Reinhardas Bonnke - Aukščiau už viską XI dalis (tęsinys)

Dievo padiktuotas sandoris
   Kai Rita tai skaitė, ji išgirdo balsą, kuris kalbėjo jos širdyje: „Jeigu tu nori, kad jis pažadėtų gyventi, tu turi jam pažadėti būti drauge“.
   Rita kalbėjo lėtai ir pasverdama.
 - Dievas labai rūpinasi tavimi, Deividai. Jis atsiuntė mane šiandien pas tave. Jeigu tu man pažadėsi, kad niekada nepasiimsi savo gyvybės, aš pažadėsiu tau kažką taip pat. Taip bus sąžininga.
   Deividas negalėjo patikėti, kad ji taip kalba. Jis niekada negirdėjo, jog kažkas darytų absoliučiai nepažįstamam tokį giliai asmeninį pasiūlymą. Jis paėmė savo bloknotą ir parašė: „Kaip tu man gali kažką žadėti? Tu juk nepažįsti manęs“.
 - Tu manęs taip pat nepažįsti. Jeigu tu man pažadėsi, kad nepasiimsi savo gyvybės, - tarė ji, - tada aš pažadėsiu palaikyti tave, kas benutiktų. Aš būsiu tavo drauge“.
   „Niekas negali to žadėti“, - parašė jis.
 - Tai ne pažadas tau, Deividai. Tą pažadą aš duodu Dievui savo širdyje. Jis padės man jį įvykdyti. Bet aš neduodu jokių pažadų tiems, kas ruošiasi nužudyti save. Tu supranti mane?
   Jos žodžiuose Deividas išgirdo tai, ko labiausiai troško išgirsti – priesaiką besąlygiškos ištikimybės. Bet jis negalėjo patikėti, kad ši puiki mergina, kaip ir kas kitas, galėjo gyventi sutinkamai su tokiu pažadu. Be to, Rita buvo vedyboms tinkamame amžiuje ir daugelis vaikinų norėtų paimti ją į žmonas. Jeigu ji ištekės, jos vyras niekada neleistų, kad ji vykdytų pažadą palaikyti kitą vyrą.
 - Pažadėk man, - pasakė ji.
   Jam visiškai nebuvo ko prarasti. Ar galėjo taip būti, kad Dievas pasiuntė šią merginą, jog išlaisvintų jį iš nebylaus kalėjimo? Jis nusprendė duoti jai tą pažadą. Paėmęs savo bloknotą, jis parašė: „Aš pažadu tau, Rita, neatimti savo gyvenimo“.
 - Pasirašyk savo vardą, - tarė ji.
Jis pasirašė.
 - Užrašyk datą.
Jis užrašė ir datą.
Ji pasilenkė ir paėmė popierių iš jo rankos. Pakėlusi jį, dar kartą perskaitė. Ji kruopščiai jį sulankstė ir padėjo į savo rankinę. Po to paėmė priešmirtinį raštelį iš atverstos Biblijos.
 - Aš pažadu Dievui ir tau, Deividai, - kalbėjo ji, kol plėšė raštelį į skutelius - kad aš nuo šios dienos būsiu tikra tavo draugė.

Naujoji draugė ir teisminiai procesai
   Kitą dieną Rita atėjo į ligoninės palatą su paruoštu maistu. Nuo to laiko ji ateidavo kiekvieną dieną. Buvo jo pasiuntinėliu. Ji jam skalbdavo. Jie ilgas valandas praleisdavo pokalbiuose - ji kalbėjo, o jis rašė savo atsakymus. Ji rūpestingai saugojo jo užrašus.
   Ligoninėje pacientai ir darbuotojai pradėjo šaipytis iš Deivido: „Štai eina tavo žmona“, - kalbėjo jie, kai Rita artėdavo. Deividui tai glostė širdį. Vargu ar jis buvo vertas tokios žmonos.
   Jo skolos dar labiau išaugo. Deividas nusprendė paduoti į teismą moterį, kuri nutrenkė jį su mašina. Rita padėjo jam teismo procese, kuris truko ilgus mėnesius. Galų gale geranoriški prisiekusieji priteisė jam 1 000 000 nairų už padarytą žalą. Jis buvo laimingas nuo minties, kad galės pagaliau apmokėti ligoninės sąskaitas ir dar liks pinigų vaistams. Vis dėl to greitai tapo aišku, kad kalta moteris turėjo daug galimybių išvengti baudos apmokėjimo. Daugybė teisminių apeliacijų, užprotestavimas nuosprendžio sulėtino ir atmetė išmokėjimą. Juridinės kovos metu emocinė Deivido būklė buvo svyruojanti.

Neribotos Ritos galimybės ir didelė auka
   Tuo metu Rita buvo priimta į medicinos seselių mokyklą Enguru šimtas kilometrų nuo Makurdi. Ji pažadėjo, jog nepaliks Deivido ir grįš į Makurdį. Tuo metu ji surado vietinę misiją, kuri tarnavo našlėms ir našlaičiais. Jie sutiko globoti Deividą, kol jos nebus. Mokydamasi Unguru mieste Rita tęsė pokalbius su juo laiškais, siųsdama juos kiekvieną dieną.
   Pagaliau ji pabaigė mokymus. Jos šeima buvo laiminga ir sujaudinta. Jie norėjo, kad ji rastų darbą Lagose arba kitoje patrauklioje Nigerijos vietovėje. Ją priimtų į bet kurią vietą, kokią ji beišsirinktų. Tai, kad ji mokėjo anglų kalbą, užtikrino, kad ji galėjo rasti darbą net Amerikoje. Bet ji atsisakė net peržiūrėti darbo pasiūlymus ne Makurdi. „Aš daviau pažadą Dievui būti Deivido drauge, - kalbėjo ji. Ir aš ketinu jį ištesėti.“
   Jos šeimos nariai nebuvo tuo patenkinti. Jie su panieka žiūrėjo į Deividą. Jie ją įtikinėjo, kad ji jau daugiau nei įvykdė savo pažadą. Ji galėtų draugystę palaikyti per atstumą iš bet kurio miesto, kur yra paštas. Rita jų klausėsi, bet jautė, jog neturi palikti Deivido. Pažadas, kurį ji davė Dievui ir Deividui, neleistų jai gyventi savo gyvenimo. Ji atvažiavo dirbti į pagrindinę Makurdi ligoninę, kur gyveno Deividas.

Išsikraustymas iš ligoninės
   Tačiau ten ji pamatė, jog ligoninė jį gadino. Ji įtikinėjo jį pradėti gyventi pačiam. (Skaityti toliau)

knygos XI ankstesnė dalis