1993 rugpjūtį aš gavau regėjimą, kuriame Bažnyčia buvo parodyta kaip sala viduryje jūros. Šitoje saloje buvo daug įvairių pastatų kurie, kaip aš supratau atstovavo įvairius judėjimus ir konfesijas. Šie pastatai labai nesiderino vienas prie kito architektūriniu požiūriu; senoviški buvo šalia labai modernių. Šitie pastatai varžėsi vienas su kitu ir daugelis iš jų atrodė kaip iš išorės apšaudytos kriauklės. Žmonės vis dar gyveno šituose pastatuose, bet daugelis badavo ir buvo sužeisti.
Kontroliuojančios dvasios
Virš salos buvo dvi tamsios dvasios kurios palaikė tą karą. Vienos vardas – Pavydas, kitos - Baimė. Jos pasveikindavo viena kitą kiekvieną kartą kai kuris nors iš pastatų kentėjo nuo sugriovimo arba žmonės būdavo sužeidžiami.
Po to aš pamačiau dvi stiprias ir baisias dvasias, kurios kilo iš jūros. Jos pavirto siaubinga audra. Vienos vardas buvo Įniršis, o kitos Bedieviškumas. Jos audrino jūrą ir kėlė didžiules bangas, kurios plakėsi į salą. Greitai ši audra tapo tokia stipri, kad kėlė salai didesnę grėsmę nei karas.
Aš supratau, kad žmones saloje reikia perspėti apie šią artėjančią audrą, ir sargybiniai akivaizdžiai stengėsi tai padaryti, bet jų niekas neklausė. Žmonės tiesiog ginčijosi apie orą ir apie tai, kad vienu ar kitu sargybiniu negalima pasitikėti. Tai buvo keista, nes kiekvienas tiesiog pasižiūrėjęs į jūrą galėjo matyti audrą.
Per tuos karus buvo sužeista tiek žmonių, kad ligoninės greitai tapo svarbiausiais pastatais mieste. Ligoninės tapo susirinkimų ir išgydymo judėjimų vieta. Kuo labiau didėjo jų reikšmė, tuo labiau jos tapo taikiniu tarpusavyje kovojančių grupuočių, nors ten gydėsi jų pačių sužeistieji. Greitai jie prisipildė ryžtu sugriauti net pačias ligonines, kaip ir kitus pastatus.
Karas tęsėsi kai net tie, kurie neturėjo stiprių sužeidimų ėmė atrodyti kaip vaiduokliai arba išsigimėliai nuo bado ir ligų. Kiekvieną kartą kai kuris nors pastatas gaudavo maisto atsargas, kurios pritraukdavo žmones jis iš karto tapdavo taikiniu. Man sunku buvo suprasti kaip karas gali būti toks žiaurus!
Netgi šio aršaus mūšio sąlygomis žmonės stengėsi rekonstruoti savo pastatus arba pastatyti naujus, bet viskas buvo veltui. Kiekvieną kartą kai naujas pastatas pradėdavo kilti šiek tiek aukščiau kitų, arba kur nors prasidėdavo nauja statyba, ji iš karto tapdavo taikiniu kitiems pastatams, ir jis imdavo greitai mažėti, kol pavirsdavo griuvėsiais.
Po to man buvo parodyta daugelis stiprių lyderių, kurie vedė šį karą. Visiems jiems ant kaktų buvo parašyta vienas žodis: Išdavystė. Aš nustebau kaip iš viso kas nors gali sekti tokiu žmogumi ant kurio kaktos taip parašyta, bet žmonės sekė. Aš prisiminiau 2 Kor 11:20: „Jūs pakenčiate kai jus pavergia, kai apryja, kai atima, kai didžiuojasi, kai smogia per veidą“.
Likutis
Po to aš pamačiau, kad beveik kiekviename pastate buvo žmonės. Jie atrodė kaip žibintai. Šitie žibintai atsisakė dalyvauti kautynėse ir leido laiką stengdamiesi atstatyti pastatus arba slaugydami ligonius. Nors atstatyti tokius sugriovimus ir patarnauti tokiam kiekiui sužeistųjų buvo neįmanoma, jie nepaliovė tai darę.
Taip pat buvo akivaizdu ,kad kiekvienas iš šitų žibintų turėjo jėgą išgydyti sužeistus, ir ši jėga augo kai jie dirbo. Tie, kuriuos išgydydavo tapdavo tokiais pat žibintais. Buvo akivaizdu, kad tie žmonės kurie pašvęsdavo save ligonių išgydymui, dabar galėjo daryti daugiau nei ligoninės, nes ligoninės kentėjo nuo žiaurių atakų. Tai suprasdamos ligoninės pasidalijo į „išgydymo komandas“, kurios išsiskirstė po salą ir įėjo į daugelį kitų pastatų.
Salos pakraščiuose buvo daugybė mažų stovyklų. Kai kurios iš jų dalyvavo kare tarp pastatų, atrodė kad siekia sugriauti visus pastatus, kad atvestų žmones į savo stovyklas. Ant tų lyderių kaktų buvo parašytas tas pat s žodis: Išdavystė.
Kare nedalyvavo tik keletas stovyklų, ir jie taip pat atrodė kaip žibintai. Jų valdžia taip pat augo, bet tai buvo kitoks autoritetas, ne toks kokį turėjo žibintai, kurie turėjo jėgą išgydyti. Jie turėjo valdžią įvykiams. Jie meldėsi, kad liautųsi nedideli mūšiai ir kad sulaikytų nedideles audras. Jų maldos tapdavo vis labiau efektingos.
Dvi dvasios virš miesto ir du uraganai buvo labai išgąsdinti tų mažų besimeldžiančių stovyklų. Aš jaučiau, kad tos užtarėjų grupės artimos tam, kad gautų jėgą sustabdyti netgi svarbiausius mūšius ir didžiausius uraganus. Buvo aišku, kad būtent dėl jų labiausiai ir pergyveno tos didžiosios dvasios.
Tragedija
Sala buvo apsupta daugybe valčių ir laivų, kurie laukė mūšio pabaigos, kad galėtų įeiti į miestą. Daugelis šitų valčių buvo pripildyti pabėgėliais iš kitų karų ir sužeistaisiais. Ten taip pat buvo laivai su karaliais, prezidentais, turtingais ir klestinčiais žmonėmis. Jie visi bijojo uraganų ir negalėjo įeiti į miestą dėl karo kuris ten vyko. Jų dejonės ir šauksmas buvo toks garsus, kad aš stebėjausi, jog niekas mieste jų negirdi. Atrodė, kad mieste net niekas nežino apie jų egzistavimą.
Jo išmintis
Po to aš pamačiau Viešpatį, stovintį ir žiūrintį. Jis buvo toks šlovingas, kad aš nustebau, jog nemačiau Jo anksčiau ir kad mieste niekas nesustodavo, kad pagarbintų Jį. Mano dideliam nustebimui niekas nematė Jo. Po to aš pažiūrėjau į kai kurių akis - jos visos buvo užlietos krauju taip, jog aš stebėjausi, kad jos iš viso ką nors gali matyti. Jų akys turėjo tokius mažus vyzdžius, kad galėjo praleisti tik labai nedidelį kiekį šviesos ir buvo aišku, kad greitai jie visai apaks.
Po to man kilo klausimas kodėl Viešpats nesustabdo mūšio, o tiesiog jį stebi. Lyg suprasdamas mano mintis Jis pasisuko į mane ir pasakė: „Tai Mano Bažnyčia. Šituos namus žmonės bandė pastatyti Man. Aš beldžiau į duris kiekvieno iš jų, bet jie Man neatidarė. Aš būčiau atnešęs taiką, nes galiu gyventini tik taikos mieste“.
Po to Jis pasisuko ir parodė į žmones laivuose: „Jei būčiau leidęs visiems šitiems žmonėms dabar įeiti į miestą, juos tiesiog būtų panaudoję kare. Kai jų dejonės taps garsesnės už karą aš paruošiu jiems vietą“.
Jis labai rimtai pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Aš leidau šitam įvyti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų“. Man sunku perteikti jėgą su kuria tai buvo pasakyta, bet Jis man suteikė gilų suvokimą, kad Jis leido šitiems konfliktams vykti dėl gilaus matymo, kuris ėjo iš Jo širdies.
Po to Jis pasakė: „Kol tu šito nesuprasi, tu negalėsi suprasti to, ką ketinu padaryti“.
Kai žmonių, esančių laivuose šauksmai tapo garsesni negu konfliktas mieste, Viešpats įsakė ir jūra išsilaisvino. Pakilo didžiulės bangos ir ėmė ristis per miestą ir tai vyko tol, kol visi pastatai dingo po vandeniu. Dvasios kurios sukėlė audrą, susijungė su dvasiomis virš miesto, ir tos ir šitos padidėjo beveik dvigubai. Po to sala visiškai išnyko dvasių ir šėlstančios jūros tamsoje.
Kol tai vyko Viešpats nepajudėjo iš vietos. Aš supratau, kad pagalbą galiu gauti tik būdamas kuo arčiau Jo. Šio didelio uragano metu aš nemačiau nieko tik Jį. Žiūrėdamas Jam į veidą, aš mačiau skausmą ir ryžtingumą.
Viešpaties namai pastatyti
Palaipsniui uraganai nurimo ir bangos atsitraukė. Visi pastatai dingo, bet tie žmonės, kurie buvo žibintais pastatuose išliko gyvi ir stovėjo tose vietose kur anksčiau buvo pastatai. Po to Viešpats, kuris stovėjo salos pakraštyje, perėjo į centrą salos ir pasakė: „Dabar Aš pastatysiu SAVO namus“.
Visi tie, kurie buvo žibintais, pasisuko į Viešpatį. Kai jie pasisuko, tai tapo dar ryškesni, ir kiekviena grupė pavirto gyvu stulpu tiesiog ten, kur jie stovėjo. Greitai tapo aišku, kad tie stulpai sudarė pastato karkasą, kuris padengė beveik visą salą.
Stulpai buvo skirtingų spalvų, formų ir dydžių. Buvo sunku suvokti, kaip visa tai, tokie skirtingi dalykai gali sudaryti karkasą. Tačiau atrodė, kad Viešpats buvo labai patenkintas kiekvienu iš jų.
Kai pastatas įgavo kontūrus, pasirodė, kad tos skirtingos dalys ištiktųjų labai viena kitai tinka, sudaro kartu tokią harmoningą struktūrą, jog aš net negalėjau įsivaizduoti, kad galėtų likti nepanaudota bent viena dalelė.
Aš pradėjau mąstyti apie nepaprastą pusiausvyrą tarp jėgų visatoje, kurių reikėjo, kad būtų palaikyta gyvybė žemėje, jeigu žemės orbita aplink saulę nukryptų bent 1/8 colio per 32 mylias, mes iškeptume arba sušaltume, bet ta tobula pusiausvyra palaikoma planetų traukos jėgomis, kitų dangaus kūnų, o taip pat saulės. Aš galvojau apie tai, kokia harmoninga turi būti atmosferos ir dirvos sudėtis, kad būtų išlaikyta gyvybė žemėje. Prisiminiau, kad skaičiau apie nepaprastą dujų pusiausvyrą atmosferoje, turint galvoje, kad Visatoje jos susitinka retai, jas atsitiktinai sujungti negalėtų net pats galingiausias kompiuteris.
Supratęs kokia nepastovi yra ši pusiausvyra gamtoje aš pajutau nesaugumą. Žinodamas mano mintis Viešpats pasakė: „Visa ši pusiausvyra palaikoma MANO ŽODŽIO jėga. Ši pusiausvyra nepastovi, ir jėga prieš ją dabar nukreipta yra didelė, bet MANO ŽODIS – didesnis“.
Po to aš dar kartą pažiūrėjau į šį šlovingą pastatą, kuris buvo Bažnyčia. Aš supratau, kad harmonija ir pusiausvyra, kurią sudarė skirtingi pastato elementai pasiekė naują kūrinijos lygį. Aš žinojau, kad net angelai stebisi šiuo didžiu darbu. Aš suvokiau, kad tai stebuklas, pakilęs iš didžiulės tamsos (o karas buvo dar stipresnis nei tuo metu kai DVASIA sklandė virš beformės bedugnės kūrimo pradžioje), ši Bažnyčia ir tas naujas kūrinys bus visos DIEVO kūrinijos vainikas. Tai bus miestas, kurio ieškojo Abraomas ir visi tie, kurie nuo to laiko turėjo teisingą regėjimą.
Po to aš vėl pajutau neužtikrintumą tuo, kokiu būdu gali būti palaikoma pusiausvyra tarp tokių skirtingų elementų. Tikriausiai kažkas norės eiti savo keliu nuo ko sugrius visas pastatas. Šitas neužtikrintumo jausmas vertė mane kažką daryti, nors nežinojau ką būtent. Tada Viešpats, stipriai paėmęs mane už pečių, patraukė mane prie savo širdies ir pasakė: „Prisimink MANO ŽODŽIO jėgą. Neužtikrintumas kurį tu jauti atneša disharmoniją, susiskaldymus ir kritimą tų, kurie nepasilieka MANO ŽODŽIO jėgoje“.
JO žodžiai pripildė mano sielą ramybe ir jėga. Aš supratau, kad JO Žodžiai daug stipresni nei aš anksčiau galvojau. JIS tęsė: „Tu niekada neturėsi ramybės, jei žiūrėsi į kūrinius. Žiūrėk į Mane. Žiūrėk į MANO ŽODĮ. Kai tu vaikščioji MANO ŽODYJE, tu gali vaikščioti kur nori ir išlikti ramybėje. Kai tu vaikščioji MANO ŽODYJE, tu net gali eiti vandeniu audros metu, todėl kad MANO ŽODIS yra stipresnis už audrą.
Ateina žmonės
Po to visi laivai ir valtys pradėjo plaukti į salą. Ten buvo daug žmonių. Laivai ir valtys buvo iš skirtingų šalių, žmonės buvo skirtingų rasių. Aš pagalvojau, kad net toks didžiulis pastatas, koks jis buvo tapęs dabar negalės sutalpinti visų šių žmonių. Po to Viešpats pažiūrėjo į mane ir labai griežtai pasakė: „Mes pastatysim tiek vietos, kiek reikės - niekas nebus išvytas“.
Tai buvo pasakyta taip griežtai, kad aš nusprendžiau daugiau niekada negalvoti apie tai, kad galima problemas išspręsti atsisakant priimti žmones. Aš taip pat mąsčiau apie tai, kad anksčiau buvo didžiausia problema kaip atvesti žmones į pastatą. O dabar didele problema tapo, ką daryti su visais tais žmonėmis.
Kapinės
Kai visi laivai atvyko, žmonės iš jų buvo atvesti tiesiog pas Viešpatį. Jis žiūrėjo kiekvienam į akis ir kalbėjo: „Jei pasitiki Manimi tu mirsi už MANE“. Kai žmogus atsakydavo: „Aš mirsiu už Tave‘‘,Viešpats iš karto iš karto įsmeigdavo savo kalaviją į jo širdį. Tuo metu kiekvienas jausdavo tikrą skausmą tiems, kurie stengėsi išvengti kalavijo - tai buvo dar skausmingiau. Tie kurie stovėjo ramiai, atrodo stipraus skausmo nejautė.
Po to tuos žmones vežė į kapines pavadintas „Užmarštis‘‘ - taip buvo parašyta ant vartų. Aš pajutau troškimą sekti paskui juos. Prieš tai, kai laidodavo žmones, patikrindavo ar tikrai jie yra mirę. Kai kurie ilgai kabinosi už gyvenimo - tai juos guldė vienoje pusėje. Tie kuriuos laidojo, greitai pakildavo kaip žibintai, panašiai kaip tie, kurie išgyveno po audros. Aš pastebėjau, kad ne visi pasiliko kape vienodą laiką. Kai kurie iš jų prisikeldavo netgi greičiau, negu buvo palaidoti tie kurie kabinosi prie gyvenimo.
Kai aš pirmą kartą pažiūrėjau į šias kapines, jos atrodė kaip baisi vieta, ir aš pagalvojau, kad jos netinka tokia šlovinga tapusiai salai. Bet išeidamas iš kapinių aš atsisukau ir pasižiūrėjau į jas - dabar jos atrodė nuostabios. Aš negalėjau suvokti kas gi jose pasikeitė. Tada vienas išmanantis darbininkas paaiškino: „Kapinės nepasikeitė - pasikeitei tu“.
Po to aš pažiūrėjau į pastatą - dabar jis buvo dar šlovingesnis nei anksčiau. Aš pažiūrėjau į salą ir pajutau tą patį - ji tapo dar nuostabesnė. Po to aš prisiminiau Rašto vietą: „Brangi Viešpaties akyse Jo šventųjų mirtis (Ps 115:6). Po to darbininkas, kuris vis dar žiūrėjo į mane pasakė: „Tu dar nemirei, bet pasikeitei būdamas šalia tų kurie mirė. Kai tu numirsi - pamatysi dar daugiau šlovės“.
Tie, kurie prisikeldavo iš kapinių kaip žibintai, vykdavo į savo vietas pastate, kuris turėjo Jo vardą. Vieni jų prisijungdavo prie sienų, kiti prie stulpų, kiti tapdavo langais ir durimis. Jie likdavo žmonėmis net po to, kai tapdavo pastato dalimis. Jie buvo „gyvais akmenimis“. Aš taip pat supratau, kad kai jie stodavo į savo vietą, jų gyvenimas pasiekdavo aukštesnį lygį. Kiekvieno gyvenimas kilo dėka kitų gyvenimų.
Išbandymas
Aš vėl pasisukau į Viešpatį. Stovėti Jo Artume buvo taip nuostabu, kad negalėjau įsivaizduoti, jog kas nenorėtų numirti dėl Jo, bet daugelis žmonių, kurie atėjo iš laivų iš tikrųjų atsisakydavo. Jie pasitraukdavo nuo Jo po šito reikalavimo. Daugelis iš jų grįžo į laivus, kai kurie iš jų išplaukė, kiti liko uoste.
Keletas žmonių iš tų kurie atsisakė mirti pasiliko saloje, ir jiems buvo leista laisvai vaikščioti ir net įeiti į VIEŠPATIES NAMUS. Jie atrodo mylėjo ir gėrėjosi jų šlove. Daugelis iš jų taip pat ėmė šviesti šlove, bet nei vienas iš jų neturėjo šlovės savo viduje - jie tik atspindėjo tai, kas sklido iš kitų.
Kai aš pagalvojau, kad nereikėjo jiems leisti pasilikti, Viešpats pasakė man: „Mano kantrybė užkariaus daugelį iš jų, bet aš myliu netgi tuos, kurie niekada neatidavė MAN savo gyvenimo, ir AŠ patenkintas tuo, kad jie gėrisi Mano šlove. Niekada nevyk lauk tų, kurie gėrisi Mano šlove“. Tie žmonės tikrai gėrėjosi namais ir Viešpats Artumu, kuris spinduliavo nuo namų, bet jie tapo neryžtingais ir pasitraukdavo kai pats Viešpats prieidavo prie jų arčiau. Bet Viešpats mylėjo juos ir džiaugėsi jų džiaugsmu. Aš prisiminiau Mt 5:44-45:
„O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus <...> ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus <...> nes Aš liepiu Savo saulei šviesti geriems ir piktiems, ir siunčiu Savo lietų ant teisių ir neteisių“.
Po to aš pamačiau, kad tie kurie atsisakė mirti dėl Viešpaties, pradėjo veikti taip, lyg namai būtų jų nuosavybė ir butų pastatyti jiems. Man norėjosi supykti dėl jų perdėto pasitikėjimo savimi, bet pyktis nesukilo manyje, nors to ir norėjau. Po to supratau, kad negaliu supykti, nes stoviu arti Viešpaties. Tai paskatino mane spręsti ar pasitraukti, ar pasilikti arti Viešpaties, kad patirčiau pyktį.
Aš nustebau, bet apsispręsti buvo nelengva. Aš net svarsčiau galimybę pasitraukti nuo Viešpaties, tai iš tikrųjų taip buvo. Bet dėl mane apimančios baimės aš žengiau arčiau Viešpaties. Jis iš karto ištiesė ranką ir apkabino mane lyg man būtų iškilęs pavojus nukristi nuo skardžio. Atsisukęs aš su siaubu pamačiau, kad stoviu ant paties bedugnės krašto ir jei tik būčiau žengęs žingsnį nuo Viešpaties, aš būčiau paslydęs ir įkritęs.
Tada Jis man pasakė: „Šituose namuose perdėtą pasitikėjimą savimi aš labiau pakenčiu nei, kad pyktį. Šis pyktis vėl sukeltų karą“. Tuomet mane apstulbino suvokimas, kad aš dar nepadariau sprendimo numirti dėl Jo. Aš taip pat perdėtai pasitikėdamas savimi maniau, kad man priklauso Viešpats ir Jo namai. Suvokęs, kad mano širdyje yra toks blogis, aš iš karto kreipiausi į Viešpatį ir parašiau, kad mano pikta širdis būtų perverta Jo kalaviju.
Prisikėlimo gyvenimas
Kada Viešpaties kalavijas pervėrė mano širdį, aš buvau nustebęs, kad pajutau tokį mažą skausmą, tuo tarpu kai kiti atrodo kentėjo daug smarkiau. Tuomet Jis pasakė man: „Tie kurie reikalauja mirties, miršta lengviau“. Aš prisiminiau Jo žodžius iš Mt 21:44: „Kas kris ant akmens tas suduš, o ant ko akmuo nukris tą sutraiškys“.
Aš neprisimenu kaip mane nešė į kapines. Iki to momento kai aš vėl iš jų išėjau atrodė nepraėjo apskritai jokio laiko. Dabar visko ką mačiau šlovė atrodė neapsakomai. Aš žiūrėjau į uolas ir mylėjau jas. Aš žiūrėjau į medžius, dangų ir debesis, ir negalėjau patikėti, kokie jie gražūs. Žvirbliai atrodė daug šlovinčiau už visus kitus paukščius, kuriuos mačiau anksčiau. Aš nustebau, kad dabar viskas man atrodė tikrom brangenybėm, o anksčiau aš viso šito nevertinau.
Po to aš pasižiūrėjau į savimi pasitikinčius žmones. Aš ne tik nejaučiau noro pykti ant jų, aš mylėjau juos taip smarkiai, kad būčiau sutikęs leisti, jog mano širdis būtų vėl perverta už kiekvieną iš jų, kad padėti jiems. Po to aš pradėjau galvoti apie tai, koks tai palaiminimas man matyti juos ir būti drauge su jais. Dabar aš norėjau, kad jie liktų, ir dar gi negalėjau suprasti kaip aš galėjau pasiduoti pagundymui pykti ant jų - jie buvo daug didesnis turtas nei žvirbliai.
Išdavikas
Po to aš pamačiau tą, kurį žinojau kaip Judą, išdaviką. Aš nebijojau jo, bet žinojau kad jis turi galimybę pakenkti pastatui. Aš supratau, kad jis labai nori tapti namo dalimi ir galvoja apie tai, kaip tai padaryti. Aš pažiūrėjau jam į akis ir pamačiau du demonus: Baimę ir Išdidumą. Aš pabandžiau nepaisydamas demonų kreiptis į žmogų ir pasakiau: „Tu tai turi padaryti JO būdu“. Žmogus atrodo giliai įsižeidė, ir Išdidumas atsakė: „Aš tai žinau!“, bet pats jis nežinojo. Po to aš išgirdau kaip Baimė sušnibždėjo: „Neklausyk jo, jis - suvedžiotojas“.
Po to Viešpats atsistojo greta manęs. Kai jis tai padarė, aš pamačiau kaip Išdidumas ir Baimė susiliejo į didžiulį demoną, kuris vadinosi „Religija“, ir tas pareiškė: „Pagarbink JĮ“. Žmogus žemai nusilenkė ir pradėjo verkti prie Viešpaties kojų, išreikšdamas meilę ir gyrių. Aš žinojau, kad tas garbinimas kilo iš to religinio demono, kuriame susiliejo Išdidumas ir Baimė. Garbinimas buvo toks demonstratyvus, kad atrodė atstumiančiai. Tuomet aš suvokiau paties žodžio „demonstratyvus" reikšmę.
Aš nustebau, kad Viešpaties tai visai nejaudino. Jis pradėjo kalbėti apie savo meilę tam žmogui, bet nespėjo jis pabaigti frazės, kaip demonas sušuko: „Aš žinau, kad tu myli mane“ ir pradėjo cituoti vietas iš Rašto. Žmogus nukrito ant žemės apsimestinėje religinėje ekstazėje, Viešpats paglostė žmogaus galvą, žinodamas kad JIS negali jam pasakyti nei žodžio, nes religinis demonas sutrukdydavo.
Aš nustebau kodėl Viešpats tiesiog neišveja šito velnio. Jis atsakė: „Jame liko tiek mažai iš tikro žmogaus, kad jis numirtų dėl to. Tai gali išeiti tik meilės dėka“. Aš pagalvojau apie Jezabelę ir tai, ką Viešpats pasakė apie ją: „Aš daviau jai laiko atgailauti...“ (Apr 2:21). Po to aš pagalvojau apie Judą, kuris JĮ išdavė ir kurį JIS vis tik įsileisdavo į savo artimiausiųjų ratą. Tada Viešpats pasakė: „Aš mylėjau Judą ir mano apaštalai išmoko mylėti per tai, kad jis buvo su mumis. Mano tautiečiai išdavė Mane romėnams, bet aš mylėjau juos, ir Aš numiriau taip pat ir už juos. Kai tavo meilė galės užkariauti Mano brolius žydus, tu galėsi išlaisvinti bet kokį Judą ir padaryti jį Paulium. Tu galėsi padėti bet kokiai Jezabelei ir padaryti tyra nuotaka. Religiniai žmonės – tavo patys didžiausi priešai, bet jie priešai dėl tavęs. Aš noriu, kad visi būtų išgelbėti, o religinius žmones gali patraukti tik meilė, todėl tu turi mylėti, jei nori vykdyti Mano valią. Aš bariau Tiatyrų Bažnyčią už tai, kad pakentė Jezabelės (tarnavimą). Tu neturi būti pakantus blogiui, bet mylėti tuos kurie surišti juo“.
Nors negalvojau, kad taip gali būti, bet Viešpats atrodė dar šlovingiau nei anksčiau. Aš nustebau,kad galiu stovėti taip arti tokios šlovės. Jis pasakė: „Štai kodėl mano žmonių mirtis taip brangi man. Tie, kurie stengiasi išsaugoti savo gyvybę, visuomet ją praranda, o tie kurie praranda savo gyvybę dėl Manęs, ras tikrą gyvenimą. Dabar tu pažįsti tikrą gyvenimą todėl, kad tu pažįsti meilę. Tu ją galėjai pažinti tik per meilę”.
Aš vėl pažiūrėjau į namą ir į visus, kurie jį sudarė. Visi ir kiekvienas, kurį mačiau žadino didelį meilės jausmą, patį nuostabiausią jausmą, kokį tik esu patyręs. Aš norėjau pakalbėti su kiekvienu, bet aš nenorėjau pasitraukti nuo Viešpaties, kurio Artumas buvo dar patrauklesnis. Žinodamas mano mintis, Jis pasakė: „Tau niekada nereikia bijoti, kad paliksi vietą šalia Manęs todėl, kad Aš esu tavyje, ir Aš būsiu su tavimi visur, kur tik tu beeitum”.
Aš stebėjau savimi pasitikinčius žmones ir mačiau kaip jie mėgaujasi visais palaiminimais ir mano, kad jie yra viso to priežastimi, bet iš tiesų jie net nebuvo to statinio dalimi. Neseniai pats buvęs jų vietoje, aš žinojau koks paviršutiniškas buvo šitas mėgavimasis palyginus su tuo, kokiu jis galėjo tapti ir aš pajutau jiems didelę užuojautą. Toliau stebėdamas šituos žmones, pastebėjau, kad jie tapo vis labiau nerealūs, kol nepavirto šešėliais, kuriuos aš mačiau sugriautame mieste. Aš vėl prisiminiau Viešpaties žodžius: „Tie kurie stengiasi išsaugoti savo gyvybę, visada praranda ją, o tie kurie praranda savo gyvybę dėl Manęs, randa tikrą gyvenimą“. Stebėjau aš ir Judą ,kuris savo religiniais išmislais stengėsi atitraukti žmones nuo namo. Jis tai pamokslavo, tai įpuldavo į priepuolius apsimestinės ekstazės. Aš mačiau, kad tie, kurie susikoncentruodavo ilgiau į jį atkrisdavo. Bet tie, kurie žiūrėdavo toliau pro jį, į namų šlovę, greitai pradėdavo matyti kiaurai jį, lyg jo visai nebūtų. Tai vartė tą velnią, kuris buvo jame niršti, bet jis nieko negalėjo padaryti.
Be apribojimų
Po to aš pamačiau, kad namas kyla vis aukščiau ir aukščiau; kuo aukštesnis jis tapo, tuo daugiau šlovės jis skleidė, ir tuo toliau ji buvo matyt. Dėka to vis daugiau laivų ir žmonių atvykdavo per audrą, kuri vis siautėjo, bet atrodė, kad negalėjo pakenkti salai. Kol aš mąsčiau kokio aukščio gali būti šis pastatas, ir lyg atsakydamas į mano mintis Viešpats atsakė: „Aukščiui nėra apribojimų, nes Aš jo pamatas, o meilė yra jo cementas”.
Tai mane paskatino pažiūrėti į cementą, kuris buvo permatomas, bet švietė didele šlove. Aš nustebau kaip aš nepastebėjau jo anksčiau - jis buvo toks ryškus ir akį traukiantis reginys. Po to aš supratau koks aklas aš buvau, netgi nematydamas pačių didžiausių šio pastato stebuklų, kol Viešpats neatkreipė mano dėmesio į juos. Tai privertė mane pasisukti į Viešpatį ir atidžiai apžiūrėti viską, į ką Jis kreipė Savo dėmesį.
Viešpats ėmė žiūrėti į žmones, kurie sudarė pastatą. Kai aš pažiūrėjau į juos, buvau apstulbintas suvokęs, kad jie buvo daugiau nei žmonės - aš žinojau kad jie buvo „naujais kūriniais“. Jie buvo tiltu tarp fizinės ir dvasinės sferų ir tuo pačiu priklausė abiems iš jų. Be abejonės jie buvo antgamtiški, bet tai nereiškė, kad jie buvo nerealūs, jie buvo realesni už bet ką kas realu, ką aš apskritai esu matęs. Jie buvo realesni už viską, ką aš kada nors laikiau realiu, šalia jų visa kita atrodė kaip šešėliai.
Greitai šlovę, kuri sklido iš jų galima buvo matyti ir jausti. Šitas jausmas buvo ne apčiuopiamas, o emocinis. Kai aš priėjau pakankamai arti šios šlovės, aš pasijutau taip gerai, kad galiu tai nusakyti tik kaip stebuklingą apsvaigimą. Ne tokį kuris užtemdo protą, bet kuris praskaidrina jį. Aš jaučiausi kažkaip tai sukilnintas, ne išdidžiai, o kad turiu tikslą ir esu svarbus. O taip pat jaučiausi labai saugus, lyg tai būčiau pilnoje harmonijoje su dirva, oru ir ypač su Viešpačiu ir Jo namais. Tas jausmas buvo toks nuostabus, kad man nesinorėjo niekur eiti.
Su kiekvienais atvykusiais naujais žmonėmis iš valties ,tie kurie jau buvo namo dalimi, toliau keitėsi ir viso pastato šlovė, ji plito ir didėjo. Tai teikė visiems esantiems pastate didelį džiaugsmą, kuris didėjo su kiekvienu atvykimu naujos grupės žmonių.
Dalinimasis šlove
Kai tie, kurie ateidavo iš kapinių, užimdavo savo vietas pastate, tie kurie jau buvo jo dalimi stengėsi perduoti naujai atėjusiems savo šlovę. Kai jie tai darydavo, šlovė einanti iš Viešpaties padidėdavo, ir Jis duodavo tiems, kurie atiduodavo savo šlovę dar daugiau. Tie, kurie labiausiai pasiaukojančiai dalindavosi savo šlove tapdavo tais, kurie pradėdavo naują pastato aukštą, taip namas kilo vis aukščiau ir aukščiau.
Aš pagalvojau, koks tai buvo kontrastas tam pavydui, kuris vyravo anksčiau buvusiame mieste. Tuomet aš ėmiau mąstyti apie pavydą, kad geriau suvokčiau jo esmę, bet tai pasirodė beveik neįmanoma. Todėl, kad aš daugiau negalėjau jausti pavydo, man buvo sunku suprasti, kas tai - jis atrodė tokia nerealus, lyg susapnuotas blogam sapne. Dalintis šlove buvo toks džiaugsmas, kad atrodė tiesiog neįmanoma nesidalinti. Kuo daugiau šlovės buvo išdalinta, tuo daugiau kiekvienas gavo šlovės, kad vėl galėtų dalintis.
Kadangi džiaugsmas dalintis šlove buvo toks didelis, aš žinojau, kad kiekvienas iš mūsų praleistų amžinybę, ieškodamas ko nors su kuo galėtų pasidalinti šlove. Po to staiga kaip blykstelėjimas mane apšvietė suvokimas kodėl Jis sukūrė visatą tokią įvairią, ir kodėl Jis sukūrė ją nuolatos ir greitai besiplečiančią. Tie, kurie prisiliečia prie Jo šlovės, prisiliečia prie meilės - tai įkvepia juos dalintis šlove ir suteikia galimybę plėstis. Jis davė mums nuolatos besiplečiančią visatą, kurioje galima dalintis nuolatos besiplečiančia šlove. JIS paleido veikti šlovingą reakcijos grandinę, kuri niekada nesibaigs. Nėra jokio apribojimo nei laike, nei erdvėje ir mums reikia kiekvieno jų lopinėlio!
Pažiūrėjęs į Jėzų aš supratau, kad JIS – DIEVO IŠMINTIS. Jis – Išmintis, kuri iškelia iš Savo lobyno nauja ir sena. Jis – tiltas tarp seno ir naujo kūrinio ,ir Jis per amžius talpins Savyje viena ir kita.
Audros sugrįžta
Po to staiga mano dėmesys vėl buvo nukreiptas į jūrą, kur toliau siautėjo audros. Savo siaubui aš pamačiau, kad jie augo greičiau ir buvo didesni už Dievo namus, ir dabar judėjo link salos.
Didžiulės bangos užliejo salą ir pastatas dingo man iš akių, nors aš stovėjau labai arti jo. Šito uragano įniršis buvo nenusakomas, bet aš visai nejaučiau baimės. Aš supratau, jog tai yra todėl, kad aš jau esu miręs šitam pasauliui, ir turiu gyvenimą, kuris niekada iš manęs negali būti atimtas. Svarbiausia, aš žinojau, kad aš turiu JO ŽODĮ. Aš stoviu ant to, kas negali būti sudrebinama. Kuo labiau sala tapo nuostabia, tuo labiau aš norėjau numirti fiziškai, kad tapčiau laisvu ir, kad galėčiau perteikti Viešpaties šlovę. Man iškilo sunkus klausimas: turėjau rinktis, pasitraukti, ar likti ten kur stoviu, bet aš apsisprendžiau pasilikti ir laukti.
Pamažu audra liovėsi ir iš po vandens vėl iškilo pastatas. Pastatas ir sala tapo daug mažesniais, bet daug šlovingesniais. Po to pastebėjau, kad audros liovėsi tik laikinai ir kad jos vėl grįžta. Tai pasikartojo kelis kartus ir kiekvieną kartą, kai po audros iš vandens išnirdavo pastatas jis būdavo mažesnis, bet šlovingesnis. Audros taip pat kiekvieną kartą silpnėjo - sala silpnino jų jėgą. Greitai audros sukeldavo tik mažas bangas, kurios negalėjo realiai pakenkti salai. Dabar namų šlovė tapo jau nenusakoma žmogiškais žodžiais.
Po to debesys išsisklaidė ir pasirodė pats gražiausias dangus, kokį tik kada nors buvau matęs. Atidžiai pasižiūrėjau į dangų ir supratau, kad jis pilnas šlovės, kuri sklido nuo pastato. Pažiūrėjęs į pastatą aš nustebau - nors jis tapo daug mažesnis, audra nepadarė jam jokio nuostolio. Tuo labiau, šlovė, kuri sklido dabar iš pastato buvo daug didesnė, ir atsispindėjo visur aplinkui. Aš jaučiau, kad ji buvo jau tokia didelė, jog sklido net už žemės ribų.
Po to regėjimas pasikeitė ir aš atsidūriau vienu du prieš Viešpatį. Visi kilnūs jausmai pasitraukė, net meilė. JIS rimtai pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Karas beveik baigtas. Dabar laikas pasiruošti uraganams. Pasakyk mano tautai, kad niekas su brolio krauju ant savo rankų nebus panaudotas Mano namų statyboje“.
Aš stengiausi labai atidžiai klausyti šių žodžių, kad juos suvokčiau. Tuo pat metu mąsčiau apie didžią meilę, kurią jaučiau. Po to Jis pasakė: „Tai buvo sapnas, bet jis realus. Tu patyrei viską, ką Aš tau parodžiau šitame sapne, išgyvenai savo širdyje. Dabar patikėk savo širdimi ir mano meilė vėl tau taps reali. Tavo tikslas - pažinti Mano meilę“.
Komentarai
Šitas regėjimas yra lengvai suvokiamas, bet aš manau, kad daugelis jausmų, kuriuos aš jo metu pergyvenau taip pat yra labai svarbi dalis žinios.
Stebėdamas įvairius pastatus, kurie kaip suvokiau atstovavo įvairius judėjimus ir konfesijas, aš mačiau, kad architektūrinis neatitikimas buvo toks didelis, jog atrodė tiesiog absurdiškai. Atrodė, kad jie visi tokie skirtingi ir deja sąmoningai skirtingi, horizonto kontūrai dėl to atrodė vaiduokliškai. Negalėjau įsivaizduoti žmogaus, kuris žiūrėdamas į tokį miestą norėtų įsikurdinti jame, jeigu net jame būtų ramu.
Vidinės kovos Bažnyčiai kenkia labiau nei išoriniai priešai. Tuo metu aš labai stebėjausi, kad Viešpats nesikiša į šią žlugdančią tarpusavio kovą. Bet tie, kurie kovojo prieš kitus judėjimus ir konfesijas nebuvo priimti į namus, kuriuos pastatė Viešpats.
Tai man priminė karalių Dovydą, kuriam nebuvo leista dalyvauti Viešpaties šventyklos statyboje, nes buvo žmogumi karingu ir „praliejo kraują“ (1 Kr 28:3). Dėl to Dovydas neprarado išgelbėjimo ir jis laikomas vienu didžiausių visų laikų Dievo vyrų. Aš jaučiau, kad daugelis tikrų šventųjų ir dargi didžių Dievo vyrų, patys save diskvalifikavo šiame nuostabiame darbe tuo, kad įsivėlė į dvasinį, pilietinį karą. Galiausiai jie prarasdavo duotą jiems šviesą. Šviesa šiame regėjime švietė tik taikdariai, ir tie, kurie stengėsi atstatyti ir pastatyti, o ne sugriauti.
Akivaizdu, kad beveik kiekviename pastate buvo žmonės, kurie turėjo tikrą šviesą. Dabar jie galbūt atrodė kaip maža šviesa, bet jie buvo tas pagrindas ant kurio Viešpats statys Savo namus.
Jūra Rašte įkūnija žmonių mases. Daug žmonių sukils didžiulėm bangom, kurie sugriaus didelę dalį dabar matomos Bažnyčios. Tie kurie yra tikroji šviesa, nebus nuplauti jokiomis bangomis. Tie kurie vaikščioja šviesoje, turi pamatą, kuris yra nesudrebinamas.
Viešpaties įsakymas išlaisvinti jūrą nepaskatino jūrą išsilieti, bet pašalino tai, kas ją sulaikė. Jūra puolė salą su tokiu įniršiu, jog atrodė, kad jai vadovavo didelė neapykanta. Aš tikiu, kad man buvo parodyta didelė neapykanta, kuri pakils prieš regimą krikščionybę, ir Viešpats leis jai sugriauti šį statinį.
Kai šios didžiulės bangos nurimo, neliko nei vieno krikščioniško pastato, kurį statė žmonės. Bet visi tikri krikščionys liko. Aš nemanau, kad buvo neteisinga bandyti atstatyti šias struktūras, kadangi Viešpats gerbė ir saugojo tuos kurie tai darė, bet šitas regėjimas pažadino manyje gilų įsitikinimą,kad reikia susitelkti į žmonių paruošimą labiau, nei į pastangas pastatyti ar vieną statinį, kuris bandys išsilaikyti šiuo metu, tiesa yra ta, kad nei vienas jų neišsilaikys, nei vienas neišstovės.
Nors visi šie egzistuojantys pastatai buvo sugriauti, kiekviename iš jų buvo tie ,kurie buvo skirti tapti stulpais Jo namuose. Namai atrodė kaip visiškai naujas pastatas, bet tie, kurie buvo laikančiu karkasu, atėjo beveik iš kiekvienos konfesijos ir judėjimo. Viešpats tikrai teikia naują vyną, bet Iz 25:6 skelbia,kad Viešpats teiks „tik tyrą ir patį tyriausią vyną“. Viešpats nenaudos tik sena ar nauja, o viena ir kita.
Dievo namai bus pastatyti tarp siaučiančių, įniršio ir nuodėmės. Nuo tų audrų jie švies dar ryškiau. Mane labai guodžia tai, kad Viešpats pastatys šioje žemėje Bažnyčią, kuri iš tikrųjų atspindės Jo šlovę, ir kad šis amžius nesibaigs, kol Jis ištiktųjų nepabaigs Savo darbo.
Kitaip būti negali. Viešpats grasino pražudyti Izraelį ir Mozė pasakė, kad tai būtų liudijimas to ,kad Jis galėjo išvesti savo tautą iš Egipto, bet negalėjo įvesti į Pažado žemę. Viešpats turės liudijimą per Savo Bažnyčią, kad Jis ne tik gali atleisti nuodėmes Savo Bažnyčiai, bet Jis taip pat turi išmintį ir jėgą išlaisvinti ją iš nuodėmės ir padaryti ją šlovinga Nuotaka be dėmės ir trūkumo.
Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16:13-18).
