, moteris buvo sukurta vyrui, tad vyras yra tas, kuris ją gina ir globoja, kuris kovoja dėl jos širdies, o ne atvirkščiai. Moteris sukurta tam, kad ja būtų žavimasi, gėrimasi, kad ji būtų siekiama ir trokštama. Ji niekada nebuvo sukurta tam, kad barstytų save, jog mainais iš vyro gautų meilę.
Antras dalykas, Dievas ją sukūrė tobulai gražią. Daugybė moterų ir merginų yra praradusios pasitikėjimą savimi, jaučiasi negražios, nepatrauklios, todėl įvairiausiais būdais maskuoja savo „netobulumus“, žvelgdamos į visuomenės primestus idealus. Dievas į savo dukteris žvelgia kitaip. Kiekvienos moters vertė yra jos viduje ir šių mokymų metu moterys buvo kviečiamos kartu melstis malda, kuria atsižadėjo savo vertę matuoti pasaulio matais lygindamos save su kitomis ir priėmė naują, Dievo dukters, Jo mylimos princesės tapatybę.
Merginos buvo raginamos saugoti savo širdį, iš kurios trykšta gyvybės šaltiniai ir niekada santykiuose nenusileisti dėl nieko mažiau, nei kad Dievas nori, jog jos patirtų. Dievas trokšta, kad Jo nuotaka, tai yra Bažnyčia, būtų skaisti ir be dėmės. To paties Jis trokšta, įvesdamas mus į žemišką santuoką. Santuoka yra šventa Dievo institucija ir todėl vyro ir moters seksualinių santykių pilnatvė gali būti pasiekta tik ten, kur buvo padarytas įsipareigojimas ir dalyvavo pats Viešpats.
Vyrai savo ruožtu buvo kviečiami pasišvęsti Dievui. Buvo mokoma, jog santuoka prasideda nuo vyro ir Dievo. Giesmių Giesmėje randame tokius žodžius: „Kaip išlietas brangus aliejus yra tavo vardas, todėl mergaitės myli tave“ (Gg 1:3). Vyro vardas – tai jo charakteris, jo asmenybė. Prieš kurdamas šeimą, jis privalo įsitvirtinti Dieve, susigrumti su Juo ir gauti iš Jo naują vardą, kuris reikš, kad jis pažįsta Dievą, girdi Jo balsą, girdi tiesą. Tik taip jis žinos, kaip teisingai mylėti savo žmoną.
Dar vienas, labai mane sujaudinęs dalykas buvo malda, kuria jaunuoliai ir netik, buvo įšventinami į vyrus. Daugybė vyrų užauga, subręsta fiziškai, tampa šeimos galvomis, taip ir neturėdami viduje patvirtinimo, jog jie turi tai, ko reikia. Jie jaučiasi tarsi berniukai vyrų pasaulyje, su daugybe atsakomybės, kurios jie nesugeba panešti. Pasimetę, sutrikę, išsigandę, susirūpinę, jie bando atlikti visa, ko iš jų reikalaujama, bet vis jaučiasi nepakankamai geri. Vyresni vyrai ėjo prie šių jaunuolių, dėjo ant jų pečių rankas ir žiūrėdami jiems į akis kartojo maldos žodžius: „Tu turi tai, ko reikia, nuo šiol tu esi tikras vyras Dievo akyse, su visa atsakomybe ir pareigomis...“. Tai nebuvo tik formalus veiksmas. Stovėjau šalia ir jaučiau, kaip tų žmonių širdyse kažkas įvyko. Jie buvo priimti į tikrų vyrų tarpą.
Tą dieną iš viso vyko keturi mokymai. Pati vakaro kulminacija buvo vakarinis šlovinimas su grupe „Jesus Culture“ ir Kris Vallotton pamokslas. Nežinau ar man yra tekę sutikti labiau gebantį intriguoti žmogų, nei kad šis, vidutinio amžiaus vyras iš Amerikos. Jis įtraukė visą auditoriją į jaudinančiai įdomią istoriją, kuriai atrodė nebus pabaigos. Žmonės šypsojosi, žmonės juokėsi, žmonės pavargdavo, tačiau negalėjo likti abejingi. O jis vis tęsė ir tęsė. Atmosferoje galėjai jausti didelį klaustuką – ką visa tai reiškia? Kam ta pasaka? Tačiau atomazga buvo pritrenkianti. Mes taip įpratę prie faktų, moralų, argumentų, formalių paskaitų, kurios nepasiekia mūsų širdžių. Įpratę viską priimti protu. O štai čia reikėjo vieno – įsijausti į tai, ką jautė Kris sukurtas personažas.
Visas šis laikas, kurio metu buvo pasakojama, buvo skirtas paruošti mūsų širdis priimti vieną paprastą, tačiau neįkainojamai brangią tiesą – brangu tai, kas kainuoja. Kainuoja ne pinigus, ne auksą ar sidabrą, bet mūsų gyvenimo laiką, kruvinas pastangas, nenuilstamą darbą, neišsenkamą kantrybę, savitvardą. Tai kas verčia atsisakyti malonių dalykų vardan mūsų tikslo. Papasakota istorija apie įsimylėjusį vaikiną, kuris nenuilstamai siekė savo svajonės, buvo puikus pavyzdys, kaip mes turime kovoti, jog išsaugotume save santuokai, ypač šiandieniame pasaulyje, kuriame jaunimas patiria didelį spaudimą ir daug pagundų paragauti uždrausto vaisiaus. Reikalinga, jog mūsų vidinis žmogus užsigrūdintų ir taptų nepajudinamas tiesos atžvilgiu. Reikalinga priimti sprendimą, kaip tu nori gyventi ateityje. Be šventumo neįmanoma turėti palaiminimo šeimyniniame gyvenime.
Daugybė jaunų žmonių padarė tikėjimo veiksmą žengdami pro vartus, simbolizuojančius jų daromą įžadą gyventi skaisčiai iki vestuvių. Tačiau ką daryti tiems, kas praeityje gyveno kitaip? Dievui nėra neįmanomų dalykų. Vakaro pabaigoje buvo išjungtos visos kameros, visų paprašyta nulenkti galvas bei užsimerkti ir buvo meldžiamasi už visas moteris bei merginas, atgailaujančias dėl praeities ir trokštančias susigrąžinti savo tyrumą. Kris Vallatton vedamų maldų metu tūkstančiai moterų yra atgavę savo nekaltybę, Dievas antgamtiniu būdu atkuria jų mergystės plėvę.
Tai tik dalis to, ką ten mačiau ir patyriau. Norisi pasakyti tik viena - Dievas nepalieka nepabaigtų dalykų. Kaip Jo Žodis sako, ką Jis pradėjo, tą ir užbaigs. Jis yra gydantis Dievas. Dėkoju Jam už šį nuostabų jaunimo festivalį ir tuos, kurie padėjo tai organizuoti.
Nuotraukos iš festivalio archyvo: http://www.sexualrevolution.lv/node/124
